Jei tikrai myli: Neaiškink, ką man daryti!

Straipsnio autorius: Danielius Goriunovas / Debesyla

Danielius Goriunovas / Debesyla

Dalinuosi ką patyręs, nes kažkas to manęs paprašė.

Gerai, suprantu – trokšti juos pakeisti. Paaiškinti. Pamokyti. Apginti nuo klaidų, parodyti geresnį kelią, įkvėpti pokyčiams!

…Kur čia gali būti bėda?

Geras klausimas… Nes savęs jo paklausti sunku, ypač kai kiti tokie liurbiai, o tu matai akivaizdžius sprendimus.

  • Kodėl nepradėjai rašyti savo knygos, apie kurią tiek man kalbėjai?
  • Kodėl valgai pyragą, jei laikaisi dietos?
  • Cigaretės tau įvarys plaučių vėžį!
  • Vėl pasistatei automobilį taip, kad neįmanoma išlipti, tu gal vairuoti nemoki?
  • Kodėl vėl išėjai be šaliko?
  • Svolačiau, vėl nenuleidai klozeto dangčio!

Ir taip toliau…
Žinai, kas keisčiausia?
Ne, ne tai, kad kažkas priekaištauja dėl pakelto klozeto dangčio. 1 Visa tai daroma iš meilės.

…Ar bent sakoma, kad iš jos. Molly Barrow, psichoterapeutė ir knygos apie santykius „Matchlines“ autorė, klausia: „Ar pastebėjote, kad dažniausiai priekaištaujame tiems, kuriuos labiausiai mylime?“. Ir dar prideda – tokia meilė kreiva, keista ir neatvira.

Šiandien neklausiu tavęs, ar tikrai myli žmones, kuriuos ragini gyventi protingiau, geriau, sveikiau. Nemanau, kad turėčiau – ir taip žinai atsakymą. Užtat pažvelkime, ką mokslas sako apie priekaištus?

…Ir kaip be prievartos pakeisti kitą?

Ką mokslininkai kalba apie priekaištų kultūrą bei jų efektyvumą?

Vadinu tai priekaištų kultūra, nes… Na, tai yra kultūra. Ji išmokstama ir taip pat – atmokstama. Priekaištavimas gali tapti įpročiu ir net nepastebėsi, kad tai darai. Panašai kaip nepastebi Mardžė seriale „Simpsonai“.

Priekaištauti natūralu.

Nors gali atrodyti, kad priekaištaujantys žmonės patys blogiausi, galiu iškart nuraminti – tai nėra patologiškai nenormalu.

Porų santykių terapeutė Jamie Turndorf teigia: „Nemažai moterų sunku kalbėti apie savo norus tiesiogiai, taigi jos įkrenta į priekaištavimo spąstus – vietoj to, kad tiesiai pasakytų partneriams, ko trokšta. Deja, kuo daugiau moteris priekaištauja, tuo mažiau vyras klausosi ir štai gimsta ciklas: jis nepildo jos norų, nes nusibodo klausytis reikalavimų, o ji vis labiau priekaištauja.“

Ir nors Jamie kalba apie moteris, tai taikytina ir vyrams bei kitalyčiams. Problemą su priekaištavimu turėjau ir aš – žmones užknisdavau savo (geranoriškais) pasiūlymais.

Priekaištavimas, iš esmės, panašus į kūdikio verksmą. Ir manau nereikia tyrimų, norint pamatyti, jog kūdikiai verkia tam, kad atkreiptų dėmesį. Jie neverkia šiaip sau! Jie verkia, nes yra poreikis – išalko, išsigando, pasidarė nuobodu, dėl mistinių priežasčių sušlapo tarpukojo regionas…

Panašiai, priekaištai yra meilės išraiška. Rūpi kitas žmogus, taigi bandai jį pastumti į geresnę pusę. Tik ne itin veiksmingai.

Priekaištauti lengva, nes gerai suprantame, ką patys sakome, tačiau visai nesuvokiame (ir negalime suvokti), ką girdi kiti. Mums patarimas „Nu tiesiog nubėk bent 1 kilometrą šiandien“ atrodo pats logiškiausias, nes patys tai sugebame padaryti. Lygiai taip pat kritika „Tu ką, kyšt-traukt ir jau baigei!?“ atrodo logiška, nes patys to nepatyrėme.

Priekaištavimas yra aukščiausia patvirtinimo šališkumo (sakiau, kad taip nutiks!) ir savanaudiškumo šališkumo (aišku, kad tu specialiai man taip kenki!) išraiška. Tai mūsų smegenų klaida ir ją turime kiekvienas.

Bet galime mokytis priekaištauti mažiau.

Priekaištai yra smurtas… Keliantis mirtį.

Galėčiau sakyti „psichologinis“, bet taip tik nuvertinčiau šios bendravimo klaidos žalą.

2014 -tais metais Kopenhagos universiteto tyrėjai baigė 11 metų trukusį tyrimą. Tyrėjai lygino 9875 vyrų ir moterų (nuo 36 iki 52 metų amžiaus) gyvenimus bei santykius. Po 11-kos metų 196 moterys (4%) ir 226 vyrai (6%) jau buvo anapilyje ir beveik pusė šių mirčių buvo dėl vėžio, širdies, kepenų ligų ar nelaimingų nutikimų.

…Štai, kas buvo netikėta: tyrimo dalyviai, apklausų metu teigę patiriantys partnerių priekaištus, pakliuvo į rizikos grupę, kurios mirtingumo tikimybė buvo 50-100% didesnė! Apskritai, žmonės patiriantys daugiau konfliktų turi 50-70% didesnę mirties riziką!

Tyrėja Rikke Lund apibendrino šitaip: „Reti ginčai didelės rizikos nekelia, bet atrodo, jog nuolatiniai nesutarimai pavojų kelia“. Ir priduria: „Jaudulys dėl kitų žmonių yra ženklas, kad jie mums rūpi. Tačiau, kai tai vyksta kiekvieną dieną – tai nėra į gerą.“

Kas liūdniausia, berods, priekaištai labiausiai kenkia vyrams; ypač jei šie bedarbiai. Galbūt šiuo atveju ėjimas pasiknisti po garažą išties sveikas, nes didelė dalis emocinio streso vyrams kyla dėl silpnų vyriškų socialinių ryšių, o taip pat baimės nuvilti savo sutuoktinį. Juk vyras turi būti šaunus ir negali būti nešaunus… Ar bent taip galvojama.

…Ak, ir pastebi, kad čia kalbama apie Daniją? Lietuvoje tas pats.

Kai kalbama apie smurtą šeimoje, galvojama, kad smurtas yra tada, kai kas gerokai užtvoja per galvą. Bet priekaištai gali būti net skaudesnis smurtas, nes fizinis praeina, o priekaištai įlenda į sielą ir graužia iš vidaus. Tarytum koks parazitas, jie žaloja žmones. Apie šią situaciją Lietuvoje plačiau kalba psichologė Dovilė Bubnienė.

Santykiams reikia erdvės.

O priekaištai patys žalingiausi kai kalbi, duodi patarimus… Bet visai neduodi laiko patarimais pasinaudoti.

Viena vertingiausių pamokų, kurią išmokau iš savo draugės Milenos – leisk kitiems būti. Kuo labiau prievartausi, tuo mažiau tavimi tikės. Ir kai verslo procesų ekspertas Seth Godin kalba apie verslus, jis kalba apie tą patį priekaištavimą. Nuolatiniai raginimai pirkti prekę… Tikrai nekelia pasitikėjimo pardavėju.

Neuropsichologas Paul Pearsall knygoje „Psichologai irgi klysta“ teigia: „Šeimos dažniau subyra ne dėl per mažo bendravimo, o dėl per didelio“.

…Tavo partneris, vaikai, kolegos ar draugai nėra tavo dalis. Jiems tiesiog nusiboooooooodoooooo klausyti raginimų! Plačiau šia tema kalba tinklaraštinkės Strelka ir Belka, kurių nuostabų straipsnį „Artuma ir toluma meilėje“ rekomenduoju perskaityti.

Be erdvės joks augalas neaugs.

Kovosi – sukursi priešus.

Ir būtent todėl kai kurie žmonės tiki vakcinų žala arba galvoja, kad veganai yra bepročiai.

…Kodėl jie nesuvokia elementarių dalykų? Todėl, kad kai kurie mokslininkai ir veganai buvo pernelyg agresyvūs. Mums iš esmės nepatinka, kai prieštaraujama mūsų požiūriui, tačiau mano minėtas patvirtinimo šališkumas yra tik dalis problemos.

Pirmiausiai, taip, kai kurie žmonės suvokia, kad supranta labai nedaug. Tačiau dėl Dunningo-Krugerio efekto didžioji dalis mūsų – ne.

Ir jei manai, kad svarbiau argumentus pateikti per jausmus, o ne per logiką… Manyk vėl. Tyrimai, atlikti su anti-vakcinų judėjimu tikinčiais tėvais, rodo, kad įrodymai per emocijas keliančias istorijas ar vaizdus nepadėjo jų įtikinti labiau nei plikas faktas.

Galiausiai, ginčai mums kelia ne šiaip nemalonų jausmą, o norą sprukti arba kovoti. Dar vieni tyrimai rodo, kad ginčų metu įsijungia smegenų regionai, atsakingi už išgyvenimą… Ir išsijungia logikos centrai. Kitaip tariant, štai ir priežastis, kodėl tame ginče leptelėjai tokį nesąmoningą, užtat skambų argumentą.

Trumpa versija ta, kad ginčai tik kuria naujus priešus. Ir štai dar vienas dalykas, kurį daro mano draugė Milena – ji nesiginčija su lunatikais, nes ginčas jų į protą neatves. Padės tik lėta, ilga, rami…

…Kas? Tuojau papasakosiu, tik leisk pabaigti apie ginčus dar vienu tyrimu.

Pasirodo, kad vienas geriausių būdų nuraminti priešininką ir jį vėl grąžinti į protą yra paprašyti jo paaiškinti savo požiūrį. Nereikalauti apsiginti, o tiesiog paprašyti paaiškinti. Galbūt ne jis, o TU klysti? Juk gali būti, kad savo priekabėm prašauni pro šalį ir visai nežinai!

Tai ką daryti? Kaip pakeisti kitus geryn?

Spėju, kad jau gali nujausti. Spėju, kad tau tai nebus negirdėta. Tai kur kabliukas? Sudėtingiausia dalis yra pažvelgti į savo tamsumas, savo elgesį ir rauti priekaištus lauk.

Galbūt tai nebus lengva. Stebėsiuosi, jei imsi ir šnaiii! Iškart būsi geresnis žmogus. Bet svarbiausia čia – pabandyti. Bent šiek tiek. Per laiką ištreniruosi save.

…Priekaištai bet kokius santykius paverčia vergove. Ar to nori?

Aš kviečiu vietoj priekaištų ir pykčio, vietoj noro per prievartą pakeisti kitą būti tuo, kuo man buvo Milena.

Draugu.

Matai, Milena yra veganė. Ji tiki, kad gyvūnų valgymas ne itin moralu ir tikrai nėra ekologiška, o bendravo su manimi – visavalgiu, kuris net nežadėjo tapti veganu!

Mūsų pažintis prasidėjo prieš trejus metus, dalyvaujant Nanowrimo novelės rašymo konkurse… Ir štai, netikėtai pats nusprendžiau! Pabandysiu veganizmą, mėnesiui.

Manęs ji nevertė. Niekada. Užtat buvo gera draugė ir kvietė į veganų festus („Ateik, bus nemokamo maisto!“), vakarėlius („Ateik, bus picos!“), sutikdavo susitikti, kai man buvo sunku („Tai susitinkam „Ridike“, pakalbėsim!“).

O kai bendrauji su žmogumi, kuris patinka kaip žmogus, kuris kviečia nemokamam maistui, picoms ir geriems pokalbiams… Kaip galima su juo NEsusitapatinti!?

Ir ne, Milena nėra mano mergina, taigi nesakyk „Oi, čia tiesiog tau pasistojo…“. Ji tiesiog prakeiktai nuostabi draugė! Kaip galima NENORĖTI būti panašiu į gerą draugą?

Taigi, pažvelk į savo santykius. Ar mylimiems žmonėms esi draugas? O gal visgi labiau beširdis nacis, kuriam svarbu tik išsakyti savo nuomonę, „pataisyti“ ir kontroliuoti kitų gyvenimus?

Geras draugas:

  • Išsakys nuomonę atvirai, be mykimų ir verkimų.
  • Negrūs nuomonės. Jei neįdomu – tai neįdomu, NEREIKIA NIEKO TAISYTI. Net jei žmogus vartoja narkotikus (rūko, geria, sėdi feisbuke…) – tai jo pasirinkimas ir tu, kaip draugas, nebandysi jo išprievartauti.
  • Sieks suprasti kitą. Išklausys. Ir ne taip, kad tuoj galėtų duoti patarimą ir sprendimą – NUOŠIRDŽIAI išklausys, nes jam ĮDOMU pažinti kitas sielas.

Jei tau neįmanoma būti nuoširdžiu, atviru, nereikalauti – tada nuoširdžiai pagalvok, ar tau verta bendrauti su tais žmonėmis, kuriais bendrauji. Ir apgalvok, ar neturi bendravimo traumų, kurias turėtum pamažu savyje išgydyti?

Štai trumpa versija:

  • Niekam nepatinka, kai iš jų REIKALAUJA pokyčių.
  • Kai reikalauja – norisi arba kovoti (net ir durnais būdais), arba išvis ignoruoti.
  • Niekas nenori bendrauti su naciu.
  • Visi nori turėti draugų, kurie padeda, įsiklauso ir įkvepia.

Manau, jei norisi reikalauti… Geriau tiesiog paprašyti. Paprašyti, nes niekas NEPRIVALO nieko daryti.

Ir kai atveri save, kai leidi kitam pasirinkti pačiam – tada vyksta didžiausi pokyčiai. Magiškai žmonės pradeda galvoti „O galbūt norėčiau?“ ir pabando tai, ką seniausiai siūlei. Tuomet teliks šypsotis ir mėgautis, kad tavo patarimu pasinaudojo.

…Mylėk žmones, kurie nėra tokie kaip tu. Nes tik per draugystę pakeisi pasaulį. Aišku, gali daryti ir kitaip. Aš neprievartauju tavęs kažko daryti. Tik dalinuosi savo požiūriu.

Ką manai tu? Man būtų smagu išgirsti tavo nuomonę! 🙂

Tavo draugas,


  1. Nors čia irgi keista – juk vienam reikia pakelti, o kitam nuleisti – viskas gerai, jei klozeto dangtis paliekamas, kaip buvo. Logiška!

>