Povilas: Kaip mečiau gerti alkoholinius gėrimus?

Straipsnio autorius: Danielius Goriunovas / Debesyla

Danielius Goriunovas / Debesyla

Dalinuosi ką patyręs, nes kažkas to manęs paprašė.

Šiandien kalbinu Povilą Petrauską, kuris kadaise pats buvo megėjas išgerti. Ne po litrą degtinės kasdien, bet visgi naikinti savo smegenis. Ir jis du kartus gyvenime bandė mesti alkoholį. Nesėkmingai. Paklausykime, kaip jam sekėsi trečiasis.

 

Labas, Povilai. Pirmiausiai prisistatyk. Penkiais arba mažiau sakinių – kas tu?

Tiksliausiai į šį klausimą atsakysiu tik tuo, kad esu studentas. Gyvenimo studentas. Studijuoju pastoviai, kartais laikau egzaminus ir stebiu, kokius pažymius parašo dėstytojai: mano vaikai, šeima, žmonės, su kuriais bendrauju. Didžiąją dalį to, ką išmokstu – dalinuosi būtent su jais.

 

Ar dažnai sau keli iššūkius? Kur dešimtbalėje skalėje nuo bailaus Nuobodylos iki superherojaus Betmeno padėtum save?

Mėgstu kelti iššūkius sau, nes labai jau įdomu sulaužyti senus įsitikinimus. Turbūt, kad galiu vadintis Betmenu be penkių minučių, tai skalėje įsivertinčiau 9 su pliusu.

 

Papasakok, kokio iššūkio ėmeisi ir kokios buvo jo taisyklės?

Prieš penkis metus vis pradėjo kirbėti mintis, kad gal verta būtų atsisakyti alkoholio. Ne dėl to, kad jis mane spaudė į kampą, o dėl to, kad vis pamatydavau kokią nors neigiamą žinutę apie jį. Labai įkvėpdavo žmonės, kurie jo nevartoja.

Alkoholis man tada reiškė dalį bendravimo – sėdi su draugais bare ir gurgšnoji aliuką, vakare grįžti namo – pukšt ir asikemši butelį dar kokio kaimiško alaus.

Pirmasis prie šio iššūkio prisidėjo mano pirmasis sūnus. Kai jis gimė, buvo šiek tiek streso, nes neturėjau patirties, reikėjo keisti savo veiklas, kad padėčiau žmonai juo rūpintis.

Buvo momentas, kai jis šiek tiek sirguliavo ir tada tiesiog vakarinį alaus bokalą ar gero viskio stiklą su ledukais tiesiog iškeičiau į laukimą – ar reikės kur nors nuvažiuoti, pavyzdžiui, pas gydytoją, nupirkti kokių nors prekių ar vaistų ir t.t.

Vieną kartą suskaičiavau, kad nevartojau jokio gėrimo su laipsniais visas tris savaites. Jos paskatino užsibrėžti tikslą nevartoti alkoholio penkis mėnesius. Tačiau vėliau  atėjo vasara, o su ja – barbekiu ir kitos pramogos, tad alaus šaldytuve atsirasdavo vėl.

Kai jau laukėmės antrojo vaiko, turėjau naują tikslą – nevartoti alkoholio, kol gims antrasis vaikas.

Buvau tarsi žmonos sąjungininkas – nereikėjo jokio alaus, buvo smagu ir be jo. Jau tada galėjau lyginti – laikas su alum ir laikas be jo. Atrodė, jog viršų ėmė laikas be alaus.

Ir tuomet kaip tik buvo 33–as gimtadienis ant nosies, tai nusprendžiau imtis iššūkio – visi metai be alkoholio.

Tai buvo mano paskutinė iššūkio stadija.

 

O kodėl pasirinkai šį iššūkį?

Iššūkio link vedė noras pamatyti kitą tiesą, pasitikrinti savo ribas. Kita priežastis – laiko eikvojimas vartojant alkoholį.

Per tuos laikotarpius, kai buvau užsibrėžęs nevartoti, pastebėjau, kad turiu daugiau laiko sau ir tiems, kam jo iš manęs reikia; pasikalbėjimai su draugais tapo produktyvesni net per trumpą susitikimo laiką; dingo antros dienos nieko neveikimo sindromas, nes po vakaro „su laipsniais“, kitą dieną trūksta ir miego, ir dėmesingumo.

Nevartodamas pajaučiau, kaip atsiranda daugiau laiko gyvenime.

 

Apskritai, kaip sekėsi siekti savo tikslo?

Pati pradžia buvo gan neįprasta. Visur važiuodavau automobiliu, kad nebūtų pagundų vartoti alkoholį. Dažnai reikėdavo įrodinėti, kad „nesu kupranugaris“ ir man čia „šiaip užėjo”, kad alkoholio atsisakymas – ne dėl sveikatos problemų.

Tuomet taip pat pamatydavau įsisukusių balių, kai aplinkiniai pradeda šnekėt protingas kalbas po tris keturis kalbus ir visi labai įtaigūs tampa, o ryte jau daug tylesni. Tada pagalvodavau, kad gana keistai ir aš atrodydavau.

O maždaug aštuntą mėnesį netikėtai supratau, kad man alkoholio visai nereikia.

Ir žinojau, kad su alaus bokalu šįkart nešvesiu nevartojimo minėjimo.

Netikėtai nelabai kas trukdė siekiant tikslo, kadangi turbūt buvau pasiruošęs morališkai. O kai būdavo sunku mąsčiau apie priežastis, kurios paskatino imtis iššūkio.

 

Kaip jauteisi pabaigęs iššūkį? Ar pasiekei, ko pradžioje tikėjaisi?

Tikslo pasiekimo diena buvo eilinė – nereikėjo net švęsti. Žinojau, kad tai pasieksiu. Ir dabar kai žiūriu į tai, man nebesipaišo žodis “iššūkis”.

 

Tai ką naujo išmokai savo iššūkio metu?

Vieną aiškią pamoką – dėmesingumą dabar vertinu visai kitaip. Koncentracija tapo daug geresnė, mažiau išsiblaškymo. Įtariu, kad ir pinigų sutaupiau. Aha, tikrai sutaupiau.

 

Ar turi patarimų žmonėms, kurie norėtų pakartoti arba pralenkti tavo nuotykį?

Prastas iš manęs patarėjas… Čia nėra ką gerinti. Tiesiog verta permąstyti, ką su tuo gauni ir ko atsisakai. Su alkoholiu gaudavau viską tą patį, ką galiu gauti ir be alkoholio, tai kam tam leisti laiką, pinigus ir energiją? Geriau visą tai nukreipti kitur.

Ir beje – jei tokio iššūkio rezultatais bus džiaugiamasi po poros savaičių, tai jokia čia ne pergalė.

Jei norima pajusti rezultatą, kuomet kiekvieną rytą jautiesi gerai pailsėjęs, kai į viską žiūri ramiau ir nereikia tam specialių ritualų – tai nevartojimo iššūkį kviesčiau tęsti bent keturis mėnesius, o po to, dar po keturių įvertinti, kaip gerai viskas sekasi.

 

Taaaaiii… Kokio iššūkio imsies dabar? Ar jau turi idėjų arba slaptų troškimų?

Taip – išmokti naują profesiją. Pradėsiu, kai grįšiu po atostogų.

 

Ačiū už pasidalinimus, Povilai!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *