Gyvenimas keisis tik tuomet, kai pradėsi sau kelti iššūkius

Debesyliečių istorijos

Kaip tapti laimingu? Hmm... Receptų yra daug. (Gal net per daug.) Galėčiau čia pasidalinti savo metodu. Bet žinau, kad tau neįdomu dar vienas „patinginiauk“ palinkėjimas.

Šiandienos pašnekovas – reklamos ir kitų kūrybinių veiklų specialistas Simonas Urbonas – papasakos apie savo metodą.

Per paskutinius metus jis:

  • Kelis mėnesius gyveno be telefono, interneto ir kompiuterių, nepaisant, kad jo darbas daugiausiai internete...
  • Visiškai atsisakė alkoholio, nepaisant, kad dėl to teko keisti net kai kuriuos nesupratingus draugus...
  • Vos už kelis eurus apkeliavo Europą ir, kartu, padarė stulbinančią reklamą savo verslui per 100 dienų...
  • Apsiėmė savo 2 vaikų priežiūra per tėvystės atostogas...
  • Sukūrė kelias TV laidas, išleido „Katlerio kortas“...

...Ir dar, dar, dar. Apie visus šiuos iššūkius ir kaip Simonui tai pavyko – šiandienos pokalbyje!

🤺 Labas, Simonai! Kas tu?

Labas, esu Simonas Urbonas, nors dažniausiai artimoje aplinkoje mane vadina Saimiu. Šiaip pridėčiau ir darbines pareigas, bet šiuo metu esu savo iššūkio (tėvystės atostogos) tiesiojoje. Kalbant apie iššūkius – man tiesiog patinka save išbandyti įvairiose situacijose.

Pirmieji iššūkiai: mėnesiai be interneto, be kompiuterio ir 45 dienos be telefono...

🤺 Pala... Kodėl?

Per 2015-tuosius metus pastebėjau, kad esu visiškai priklausomas nuo telefono, kompiuterio, interneto...

Žiūrint iš darbinės pusės, norint neiškristi iš visos sistemos, privaloma naudotis technologijomis, nes kiekvienas neatsakytas skambutis, laiškas, praleistas įvykis, gali virsti prarastu klientu ir, svarbiausia, prarastu pasiti-kėjimu. Atsisakyti telefono šiais laikais būtų beprotybė, nebent yra tam tinkamas laikas...

...Taigi, nusprendžiau pasinaudoti tėvystės atostogomis ir per laiką, skirtą šeimai, atsisakyti technologijų.

Per visus šiuos metus mėnesį pagyvenau be interneto, 1 mėnesį – be kompiuterio ir dabar kaip tik baigiasi 45 dienos be telefono.

🤺 Ir kaip jautiesi po šių iššūkių? Ką per juos išmokai?

Nors ir jautiesi šiek tiek senamadiškas, bet vėl atrandi džiaugsmą paprastuose dalykuose. Nors priprasti sunku ir pirmas dienas būni lyg be kažkurios kūno dalies, vėliau tampa vis lengviau ir lengviau.

Nori nenori teko prisiminti, koks svarbus yra susitarimas ir duoto žodžio laikymasis. Jei susitarei būti tam tikroje vietoje tam tikru laiku, ten būsi bet kokiu atveju ir nepavesi žmogaus, kad ir kaip nenorėtum ar tingėtum. O su telefonu viskas paprasčiau – juk labai lengva pameluoti žinute, tiesa? 🙂

Aišku, jei dėl tavęs ir tavo iššūkių stoja kitų darbai, tai tampa daug sunkiau tavo kolegoms, šeimai, partneriams nei tau pačiam.

Antrasis iššūkis: 3 metai be alkoholio...

🤺 O kodėl šis?

Mano pavardė Urbonas ir tai kaip koduotė žodžiui „urban“, tad save priskiriu prie žmonių, labai mylinčių miesto kultūrą. Naktinis gyvenimas iki šeimos sukūrimo buvo neatsiejama mano laisvalaikio dalis. Kai tai tapo rutina ir kasdieniu įpročiu, man įsijungė raudona lentelė su užrašu „reikia kažką keisti!“.

Aišku, kad nuo naktinių linksmybių niekaip neatsiejamas alkoholis. Na, visi žino, kodėl ir kam 😉

Tad čia aš nusprendžiau pabandyti kiek kitaip. Mečiau vartoti viską, kas turi bent kiek laipsnių, įskaitant ir kefyrą. 2 Viso šio mano išbandymo trukmė – 3-eji metai.

🤺 Kaip sekėsi su šiuo iššūkiu?

Žinot, koks būna pirmas klausimas, kai pasakai, kad jau trejus metus nevartoji alkoholio? Ogi – „kas tau su sveikata?“. Arba visi nusprendžia, kad buvai alkoholikas ir tai tau kenkė.

Seniau tai žeidė, bet per laiką tapo paprasčiausiai juokinga.

O viskas prasidėjo paprastai. Nusprendžiau išsivalyti organizmą ir žiemą nevartoti alkoholio. Galvojau – kiek truks, tiek, bet pora mėnesių tikrai nieko neskanausiu!

Per kažkurį laiką praėjo poreikis, matyt, organizmas pats prigamindavo pakankamai alkoholio... Bet barų neišsižadėjau niekad. Aišku, pirmenybę teikdavau naujoms vietoms, kuriose gamina skanius kokteilius be alkoholio arba senose „savo“ vietose atrasdavau naujų pasirinkimų.

Visame šitame iššūkyje sunkiausia buvo įveikti kultūrinis įpročius. Juk bare labiau pasitiki tuo žmogumi, kuris su tavim išgeria. Vėliau nebesakydavau „ne, negeriu“ ir panašiai, o tiesiog gerdavau savo nealkoholinius „virgin cuba libres“ ir niekam nekildavo jokių klausimų.

Per tuos tris metus praradau keletą bičiulių, net keletą savo klientų, vien todėl, kad atsisakiau šio įpročio, bet tai davė TIEK naudos, kad aš net negaliu apsakyti.

Tai pakeičia tavo savaitgalius, tavo pramogas, tavo draugus ir tik vėliau supranti, kad viskas tik į naudą. Per tą laiką nukrito 17 kg papildomo viršsvorio, manau, kad šitai puikiai iliustuoja tai, ką darome su savo organizmu. 3

Linkiu pabandyti, bet geriau bandyti ne vienam. Aš manau, projektas būtų buvęs trumpesnis, jei su manimi šiuo keliu nebūtų ėjusi žmona. Ačiū, Ieva! 😗

Trečiasis iššūkis: Verslo išplėtimas į trečdalį pasaulio per 100-tą dienų...

🤺 Leisk spėti – šįkart laužei savo senus verslo įpročius?

Visas vidinis tvarkymasis buvo neatsiejamas nuo darbinės veiklos. Aš esu kūrybininkas, reklamščikas, žmogus, mėgstantis svajoti, generuoti idėjas, o mylimiausias dalykas darbe yra netradiciniai sprendimai tiek kūryboje, tiek viešuosiuose ryšiuose.

Tad mano projektas „be alkoholio“ kaip tik susijungė su darbiniu projektu
„Užkariauti pasaulį per 100 dienų“.

Aš atėjau į dar mažą firmelę, kuri prekiavo produkcija iš medžio. Komanda jau buvo nusprendusi atsisakyti Kaziuko mugės ir išsikėlusi svarbų tikslą (kas ir privertė mane ateiti) – kad jų gaminiais prekiautų visas pasaulis.

Laiko nebuvo daug, tad per kelias savaites gimė projektas ir naujas iššūkis.

Nors mano žmona buvo 4 mėnesį nėščia, bet, būdama be galo supratinga, išleido mane į mano gyvenimo avantiūrą. Iš dalies mano sprendimas galėjo neatnešti jokios naudos, bet...

🤺 Naudos atnešė?

Taip. Su kolega, kurį pažinojau vos dvi savaites, prisikrovę pilną bagažinę medinių padėkliukų ir kitos produkcijos, tiesiog iškeliavome. Tikslui pasiekti sau skyrėme lygiai šimtą dienų.

Papildomai norėjome išstumti save iš komforto zonos, tad kiekvienai dienai turėjome po 1 eurą ir jokių banko kortelių. Įsipylėme pilną automobilio baką, kurio užteko iki Varšuvos, o su savimi pasiėmėme svarbiausius dalykus – užsispyrimą ir tikėjimą.

Nežinodami, nuo ko pradėsime ir kur rytoj miegosime, guodėmės skambia Napoleono fraze: „pirmiausia reikia įsivelti į mūšį, o po to bus matyti“.

🤺 Oho! ...Oi, atleisk, tai ne klausimas. Tęsk, prašau.

Taigi, kad galėtume tęsti kelionę, privalėjome pardavinėti savo produktus. Kiekviename mieste ieškojome parduotuvėlių, kurios norėtų prekiauti mūsų mediniais gaminiais, arba tiesiog pardavinėjome juos gatvėje.

Reakcijų sulaukėme įvairių: abejingų veidų ir pasipiktinimo, tačiau dažniausiai mus sutikdavo šiltai ir su susidomėjimu. 

Miegodami parkuose, stotyse, uždaruose rezervatuose, automobilyje, po tiltais ar pasistatę palapinę dviejų kilometrų aukštyje, mes sėkmingai skynėmės kelią pirmyn.

Užsispyrimo dėka papuolėme į bene didžiausią dizaino namų gamintojų „Erfinderhaus“ ofisą, kur gavome ne tik neįkainojamų patarimų savų gaminių dizaino sprendimams, tačiau jų dėka savo kelionės įspūdžiais, tikslais ir optimizmu pasidalinome vietinėje vokiškoje radijo stotyje!

Taip prekiaudami gatvėse, siūlydami prekes įvairiose dizaino parduotuvėlėse ir megzdami pažintis, apkeliavome penkiolika valstybių, įveikėme 9168 kilometrus, aplankėme 192 susidomėjusias parduotuves.

Tuo metu, kai lekiojome po Europą, mūsų kolega tais pačiais tikslais Lietuvoje darbavosi kompiuteriu ir telefonu. Per šimtą dienų išsiuntė 3200 laiškų ir padarė net 25627 skambučius.

Per šimtą dienų pranokome ne tik savo lūkesčius, bet ir patys save. Pasiekėme stulbinančių rezultatų.

Radome net 113 potencialių užsakovų užsienio valstybėse, grįžę pajutome augančius pardavimus. Po penkiasdešimties dienų jie padidėjo net 300 procentų, vėliau, net iki 800 proc. O dabar ta maža firmelė jau tapusi visa Jauku.lt įmonių grupe.

Trumpai tariant – verslą pavertėme žaidimu, o žaidimą, savo ruožtu, verslu. Įrodėme, kad viską galima pasiekti su kuprinėmis ant pečių bei geru nusiteikimu ir didele motyvacija! Kai žengi pirmyn, sparčiai artėji prie savo tikslo, o sėkmingam verslui neprireikė daug pinigų ar kitų didelių investicijų.

Kelionės išlaidos vienam žmogui siekė 800 eurų už 50 dienų. Matyt, taupyti išmokau kažkada kurdamas pirmąją savo TV laidą „Makaliaus Kelionės“ 🙂

Ir ketvirtas iššūkis: Tėvystės atostogos...

🤺 Nepabūgai?

Žinojau, kad šis projektas turės pabaigą, o su pabaiga visada ateina nauja pradžia ir nauji iššūkiai. Tad mano paskutinis iššūkis, kuriuo mėgaujuosi jau antri metai, yra atostogos su dviem savo vaikučiais.

Žinoma, tai vėl mūsų visuomenės standartų neatitinkantis reiškinys, nes mes įpratę matyti mamą, gaminančią košytes, bet aš turėjau tai išmėginti. Ir žinot ką? Tai būtina išbandyti kiekvienam tėčiui.

Tai kantrybės, supratingumo, ramybės ir visokių savybių mokykla, kurios, deja, niekaip kitaip nebaigsi. Tampi daug rūpestingesnis ir atsakingesnis. Toks paprastas pavyzdys: kiekvienas gali kažkaip „pramuilinti“ dieną darbe, o su vaikais to padaryti niekada nepavyks, nes jie to tiesiog neleis.

🤺 Ką išmokai iš savo vaikų?

Iš patirties gimė tokia mintis: „Kūdikis kiekvieną dieną atsikelia su viena misija ir tikslu – susinaikinti.“

Vaikai turi savybių, kurios per laiką dingsta. Jie moka priimti, moka siekti tikslo nepaisydami kritimų, jie visada atkaklūs, visiškai laisvi ir nevaržomi, labai mylintys, naivūs, tikri ir nepaliesti melo, nors ir su stipriu ego, ir dar daug kitų savybių, kurių dabar savyje rasite labai mažai.

Jie nesugadinti, o būti su nesugadintais – reta galimybė ganėtinai užsiteršusiame pasaulyje.

🤺 ...Leisk spėti, tai dar ne viskas?

Žinoma, vien „atostogauti“ būtų per didelė prabanga, tad ir per šį laikotarpį nuveikiau daug įdomių dalykų. Sukūriau kelias TV laidas, į pasaulį išleidau pirmą savo kūrinį/gaminį „Katlerio Kortos“, su gerais bičiuliais įkūriau kūrybos namus „Legal Guns“.

Taip pat toliau tęsiu eksperimentus, siekdamas pagerinti savo gyvenimo kokybę ir atsisakyti žalingų įpročių.

Pasiryžau iki rugsėjo pirmos dienos atsisakyti mėsos – savo kailiu išbandyti vegetarizmą. Norėjau pažiūrėti, kaip į tai reaguos mano organizmas, kas pasikeis.

Be to, jau trečias kartas, kai visiškai nustojau vartoti alkoholį – šį kartą papildžiau iššūkį naujomis taisyklėmis. Nustojau gerti ir nealkoholinį alų, lankytis baruose ir panašiose vietose. Vietoje to su draugais dažniau susitinkame parkuose, gamtoje.

Ir galiausiai, rudenį, baigęs eksperimentą su vegetarizmu, tiesiog mesiu rūkyti, kas bus be galo sunku, nes jei su mėsa gyvenau 30 metų, tai su tabaku visus 15-ka. Dar bus naujų iššūkių!

🤺 Ačiū labai už pokalbį, Simonai!

Man rodos, kad kai kuriuos iš Simono iššūkių man labai reikės pabandyti... Galbūt, pavyzdžiui, irgi atsisakyti mėsos... 🙂

...Bet, ei, tikiuosi, kad tau skaityti patiko! O jei dar negana, štai keli straipsniai ir interviu, kurie tau galimai patiks:

  1. Kaip kardinaliai pakeičiau savo mitybą ir atsikračiau 20kg lašinių
  2. Kaip perėjau 800km ilgio Santjago keliu per 25 dienas
  3. Kas yra „Beprotiškų tikslų sąrašas“ ir kodėl tau jo reikia?

Linkiu irgi išsikelti kokį iššūkį. Tiesiog pabandyti! Jei nebandysi – nepatirsi. Juk žinai tai. 🤺


  1. Danielius: mėnesį be interneto esu bandęs ir aš!

  2. Danielius: tokį vienerių metų iššūkį buvo priėmusi ir debesylietė Ona!

  3. Danielius: debesylietis Audrius irgi atsisakė alkoholio ir numetė virš 20 kg viršsvorio!

  • Nerealiai, be to mūsų iššūkiai sutapo iki rudens atsisakiau mėsos kurią valgiau visą gyvenimą. Sėkmės, Simonai, varyk!

  • Geras, kadangi su Simonu teko bendrauti gyvai, pasakysiu , kad buvau sužavėta visa Jo šeima. Gyvenime iššūkiai reikalini. Sunkumai mus grūdina.

  • >