Kada įsipareigojimai neveikia? Siekiant tikslų – kartais geriau patylėti.

Straipsnio autorius: Danielius Goriunovas / Debesyla

Danielius Goriunovas / Debesyla

Dalinuosi ką patyręs, nes kažkas to manęs paprašė.

Pameni tą kartą, kai išsikėlei nuostabų tikslą ir iš užsidegimo puolei apie jį pasakoti visiems? Pameni, kaip vėliau tikslas pradėjo atrodyti kaip prievolė?

Man tai nutiko begales kartų. Vien todėl, kad nemokėjau patylėti ir apie tikslus nepasakoti kam tik papuola.

...Aišku, šiomis dienomis gausu specialistų, teigiančių, kad norint pasiekti tikslą – reikia įsipareigoti. 1 Sakoma, kad taip priversi save dirbti + gausi pagalbos iš aplinkinių.

Tačiau keli įdomūs moksliniai tyrimai rodo ką kitą.

Visgi čia slypi bėda: nežinodamas kam ir kaip išsakyti svajones, gali tik susikurti daugiau bėdos. Ir šie tyrimai kalba net ne apie kritiką, kurios tikrai gausi.

Pasirodo, kad išsakant savo tikslus bei svajones kam tik papuola...

Pirmiausiai: Mažini savo troškimą dirbti iki galo.

Dar 1933, 2 1982, 3 2006 4 ir 2009 5 metais buvo atliktos serijos išsamių tyrimų apie žmogaus motyvaciją ir siekius. Tyrimų rezultatai buvo kiek netikėti.

Pasirodo, jog žmonės, viešinantys savo tikslus garsiai, daug dažniau tikslų iki galo nepasiekia. Išsakant savo siekius, kartu įgaunamas pabaigtumo jausmas. Ir todėl prarandamas noras tęsti darbą toliau. 

„Žmonės jau žino, kad tuo užsiimu“ yra šio jausmo pavyzdys. Tai ypač nuodinga mąstysena, nes kam dirbti toliau, jei visi ir taip tau ploja koks šaunuolis esi?

O vieši pasiskelbimai instagrame bei feisbuke tik pusiau pažįstamiems žmonėms – puiki terpė šio jausmo skatinimui.

  1. Susigalvoji, kad nori būti geresniu žmogumi.
  2. Pasiskelbi, kad pradėjai rūšiuoti šiukšles.
  3. Tau malonu gauti dėmesio, širdučių, komplimentų.
  4. ...Realiai kam tau tas šiukšles toliau rūšiuoti? Na, gerai, galima... Bet visgi, juk turbūt, iššūkį labiau pradėjai ne dėl savo tikėjimo, o dėl dėmesio ir pripažinimo, ar ne?

Pats tokį jausmą patyriau vos tik paskelbęs apie savo mėnesio be šiukšlių rezultatus... 🙂

...Vienas produktyviausių šių dienų kūrybininkų Derek Sivers 6 šią idėją plačiau pristato savo TED kalboje:

Antriausiai: Įkalini save praeities sprendimuose.

Išsakant tikslus garsiai, kartais nusistatai ir terminą. Tai nėra blogai, terminai padeda pabaigti darbus... Tačiau problema atsiranda, kai nustatęs tikslą pamatai, kad jis sunkiai įgyvendinamas laiku.

O tai nutinka. Prižadi padaryti, o tik pradėjus pamatai, kad, ooooiiiii... Šiek tiek vėluosiu. Arba labai. Ir dabar nespėju ir kitų darbų. Ir viskas dega.

Chrono-optimizmas yra viena didžiausių bėdų keliant sau naujus iššūkius. Ir nors tai padeda Elon Musk surinkti daugiau investuotojų pinigų, nes optimizmas įtraukia, dirbant tik dėl savęs... Na, matai kaip tai suveikia.

Kita problema – kartais tik pradėjus siekti tikslo pamatai, kad gale nebūtum laimingu. Mintyse laikei, kad viskas pavyks, tačiau realiai atrodo, kad... Na... 💩 gaunasi.

Ir kas nutinka su tokiomis kliūtimis?

  • Tau aišku, kad reikia keisti kursą – tikslo atsisakyti arba jį visiškai pakeisti.
  • Tačiau tai neaišku kitiems.

Be abejo, gali tuomet aiškintis kiekvienam tam žmogui... Bet kai kurie jų vis tiek, net praėjus penkiemis metams, kabinėsis ooooo koooodėėėl nustojai tai daryti? Juk, va, nebūtum toks nevykėlis, jei būtum daaaręęęs...

Pažįstama, ar ne? 😀

Visgi, jei tavo tikslas yra tavo, tai turi teisę su juo elgtis kaip panorėjus.

Trečiausiai: Apgauni save, kad kažką darai.

Mano vienas didžiausių hobių – planuoti. Planuojant nereikia daryti nieko sudėtingo, kad pasijustum padaręs darbą. Tik atsipalaiduok... Pasidalink idėjomis su draugais...

...Ir pasidaryk tą planą.

Ir dar vieną. Juk turėti antrą planą naudinga, ar ne? Atsarga gėdos nedaro! Ir, žinai, gal dabar tą planą nusipiešiu vizualiai. O dabar pasinaudosiu visais 5 laiko planavimo metodais ir susidėsiu viską į kalendorių.

O dabar, žinai, pasitarsiu su draugais ir mama. Jie nėra specialistai, bet galbūt kažką patars. Žinai, juk reikia pasiklausti?

Štai kaip 2015 metais atrodė mano planų siena darbo kambaryje. Spėk ar visas planavimas atsipirko... 🤦‍♂️

Ketvirčiausiai: Atveri save abejonei.

Ne visi žmonės tave supras. Ir nekalbu apie naudingąją kritiką iš kurios gali pasimokyti... Bet dalinai ir apie ją. Kiekviena akimirka, kurią skirsi abejonei – akimirka, kurios neskirsi pabandymui.

Visgi, pripažink, apie idėją – ką darysi ir kaip – geriausiai žinai tu. 

O „ekspertų“, kurie ras 394+ priežastis, kodėl nepavyks, netrūksta. Jie aiškins per „logiškus“ išmąstymus ir savo 30-ties metų senumo patirtį. Tavo tėvai ar seneliai nėra priešai. Jie tiesiog nežino visos situacijos.

Na, o jei abejonė tau atrodo verta dėmesio...

  1. Išsikelk mažesnį tikslą! Visai mažiuką eksperimentą!
  2. Pažiūrėk kas gaunasi.
  3. Jei viskas gerai – judėk toliau. Jei ne – gerai, kad suabejojai ir iškart neišsikėlei milžiniško tikslo, kaip esu, per klaidą, padaręs aš.

Tampa paprasčiau, ar ne?

...Ką daryti? Pasakok savo tikslus tik ten ir tada, kur bus naudinga. Nepasakok bet kam.

Skelbti apie tikslus, iš esmės, nėra blogai. Tik svarbu...

Kam: Bendraminčių grupei.

Jei nori didžiausios naudos iš patarimo – klausyk žmonių, kurie visai neseniai buvo tavo vietoje.

  • Tie, kurie tavo problemas patyrė prieš 10+ metų, jau gyvena kitaip. Atmintis nėra tokia gera, kad jie prisimintų ką būtent tada darė, o, tuo labiau, gyvenimas tada buvo visai kitoks.
  • Tie, kurie tavo problemos nė neturėjo – tegali fantazuoti.

Pavyzdžiui jei ieškai darbo, kažkas tau gali rekomenduoti „išsiųsk iliustruotą CV“. Prieš 20 metų tai veikdavo, nes tais laikais nebuvo fotošopo. Šiandien, deja, jau reiktų kitokių technikų. O kokių būtent – negaliu rekomenduoti, nes net neįsivaizduoju kas būtent šiandien veikia!

...Matai? Tau reikia žmonių, kurie visai neseniai išsprendė tavo problemą. Pavadinkime tą grupę žmonių „Mastermind“ grupe.

Kaip ją rasti?

  1. Atsidaryk savo feisbuką arba instagramą. Mintyse perversk ir kitus pažįstamų žmonių katalogus.
  2. Matai žmogų, kuris neseniai įveikė tavo problemą?
  3. Paprašyk jo pagalbos! 7
  4. Pakartok su dar keliais žmonėmis, kad patarimai nebūtų vienpusiai.

Toliau bendrauk su šiais žmonėmis ir per laiką subursi pažįstamų ratą. Pakviesk visus susitikti. Pasimėgauk kompanija. Pasimėgauk naudingais, praktiškais, nuoširdžiais patarimais.

...O ką jei žmonių, neseniai perėjusių tavo problemą, nepažįsti?

  1. Paklausk feisbuke, instagrame, šio straipsnio komentaruose – gal kas pažįsta ir tegul nukreipia tave į tą žmogų.
  2. Pažiūrėk feisbuko grupes – yra grupių net labai nišinėms sritims!
  3. Jei dirbi su rimtais verslais, apsilankyk BNI. Yra gyvų bendruomenių ir kitiems tikslams – tiesiog paieškok ir apsilankyk. Rekomenduoju pažiūrėti feisbuko eventus, tikrai kažką rasi.
  4. Tiesiog nueik, pasisveikink, paklausk klausimo kas pažįsta.

Galbūt reikalingų žmonių greitai nerasi. Būna. Ypač jei tavo problemos sritis labai nišinė. Taigi svarbi ir antra dalis...

Kaip: Tarp kitko.

Tavo noras pasidalinti svajonėmis neturėtų būti pagrindinis troškimas. Nepasakok apie tikslus, kol jų nepradėjai siekti, nepasakok, jei jauti, kad pasakojimas taps maloniau už darbą.

Visgi tavo tikslas ir yra esmė. Ne pasakojimas apie jį.

...Ar ne? 😉


  1. Kaip knygoje bei filme „Paslaptis“ ar iš Lietuvos olimpinės treko dviratininkės S. Krupeckaitės lūpų.

  2. Psichologas Wera Mahler Berlyno universitete tuomet atliko vienus pirmųjų motyvacijos tyrimų.

  3. NYU profesorius Peter Gollwitzer pirmą kartą užsiminė savo knygoje „Symbolic Self-Completion“.

  4. Personality and Social Psychology žurnale paviešintas „Subgoals as substitutes or complements: The role of goal accessibility“.

  5. Jau minėto Peter Gollwitzer „When Intentions Go Public: Does Social Reality Widen the Intention-Behavior Gap?“.

  6. Beje, rašantis labai įdomų tinklaraštį. Rekomenduoju paklausyti ir jo 2 valandų trukmės pašnekesio su kūrybininku Tim Ferriss.

  7. Taip, kas blogiausiu atveju gali įvykti? Juk nieko! Tiesiog paprašyk ir tiek.

  • Labas,
    Nusprendžiau parašyti truputį konstruktyvo, gal ateity parašysi įdomių minčių.
    Nelabai aiški struktūra, labai trūksta konkretumo. Pirmiausiai tai neįdentifikavau savęs situacijoje, iš kurios turėčiau kapstytis. Iš to sekantys argumentai labai abstraktūs su krūva nuorodų (nežiūrėjau nė vienos), nepakeitė nuomonės 🙂 Teiginys, kad išsakytas ar užrašytas tikslas sukelia daugiau vibracijų, todėl turi daugiau galimybių išsipildyti, labiau priimtinas.
    Mažiau nuorodų, daugiau savo minčių. Sėkmės!

    • O, o, patinka!
      Seniai laukiau kažko panašaus. Nors ir pilnai nesupratau kas tiksliai užkliuvo, bet bent jau dabar turiu progą pasikonsultuoti su pažįstamais rašytojais. Dėkui už pastebėjimus, Rasiau! 😉

      • Tikslas tikslui nelygu.

        Tarkim, išsikėliau tikslą kitamet nukeliauti į pasaulio futbolo čempionatą Brazilijoje. Tai papasakoju draugams ir bičiuliams. Vienas jų pataria kreiptis į žinomą portalą su pasiūlymu parvežti fotoreportažą, už kurį gaunu kelionės finansavimą. Arba organizuodamas outdoor renginį, iškėliau tikslą padaryti jį kuo populiaresnį. Dvi savaites visiems sutiktiems primenu apie tai, prašau jų sudalyvauti ir perduoti info kam tai aktualu. Abiem atvejais galimi alternatyvūs keliai veikti tyliai. Kuriuo atveju daugiau šansų tikslus pasiekti?

        Tai va, modeliuodamas situaciją, tiksliau ją aprašyk. Ir būtinai su pavyzdžiais, kad skaitytojas galėtų save identifikuoti herojaus vietoje. Tada ir siūlomi metodai gali geriau veikti, ir patarimai bus vertingesni 🙂

  • Labas, pradėjau skaityt ką esi parašęs ir nustebau – kodėl tikslų negalima sakyti? Kodėl straipsnio pavadinimas toks kategoriškas? Juk protingas žmogus kas dieną neprisigalvoja 55 naujus tikslus 🙂 Šiaip viskas ok, gal kai kurių tikslų ir nereikia atskleisti, bet juk niekada nežinai kas tau gali padėti tikslo pasiekti… sėkmės 🙂

    • Laba, Ramune.
      Išties, tiesa, kad yra tikslų kuriuos geriau papasakoti kitiems. Tik aš skatinu atskleisti tik kai žinai kam juos sakyti ir žinai kaip juos atsleisti. Na, patogumo dėlei nesikartosiu to kas parašyta pačiam straipsnyje. :))

  • Sveiki,
    apgailestauju, tačiau noriu pasidalinti neigiama nuomone.:) pradėdamas skaityti tekstą, tikėjausi išgirsti, kažką tikresnio. Tačiau po pirmų pastraipų aišku, kad rašoma bele rašyti. Panašių svaičiojimų apie savęs optimizavimą pilnas internetas… O konkrečiau, tai pradžioje kalbama apie "jėgišką tikslą", o paskui apie prisivertimą jo siekti….Gi kai nori į WC, tai eini į WC, o ne visiems pasakoti kaip nori į WC 🙂
    Patarimas gaunasi toks – rašyk apie tai kas iš tikro tave jaudina, bus ir sklaida didesnė ir lengviau rašyti…:)

  • Beveik sutinku. O kartais tie žmonės randantys "skylių" tame tiksle iš tikro būna teisūs ir supranti, kad… nu tikrai, būtų buvus nesąmonė to imtis. Gal išsakymas padeda pamatyti tikresni vaizdą, nes svajonėse ne visada viskas taip sudėtinga kaip tikrovėje.

    • Teisybė, geras pastebėjimas. Bet būtent todėl ir rekomenduoju apie tikslus pasakyti ne bet kam, o tavo tikslus suprantantiems (na, t.y. tiesiog protingiems ir patyrusiems) žmonėm. O išgirdus jų atsakymus atsižvelgti ir planuoti, o ne tik svajoti. :))

      Nes tikrai, išsakymo pliusų yra. Bet tik ne plačiai ir negalvojant skelbiant.

    • Manau čia ir yra problema, jog kiti atkalba tave nuo kažko. Bet kokia mintis/idėja yra kaip virusas ir tie kurie suranda tavo svajonėje skylių (realių ar nerealių) mintis apie tai užkrečia tave ir tu pasiduodi. Kitaip sakant, savo mintis (kurios sugeneravo tą puikią idėją) tu užkrieti jų mintimis. Tu jau galvoji kaip jie, ir žinoma, tuomet jau ta idėja tau neatrodys puiki, nes dabar į ją žvelgi ne savo (kūrėjo) akimis, o jų akimis. Svajonė yra subjektyvesnė negu tu galvoji. Į svajonę negali žiūrėti objektyviai, vieno akimis sukurti elektros lemputė buvo visiška nesamonė, kito – revoliucinis atradimas. Jeigu nori sulaukti užtarimo ir pagalbos, dalinkis savo svajonėmis su kompetetingais žmonėmis ( veikliais, kuriančiais optimistais, ne su vidutinybėmis, kurie kasdien eina į tą didžiulę dėžę (ofisą) ir daro tai kas jiems liepiama, kurie nemato aplink save jokių galimybių, mano kad milionieriai genijai ar vagys, o vakarus leidžia žiūrėdami tv laidas. Tie kurie sako, kad pabaik mokslus kitaip pražūsi. Tik diplomas tau garantuos gerą darbą. Tie kurie niekada neturėjo ryžto ir narsos siekti savo tikrosios svajonės, arba tie kurie pasidavė pusiaukelėje. Tai yra vidutinybės, 99% visuomenės užpilas. Nesidalink su jais savo idėjomis ir svajonėmis, jie užkrės tavo protą savo vidutinybės mintimis ir nusirisi iki jų lygio. Pradėsi žvelgti į savo svajones pro jų siaurą prizmę ir didelė galimybė, kad nebe sugebėsi sugrįžti prie savo pasaulio suvokimo. Nesvarbu kas tie žmonės, kaip bebūtų liūdna, net jei tie žmonės yra tavo tėvai ir draugai. Neleisk jų mintims užgožti tavo potencialo 🙂

  • Rasiau,
    matau, pažėrei Danieliui patarimų, kas yra gerai, (ir Debesyla šauniai tai priima), tačiau man susidaro įspūdis, kad pati pakankamai neįsigilinai į teksto esmę. Ir duodi pavyzdžių, tai jei išsikėlei tikslą nuvykti į pasaulio futbolo čempionatą, tai apgalvojai galimas to įgyvendinimo priemones, ar ne? 🙂 Ar tik sugalvojai, kad nori ten vykti, bet eini visų ir klausinėji ką turėtum daryti, kad ten nuvyktum? 🙂 Kaip suprantu ieškai idėjų kaip įgyvendinti, o ne tam tikros, aiškiai apibrėžtos pagalbos iš kitų asmenų. O tarp jų pasitaikys ir tokių, kurie teigs, jog visai neverta ten vykti, nesaugu ir pan.. kas tada? 😉
    Dėl antro pavyzdžio su renginiu: išsikėlei tikslą padaryt outdoor renginį kuo populiariasnis būtų? 🙂 Kokia renginio esmė, prasmė, nauda, ar svarbu tik masiškumas, kad ateitų bet kas? Jeigu to nežinai tai nekas,… Dvi savaites visiems apie tai kartoji, tuo būdų daug ką užknisi, prašai sudalyvauti.. (na bent gal nemaldauji..?:) ir perduoti kam aktualu.., kokio velnio turėčiau perdavinėti info? 🙂
    Taigi: "modeliuodama situaciją, tiksliau ją aprašyk".
    O man priimtinesnis toks dalykas, kai aš turiu išsikėlęs sau tikslą, numatęs priemones ir tada stengiuosi tikslingai atsirinkti žmones su kuriais galėčiau pasitarti tam tikrais įgyvendinimo klausimais, kitaip sakant dalinuosi su tais kam irgi įdomu apie tai, yra suinteresuoti prisidėti, ar aiškiai žinau kokios pagalbos man reikia.

  • Mielas Danieliau, džiaugiuosi atradausi šį puslapiuką. Įdomių minčių radau šiame straipsnyje, tačiau vis gi esu už sakymą savo minčių, svajonių, tikslų 🙂 Taip, sutinku su jūsų argumentais, kad tai gali sukurti įvaizdį, kad kažką darai, kiti gali suabejoti ir sukritikuoti, liaudiškais žodžiais tariant supavydėti, nukopijuoti ir panašiai. Pabūsiu romantikė idealistė, tačiau o kaip gi kitaip veiks traukos dėsnis? Norint, kad jis veiktų, reikia tiesiog susigyventi su savo tikslu, įsijausti į jį. O pasakojimas, kaip Andrius sako, tinkamiems ir patikimiems žmonėms, linkusi būčiau sakyti draugams, padeda į tai įsijausti…

  • Man dažnai nesinori sakyti apie savo tikslus. Asmeniškai dėl to, kad esu nelabai pastovi, keičiasi interesai ir galiu nebenorėti siekti to dalyko, arba tiesiog nepavyks, o kai kitiems bus pasakyta, jausiuosi nesmagiai, tarsi įsipareigojus ir apsimelavus. Gal smagiau kaip tik kažką gero nuveikti, ir kiti stebėsis – kaip tu tai padarei, kodėl nieko nesakei. Bus įvertinamas rezultatas, o ne kalbos. Dar ir kita nelabai racionali priežastis, kad bijau, jog man gali linkėti blogo, ir tada nesiseks…

  • Sveikas, Danieliau 🙂

    Stilius geras, lengva skaityti ir sekti pagrindinę mintį. Viskas dėstoma aiškiai ir sklandžiai. Matosi, kad esate įdėjęs laiko ir pastangų, o ne tiesiog tep lept ir yra.

    Tačiau yra „bet“. Pati antraštė nėra teisinga – primena delfi.lt antraštes. Taip pat, kaip kažkas pastebėjo, tai, kad šaltiniai išvardinti, kažkaip visai nepadeda įtikinti, kad tai jau yra tiesa.

    Techninis mažmožis, skaitant per windows phone, ir uždarius iššokantį langelį "Tau taipogi gali patikti", ta violetinė/mėlyna rodyklė visą laiką ir vilkosi per straipsnį.

    Sėkmės!

    • Ačiū už pastebėjimus, Povilai. Keista, kad antraštė Delfį priminė, aš rodos stengiausi išvengti visokių šokiruojančių faktų ir netikėtų atradimų. 😀

      O rodyklė greitai bus pašalinta mobiliems telefonams. Ateityje netrukdys. 🙂

  • Seniai norejau rasti kazka tokio panasaus, kas uzkabintu,tikkriausiai tai mano vibracijose,nes esu pasiekusi jau labai daug tikslu,bet dar vis durys at sidaro .Teisybe ,kad nevalia pradeti pasakoti ka ketini daryti,nes vejas nunesa tavo zodzius ir tau jau to nesinori.

  • Man patiko straipsnis.Ir man labai tinkantis sakyciau, nes jau pastebejau ne 1 ir ne 10 kartu, kad su kiekvienu kartu pasakojant kitiems apie savo nauja tiksla vis mazeja motyvacija to tikslo sieki.Taip, kad labai teisingai pabresta, ir pavizdys duotas su ”43 Things”. Nuorodos irgi patiko, zmogus dalinasi savo ziniomis tai yra saunu! Ne daugelis sugeba!Aciu uz puiku straipsni 🙂

    • Labai smagu, kad patiko ir padėjo straipsnis, Indre! Tikiuosi pasinaudosit jo patarimu ateityje! 😉

  • Tikslus REIKIA sakyti mentoriui, arba kitaip, žmogui kuris sugeba už save jau pastovėti ir jeigu reikia pakonsultuoti Tave ar pakoreguoti Tavo veiksmus.
    Veikia pasakiškai gerai!!!
    Per gyvenimą turėjau 3 mentorius, ir su jais pasidalinau savo tikslais (kitaip kurių galų jie mano mentoriai buvo) ir nuėjau kelią kelis kartus greičiau nei jie ėjo.
    Tai vadinasi, mokymasis iš kitų klaidų.

    O sakyti bet kuriam pasitaikiusiam, žinoma, tik energijos švaistymas.

  • Viskas siaip butu teisinga, jeigu ne vienas bet… Jeigu tokio tikslo niekas neturejo iki tol, jei tu pionierius.. Tuomet net Bossas uz nugaros tau stovi ir praktishkai tik pavejui tereikia plevent, Kaip pavyzdi paskutine, kuri vis dar vykdoma ivaldyti super sistemas.. Sekmes trukdyme 😉
    Va tokie kaip Brazilijos cempionatai tai jo, cia tik tiems kas tave myli, kas linki gero, ale siaip geriau, kad net tu nemaisytum norui arteti link taves, tuo labiau svetimi 😉

  • Neseniai susikuriau savo bloga, savo ‘bucket list’, viesai draugam isdesciau, kaip ir atvirksciai nei tu parasei 🙂 taciau tai dalykai kuriuos tikrai dabar zinau kad ivykdysiu nes tai viesumoje.. Taciau turiu viena didziule svajone kuria laikau sau, ir laikaus tavo puikaus straipsniuko taisykleliu 🙂

  • Perskaičiau straipsnį ir toks įspūdis, kad vietomis apie mane rašo. Reikia žinoti kam pasakyti savo tikslą ir tai, mano manymu, turi būti gerai laiko patikrintas žmogus arba max du, bet ne daugiau. O jei yra galimybė, geriau iš vis niekam nesakyti. Kai nesakydavau – pavykdavo, kai pasakiau – pasigailėjau.

  • >