Kaip pasijausti +42% geriau? Išmok sakyti „dėjau b*bį“

Straipsnio autorius: Danielius Goriunovas / Debesyla

Danielius Goriunovas / Debesyla

Dalinuosi ką patyręs, nes kažkas to manęs paprašė.

Mes visi tai darome. Gyvename milijono pasirinkimų gyvenimą. Ir tikimės, kad jei sužaisime tinkamai, tai galbūt gyvenimo gale laimėsime aukso puodą.

Mes klausomės širdies balso, ką turėtume daryti. Ir dar dažniau klausomės, ką mums sako kiti.
Tačiau štai bėda: tai darome pernelyg dažnai.
Pernelyg dažnai mes atiduodame savo gyvenimo vairus į kitas rankas ir nusileidžiame aplinkinių iškeltoms taisyklėms, nemalonioms riboms bei velniai žino dar kokioms kliūtims.

Galiausiai visas mūsų gyvenimas virsta viena didele „Pasakyk ką man daryti“ fiesta.

Ar šios kelnės man tinka? O ką sakys aplinkiniai, jei išeisiu iš darbo banke dėl darbo vaikų darželyje? O ką, jeigu kažkam nepatiks mano nauja plaukų spalva? O kaip reaguos bendradarbiai, jei aš mesiu su jais kartu rūkyti?

Ir tai nemalonu. Tai vargina. Tai mus paverčia nuomonių vergais. Man vien rašant šią pastraipą paskaudo galva. 1
Tai turi liautis.
Mes turime išmokti atsistoti ant kojų, nusipurtyti dulkes ir pasakyti pasauliui „Ne, daugiau nebe“. Ir taip rasti gyvenimo laimę, kurios visada ieškojome.

Tačiau leisk, pirmiau žodį perduosiu debesylietei Gretai Misevičiūtei, kuri apie šio straipsnio temą papasakos iš savo pusės su knygos „F**k it. Idealus dvasinis kelias“ apžvalga.

Perspėjimas: Nesijaudink, tai tik pirmoji straipsnio dalis. Antrojoje pusėje grįšiu aš. Su savo, kaip visada, originaliu stiliumi. 😉

Perduodu mikrofoną Gretai.

NAUJA: Dabar straipsnio gali klausytis garso formatu!

Kaip tapti laimingu sakant „eina š*kt“?

Pasakykite “labas” Gretai!

Leisk atspėsiu. Tu nori:

  • Pasiekti didelių pergalių dešimtyje sričių vienu metu?
  • Užsiimti prasminga ir gerai apmokama veikla, vedančia prie nerūpestingo gyvenimo?
  • Turėti gražų ir stiprų kūną?
  • Tapti apsiskaičiusia, bent kelias sritis išmanančia asmenybe?
  • Ir turbūt trokšti gyventi atsipalaidavusiai, ramiai, o tuo pačiu patirti nuotykių, pamatyti visą pasaulį, bet neišleisti visos algos lėktuvo bilietams?

Aišku, kad nori.

Ir kaip tai žinau?

Ogi pati ieškojau, kaip tai pasiekti. Tada radau standartus laužančią John C. Parkin knygą „F**k it. Idealus dvasinis kelias“. 2 Ir supratau, kad manyje besisukančios mintys yra puoselėjamos ir kituose.

Aš viso to irgi trokštu. O kai negaunu – jaučiuosi tinginė, veltėdė, nieko neveikianti egoistė.

Tačiau ši knyga mano požiūrį pakeitė kardinaliai. Skaitant knygą, ne kartą krėtė šiurpas ir ėmė jaudulys. Toks jaudulys, kuris apima tiesos akimirkomis arba ko nors bijant, tačiau žinant, kad ateityje viskas bus geriau. Skaitydama jaučiau, kaip keičiuosi į teigiamą pusę.

Vien dėl vienos naujos minties.
„Sakyti „eina š*kt“ – labai dvasinga.“

– Pastorius M. Tansendas, knygos „Eretiko dienoraštis“ autorius
Sakydami „eina š*kt“ savo „reikia“, „noriu“ ir „privalau“ pastatote į vietas ir primenate sau, kad „Tai tik gyvenimas“ (vienos dainos žodžiais). Ir suprantate, kad pirmiau eina noriu, o tik tada darau.

Pastorius Markas Tansendas tuomet pridūrė: „Na, bet velniop, užteks man kalbėti. Patogiai įsitaisykite ir pasiruoškite niekad nebebūti tokie, kokie buvote ligi šiol“.

Trumpas pavyzdys: Kaip tai veikia?

Dažnai tenka graudenti, kodėl suvalgei du šokoladinio pyrago (su ledais!) gabalus, kai saldumynų tau apskritai negalima valgyti?

Tuomet sakyk „velniop tie apribojimai“. Ir valgyk kiek telpa. Prisivalgyk, persivalgyk ir žiūrėk kas nutiks. 3

O nutiks taip: Ilgainiui tave užknis visi saldumynai ir natūraliai pereisi prie košių, sriubų, vaisių, salotų, daržovių troškinių ir varškės. Ar kad ir ko norėtum, bet tikrai ne šokoladinių pyragų su ledais, nuo kurių tau jau bus bloga, o alkis nemažės.
Kitaip tariant – perteklius parodys tau, kad perteklius yra blogai.
Juk stengiantis riboti, atsisakant, mažinant skanumynų porcijas viskam tik suteiksi didesnę reikšmę. Ir tik dar labiau skatinsi save galvoti apie maistą, kalorijas. Nors juk, rodos, norėtum galvoti apie mažesnio dydžio rūbus!

Trūkumas ir nepriteklius – tik pagilins problemą ir suteiks tavo pagundoms didesnę reikšmę, vertę ir malonumą nusikalsti. Nieko gero.

Tavo pasirinkimas - arba savo niežulį užgniauži iš karto, arba jį paverti atvira žaizda.
Tavo pasirinkimas – arba savo niežulį užgniauži, arba jį paverti atvira žaizda.

Taigi, ką daryti?

Sakyk „eina š*kt“ (arba „velniop“, „spjoviau“ ar kaip tau priimtina) savęs ribojimui, susilaikymui ir savęs alinimui. Nes yra viena tiesa:
„Tai, ko trokšti, gauni tik tada, kai prarandi norą gauti.“
Paprasčiausiai gyvenant, nieko nepadauginant ir nesirūpinant tu nė nepastebėsi, kaip tavo svorio perteklius kažkur dings. O tavo gyvenime atsiras nauja veikla:

  • Pradėsi lankyti šokių pamokas (kas dabar madoje);
  • Tapsi savanoriu (irgi madinga);
  • Sutiksi ypatingą žmogų ir ne maistu, bet pažintimis būsi sotus (šitai iš mados ir šiaip niekada neiškrito).

Leisk, duosiu dar šiek tiek pavyzdžių.

A) Tingi judėti ir sportuoti?

Na, ir nejudėk. Sakyk : „Eina po velnių visos tos nesąmonės, nieko aš nedarysiu“. Ir nedaryk.

Sumokėk kaimynų vaikui, kad vedžiotų tavo šunį. O tuo metu pagulėk ant sofos ir žiūrėk filmą, skaityk knygą arba nedaryk nei to, nei ano. Palauk, kol ateis vidinis postūmis.

Ir tu nė nepastebėsi, kaip pradėsi ką nors daryti. Galbūt netgi apsuksi ratą aplink namus ar pasivaikščiosi po parką, nes jau geriau vaikščioti, nei gulėti ant nusibodusios sofos.

Vakar aš taip atidėliojau judėjimą iki 22 valandos… O paskui tariau „Ne, nu nebegaliu!“, atsistojau, palikau kompiuterį ir savo noru pradėjau sportuoti.
Ir dar su tokia energija ir įsijautimu, kad iš pradžių buvo sunku patikėti!
O rytojaus dieną, kas įdomiausia, ta viduje užsifiksavusi nuostabiai gera energija skatino pakartoti kūno programą. Tiesiog nebegalėjau išsėdėti vienoje vietoje ir palikti ramybėje savo kaulų!

Tarp kitko, kalbant apie kūno judinimo programas, labai rekomenduoju Cassey. 4 Man ji be galo patinka, o ir jums, berniukai, spėju bus irgi įdomu save išbandyti. Pažiūrėkite, kokie kieti esate ir ar aplenksite Cassey.

B) Nenori eiti į darbą?

Sakyk „velniop jį“, pasiskelbk sergančiu, nusipirk vyno (ar skanių ledų), nesikelk iš lovos ir tariamai sirk. Patikrink savo ribas, kiek laiko gali iš jos nesikelti.

Nes gali būti, kad per „sirgimo“ savaitę:

  1. Suprasi, jog visgi pasiilgai savo darbo, kolegų ir net klientų;
  2. Arba paaiškės, jog geriau supūsi lovoje, nei grįši atgal į tą juodąją skylę;
  3. Arba nutiks taip, kad tau labai patiks nesikelti iš lovos ir džiaugtis vynu (ar ledais), ir netyčiom parašysi būsimą pasaulinį bestselerį. Juk būtų smagu, ar ne? 5

Knygos autorius apie darbą ir išėjimą iš jo pastebi, jog dažniausias iš žmonių girdimas atsiliepimas apie šią milžinišką gyvenimo dalį užimančią veiklą yra „Na, aš dar nesu tikras, ką norėčiau daryti…“.

Tačiau toks atsakymas iš tikro reiškia giliai širdyje slypinčią nuojautą, kad „Aš savęs gerai nepažįstu, bet jaučiu, kad kažkas ne taip“.

Atsijoti ir susigaudyti savo troškimuose gali būti sunku, tačiau tariant „velniop“ nesusivokimai, skubėjimas, įtampa, akli troškimai ir visuotinė panika liaujasi egzistuoti. Ir kartu liaujasi trukdžius.
„Tarkite „velniop tai“ ir raskite drąsos susigaudyti savyje.“

– Knygos autorius
Knygos autorius priduria: „Spėju, jog jūsiškė bėda niekuo nesiskiria nuo tų, su kuriomis tenka susidurti mums visiems: mumyse veikia ir varžosi daugybė jėgų, kurioms mes kartais nepajėgiame pasipriešinti.“

Ir toliau pratęsia mintį:

„Tačiau mūsų visuomenėje viskas greitėja, joje nebėra laiko galvoti – reikia daryti. Todėl reikia išmokti kartais pasakyti „velniop“ ir išsiaiškinti, ko išties trokšti.“

Kvieskite policiją, gyvenu aš kaip noriu!
Ši lama jau atrado tikrąjį savo pašaukimą – būti modeliuParsisiųsk kaip Facebook cover.

Neverta bandyti gyvenimą paversti sėkmės istorija.

Nes gyvenimas už mus prisiima visą atsakomybę. Juk ne nuo mūsų priklauso kur, kada ir kokiais gimstame, koks rytoj bus oras, ką šiandien netikėtai sutiksime ir kaip tai pakreips mūsų tolimesnius gyvenimus.

Galime svajoti vieną, tačiau visa tai gali tapti visai kitu.

Pavyzdžiui, kaimynų vaikas pasisiūlys pavedžioti šuniuką už jus, o šeimos nariai visiškai pamirš tavo gimtadienio datą. Ir ką tu į tai? Keliausi laiko mašina atgal ir keisi praeitį? O gal jaudinsiesi ir pergyvensi dėl to, kas nepakeičiama? 6

Ne. Geriau yra sakyti „velniop tai“, „na ir tiek to“ ar „nusispjaut“. Ir priimti gyvenimą, koks jis yra. Atrasti gyvenimą, kurį turime, tačiau nematome.
„Paleiskite gyvenimo vairą ir pažiūrėkite, kas nutiks. O kad gyvenimas taptų dar įdomesnis, iki galo nuspauskite greičio paminą.“

– Knygos autorius
Galima apsiverkti ir nekęsti savęs už daugelį dalykų, save nuolat teisti, pykti dėl neteisingų poelgių…

Arbaaaa – galima pasakyti „eik tu š*kt“ savo baimei, savęs šmeižimui, savo nemokėjimui, savo tingėjimui ir savo nemotyvacijai. Tuomet palengvės, ir toliau ramiai galėsite gyventi savo netobulai tobulą gyvenimą.

Tai tavo pasirinkimas.

Linkėjimai,
Greta

Danielius: Ačiū, Greta! Perimsiu vairą nuo šios vietos. 🙂

Taigi turėtume išmokti pasakyti pasauliui „b*bį dėjau“ ir atleisti jam už jo bėdas.

(Taip, žinau, jog frazė su „b“ skambesnė nei Gretos „eina š*kt“. Tačiau b*bį aš dėjau – taip aš kalbu. Ir jei ši frazė tau nepatinka – tuoj suprasi, kodėl tai dar geriau).

Naujiena: Pasaulis yra žiaurus. Susitaikyk su tuo.

Ir išmok su pasauliu sugyventi, vietoj to, kad kovotum.

Štai, gyvenime pasitaiko įvairių bėdų: išvažiavus savaitgaliui prie jūros pradeda lyti, prie ežero supranti, kad tavo pripučiama valtis kiaura, o sėdint namie – jog praleidai mieste kokį smagų renginį.

Taigi, ką darai?

Kovoji? Kaltini Naglį Šuliją, kad nepranėšė, jog lis, nors jo varde tai užkoduota du kartus? Kaltini kitus dėl skubėjimo, nes valtį pasiėmei, o izoliacinės juostos ne? Apskritai visad kaltini aplinką, o pats kakoji ir tapšnoji? 7

Na, neturėtum to daryti. Tai nėra sveika.

Tai prakeiktai nėra sveika.

Sveikiau yra išmokti kartais pasakyti „b*bį dėjau“, ar kad ir kaip tau priimtina… Ir atleidus aplinkai už jos kaltes, priimti ją tokią, kaip ji yra.
„Kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.“

– Malda „Tėve mūsų“, 8-ta eil.
Bet leisk duosiu dar kelis pavyzdžius, kurių nepaminėjo Greta, kur paprastas „b*bį dėjau“ gali pakeisti tavo gyvenimą geryn. Ir šimtus kartų laimingyn.

C) Santykiuose su kitais žmonėmis.

Štai, ši filosofija pritaikoma santykiuose. Ir aš žinau, kad jums tai rūpi; daugmaž penktadalis debesyliečių, atsakančių į klausimą, kokia didžiausia problema juos kamuoja, mini santykius su kitais žmonėmis. 😉

Taigi, įsivaizduok, kad įsivėlei į ginčą su kokiu tai nemandagiu, nesmagiu ir nedraugišku žmogumi. Galbūt netgi artimuoju ar (rodos) mylimuoju.

Taip, tu gali pulti ginčytis ir įrodinėti savo tiesas. Gali stengtis, rautis plaukus nuo galvos, įrodinėti, kad tavo pusėje teisybė, o „nusidėjėlis“ priešais tave klysta…

…Arba gali pasakyti taip kaip šis, hmm… Jaunuolis.

Ir atleisti. Duoti durniui kelią.

Gali pykti. Arba gali atleisti. Spjauti ant kitų žmonių keliamų kivirčų, pykčių ir net galbūt pabandyti suprasti jų požiūrį bei išmokti gyventi taikiau. Galiausiai galbūt net suprasi, kad kivirčą sukėlei būtent tu.

Gali pykti, kad tavo mergina (ar vaikinas) tave paliko, apvogė, ar prieš tai net įstatė ragus su kokiu tai seksualiu žydu iš Tel Avivo… Arba gali sakyti „b*bį dėjau, šito jau per daug“ ir galiausiai pasidžiaugti, kad neiššvaistei viso gyvenimo su ne tuo žmogumi.

Beje, pastaroji istorija yra nutikus mano gyvenime. Aš galėjau nuspėti, kad kažkas ne taip, kai ji po ilgos tylos ištarė „Danieliau, turiu kai ką tau prisipažinti“.

D) Renkantis savo gyvenimo kelią ir pašaukimą.

Lygiai taip pat galima klausyti kitų, gal net visai neišmanančių, žmonių pasiūlymų ir gyventi jų įsiūlytus gyvenimus. Klausyti senelių, tėvų, bjaurios bobos kaimynės, mokytojų mokykloje ar praeivių gatvėje.

Juk čia, Lietuvoje, gi kai kurie veikėjai mėgsta nusodinti kitus ir pareikšti savo pesimistiškas prognozes…

…Arba gali sakyti „b*bį dėjau ant jūsų nuomonės“ ir vis tiek daryti tai, ką troškai. Spjauti į slopinančius komentarus ir įrodyti, kad tai, ką trokšti padaryti – įmanoma padaryti.

Nes pasaulis žmonių, kurie pabūgsta savo pačių svajonių, neatsimins.

Visiems rūpi, tik ne Tomui. Jis gavo progą paskraidyti raudonais balionėliai, o ar tu tokią progą turėsi?
Tomas gavo progą paskraidyti raudonais balionėliais, o tu ar tokia proga pasinaudotum?

E) Dirbant neapkenčiamus (ar nesvarbius) darbus.

Niekada nesupratau, kodėl kai kurie žmonės darbus, kurių nekenčia, stengiasi padaryti idealiai. 8 O nepadarius – nervinasi.

Tu žinai apie kokius žmones ir darbus kalbu. Tai:

  • Pastangos gauti mokykloje iš matematikos ar kažkokios Dievo pamirštos rusų kalbos idealų dešimtuką, nors tavo vidurkis ir taip aukščiausias klasėje.
  • Verkimai, po abitūros egzaminų gavus 99 balus vietoj 100-tuko, kuris tikrai visiškai pakeis tavo likusį gyvenimą ir visą pasaulį. 9
  • Vargas idealiai pakuojant kalėdinę dovaną mamai ar seneliams, nors svarbiau, kas pakuotės viduje (ar žodžiai ją įteikiant), nei kokios spalvos popieriuje pakavai.
  • Ar pusvalandžio iššvaistymas rašant savo viršininkui laišką, kad tualetuose, po perkūnais, baigėsi tualetinis popierius. 10

Atsakyk nuoširdžiai – kokio velnio stengtis TOKIUS darbus padaryti idealiai?

Ar tam, kad patenkintum kažkokius vertintojus, kurie gyvenimo gale (ir galbūt per Kalėdas) skirsto visus berniukus ir mergaites į  „gerai atlikusius darbą“ bei „blogai atlikusius darbą“?

…Prašau, pasigailėk savęs ir nedaryk to.

Nes patikėk, jei aš būčiau bandęs idealiai braižyti ir skaičiuoti savo kursinius projektus (ar bakalauro darbą), aš nebūčiau galiausiai baigęs savo keturių metų epopėjos.

Kaip manai, kiek kartų per savo keturis metus aš sakiau „ai po*ui, sueis“? Užuomina: beveik kiekviename darbe. O diplomą su 9-tuku gavau. 11
„20 proc. darbo sukuria 80 proc. vertės.“

– Pareto principas
Vietoj to, kad bandytum darbą atlikti idealiai (ar blogiau – bijotum suklysti ir net nepradėtum), geriau paklausyk Pareto principo. Ir dažniau leisk sau pasakyti „ai po*ui, sueis“.

Nes beverčiams darbams švaistyti jėgas yra kvailystė ir laikas liautis galvojus, kad tik tobuli darbai pasiekia tikslą.

(Jei Apple telefonai, BMW automobiliai ar Snaigės šaldytuvai būtų tobuli – ar tuomet vis sulauktume atnaujinimų ir pataisymų? Nors jie ir turi trūkumų, jie vis tiek yra vieni geriausių pasaulyje.)

Šis katinas yra ant visko dėjęs. Jis kaip Džeimsas Bondas, tačiau švelnesnis ir moka murkti.
Šis katinas yra ant visko dėjęs. Jis kaip Džeimsas Bondas, tačiau švelnesnis ir moka murkti.

Keli dažniausiai užduodami klausimai ir nuoširdūs atsakymai į juos.

Na, bet šitai turbūt paliko tau keletą klausimų. Leisk, iškart į juos atsakysiu.

1) Bet ar toks požiūris į gyvenimą ir filosofija nepadaro mūsų abejingais monstrais, kuriems ant visko nusispjauti?

Trumpas atsakymas: nepadaro. Nes ar skaitei straipsnio pavadinimą? Jame miniu „dažniau“, o ne „visada“.

Ir tai sudaro didįjį skirtumą. Palygink:

A) Gyvenimas, kuriame tau nerūpi niekas.

Kur guli girtas bei apsimyžęs savo lovoj ir nieko iš gyvenimo netrokšti, išskyrus retkarčiais patvatyti vaikus, išgert „tikrų vyrų alaus“, patvarkyti žmoną/vyrą, Delfyje parodyti meilę Putinui ir pabalsuoti už darbo partiją, nes gausi 10 eurų.

…Arba…

B) Gyvenimas, kur tau rūpi viskas, išskyrus tai, kas nesvarbu.

Tai gyvenimas, kur tu gali kreipti dėmesį į šaldytuve prarūgusį pieną ir idiotą iš pirmojo varianto… Tačiau renkiesi to nedaryti. O svarbūs dalykai – meilė, pagarba, tavo šeima – išlieka svarbiausia gyvenimo dalimi.

Tai skirtumas tarp visiško abejingumo, kuris yra baisu, ir gyvenimo su vienu kitu „na ir velniop“, kuris leidžia atrinkti svarbiausias gyvenimo dalis nuo visiškai, visiškai nesvarbių.

2) Bet ar derėtų tokias frazes kartoti visais gyvenimo atvejais? Kas nutiks, jei taip daryčiau?

Ne, nederėtų. Tačiau tu natūraliai turėtum tai pajusti.

Nes kiekvienas mūsų turime principus, kurie mums yra svarbūs… Ir principus, kurie svarbūs tik todėl, kad jie svarbūs aplinkiniams. Arba apskritai nesvarbu niekam, tačiau niekas neišdrįso to patikrinti.
Nederėtų visko pasiųsti vėjais, nes jei viską pasiųsi – ką tuomet turėsi rankose? Abejingumą?
„Na ir eina š*kt“ principo esmė nėra tapti abejingu. Jo esmė yra iškelti ribas dalykams, kurie tau visiškai nesvarbūs. Praplėsti savo ribas ir tapti laisvesniu, laimingesniu bei paprastesniu.

Ir tu tikrai nenori tapti viskam abejingu chroniumi ar narkomanu.

Va jie tai savo gyvenimu mėgaujasi. Kodėl negali to padaryti ir tu? :: Autr. Thomas Hawk
Jie mėgaujasi savo gyvenimu. Tačiau nėra beviltiški apsileidėliai. Juk sakiau, kad tai įmanoma ::  Aut. Thomas Hawk

3) O kokia tuomet išvis prasmė stengtis, kažką kurti ir gyventi, jei galima paprasčiausiai imti ir mesti viską velniop?

O prasmė lieka džiaugtis savo gyvenimu. SAVO gyvenimu.

Nes sakyk atvirai – ar gyveni, kad pataikautum aplinkinių nemėgstamai nuomonei, įsitikinimams ir taisyklėms? Ar kad verktum dėl menkiausių smulkmenų? Dėl to, kad sėdėtum ir bijotum išsikelti sau bet kokį beprotišką iššūkį?

Aš tikiuosi, kad ne.

Nes jei tiki, kad gyvenimas yra tam, jog vargtume, verktume ar nuolaidžiautume savo ir kitų norams bei riboms…

…Tai prašau šią pačią akimirką išjunk šį puslapį ir niekada nebegrįžk. Nes čia tokie žmonės nelaukiami. 🙂

4) O jei man labai negražu sakyti tą žodį iš „b“ raidės ar tiesiog… Na, neturiu ką dėti? Ką tuomet sakyti?

Tuomet sakyk tai, kas tau priimtina. Čia nėra griežtos taisyklės, nes tai tik principas. Štai keli variantai:

  • Eina š*kt;
  • Na ir velniop;
  • B*bį dėjau;
  • Tebūnie;
  • Ai po*ui;
  • Na ir tiek to;
  • Spjoviau;
  • Na ir eina tai naaa-mo.

Arba gali giliai įkvėpti, kelias akimirkas kvapą sulaikyti ir tuomet lėtai iškvėpti. Tuomet bėdas pamiršk ir sukaupus visą drąsą daryti tai, ką norėjai daryti prieš tai.

6) O ką, jei man sunku artimam žmogui pasakyti, kad jo nuomonę išgirdau, tačiau nesiruošiu į ją kreipti dėmesio? O ką, jei aš niekada nedrįsau kovoti už savo svajones, tačiau norėčiau pradėti?

Tuomet pats laikas mokytis naujo gyvenimo būdo. Užsimerk, įkvėpk ir iškvėpk. Tada spjauk į viską ir ženk pirmą žingsnį.

Nes jei tau sunku – nesistenk atsiverti visas. Dievaži, juk čia kaip ir mokantis plaukti – nebandyk iškart panirti visa galva. Geriau tik įkišk vieną mažąjį kojos pirštelį. Ir pažiūrėk kas nutiks.
Aš garantuoju, kad gale tau nenutiks nieko blogo.
Tavęs nesuvalgys gyvo, tavęs nieks su kirviu neužmuš (o jei muš – liaukis skaitęs šį tekstą ir skambink greičiau į 112). Taip, galbūt šiek tiek susierzins, kad staiga tu išdrįsai nebebūti mazgote…

…Tačiau kitą kartą kartoti savo požiūrio nebereiks, nes niekas tau daugiau nebetrukdys. Pamažu taip išmoksi ir nardyti.

7) O kas nutiks jei visi pradės taip lengvai kalbėti, gyventi ir daryti? Kas tuomet nutiks pasauliui?

Tuomet pasaulis bus nuostabus.

Daugiau nebus pykčių, kad kasininkė pamiršo grąžinti centą. Niekas negadins kitiems ir sau nuotaikos, jei ant laužo sudegs dešrelės. Tu galėsi siekti savo svajonių. Ir visi gyvens laimingai.

Nes kuo mažiau dėmesio kreipsi į nereikšmingus dalykus, kuo mažiau iškelsi savo pykčius ir netoleranciją, tuo bus geriau tau. Ir bus geriau visiems aplinkui tave.

Ir aš nuoširdžiai sakau – man visai patiktų, jei mes, lietuviai, išmoktume dažniau nuleisti viską vėjais. Ir gyventi ramioje Marijos žemėje.

Tai ar prisijungsi prie manęs šuoliui į laimingesnį gyvenimą? Spjauk į savo baimes ir išbandyk tai. :: Autr. Chris Nener
Tai ar prisijungsi prie manęs šuoliui į laimingesnį gyvenimą? Spjauk į savo baimes ir išbandyk tai!  ::  Aut. Chris Nener

„Kai mes skiriame per daug dėmesio gyvenimo smulkmenoms,
smulkmenos pradeda valdyti mus.“

– Mark Manson, straipsnių apie paprastumą autorius
Ir būtent todėl mums derėtų išmokti dažniau sakyti „b*bį dėjau“. Nes tai pavers mūsų gyvenimus geresniais, laimingesniais ir visaip kitaip nuostabesniais.
Pasakyti „b*bį dėjau“ kartais gali būti geriausia, ką mes galime padaryti.
Na, o šiandienos užduotis tau…

Dėl kokio dalyko paskutiniu metu jaudinaisi, pykai, nervinaisi ir nerimavai tu? Ir ar nuo šiol pradėsi dažniau naudoti „dėjau“ principą, kad tai daugiau nepasikartotų?

Atsakyk komentaruose žemiau. O pakeliui – pasidalink šiuo straipsniu su draugais ir šeimos nariais, kurie dažnai jaudinasi ir bijo dėl visiškų smulkmenų.

Tavo,


  1. Nuoširdžiai.

  2. Lietuviškai taip ir vadinasi, originalo kalba angliškai „Fuck It: The Ultimate Spiritual Way“.

  3. Nebent esi diabetininkas, tada geriau nebandyti.

  4. Tai fitneso trenerė, turinti savo Youtube kanalą „Blogilates“ su daugiau, nei 3 milijonais sekėjų.

  5. Kaip man pasakojo Danielius – panašiai atsirado ir šis tinklaraštis.

  6. Apie tai plačiau rašo Danielius straipsnyje „Tave nuvylė? Nerviniesi? O ar bandei nieko nesitikėti?“.

  7. Taip, tai pokštas iš 2004-ųjų.

  8. Ar dar blogiau – kurių nekenčia ir kurie yra visiškai nesvarbūs.

    O kaip atrasti darbus, kurie nesvarbūs? Turbūt, jie tavo nebaigtų darbų sąraše kabo jau visą amžinybę.

  9. Negavai šimtuko? Tu pražudei mus visus! Mus visuuuuuus!!!

  10. Gerbiamas direktoriau… Hm… Ne, pernelyg oficialu. Labas, Tomai… Hm, ne, nu reikia pagalvoti. Vis tiek iš šio tualeto nenusivalęs negaliu išeiti.

  11. Pastebėsiu, kad diplomas ir buvo mano tikslas. Jei būtų buvęs tikslas suprojektuoti gamyklą, kurią kažkas tikrai statys, būčiau susitelkęs į skaičiavimus. Lygiai kaip remontuodamas savo naujus namus skyriau tam kelis tūkstančius eurų bei aštuonis mėnesius darbo. Arba rašydamas vieną straipsnį, kad ir šį, skiriu nuo 3 iki 5 valandų vien informacijos rinkimui.

  • Teisybė, gryyyna, teisybė… kai mane priveikia kokios tai parinančios aplinkybės ir aš riebiai slaviškai nusikeikiu (nors šiaip stengiuosi valdyti savo kalbą ir kalbėti švariai ir šiaip elgtis pagal taisykles), man palengvėja.. Ir šiaip turiu tokią frazę, žinot ką? – laikas “nusiplėšti stogą” .. Ir tai darau, man priimtina forma..elgiuosi taip,kaip nori širdis ir iki dugno… Tai būna taip faina, mano siela tada šypsosi:)

    • Nereikia pykčio laikyti savyje. Gerai jį paleisti pasivaikščioti po kokį miškelį ar nuplaukti žemyn upe kartu su vandenėliu 😛

  • Labai geras straipsnis, vakar kaip tik žiūrėjau “Erina Brokovič” ir galvojau – va čia tai charakteris, jai taip puikiai sekėsi panaudoti tą “velniop” techniką. Emocingai, gaivališkai, moteriškai. Rekomenduoju pažiūrėti, kas bus, kai pradėsit naudoti šią techniką 😉

  • Po velnių!! Koks teisingas ir išmintingas straipsnis!! Patirta ir man. Kai pradėjau sakyti visiems, o man poxui ant jūsų ir dar su saldžia šypsena, visi mane apšaukė egoiste, neišauklėta, bet net į tai sakiau- o man p…. Bet koks dabar džiaugsmas gyventi!! Visi tie, ale mano draugai išnyko, atsirado tikri draugai, su kuriaos esu savim, be vaidybos ir man net nebereikia sakyti – o man p… Dabar vyras pradėjo sakyti, kad atrodau per stora..o aš ką- o man poxui:D .. Jis sako, kad aš nenormali, moralizuoja, bet man dar niekad nebuvo taip gera suvalgyti mylimo varškės pyrago ir nejausyi jokios kaltės nei prieš nielą.. Va čia ir yra laimingas gyvenimas, kai gyvenii čia ir dabar…

    • Turbūt čia ir yra gyvenimo didžiausia prasmė – mėgautis ir nekenkti kitiems. Svarbu tik antrą pusę išlaikyti – būti ekologišku, galbūt veganu (nes tai ekologiška ir ekonomiška + dar moralė), galbūt prisijungti prie organizacijų kokių

  • Aš tai nuolat panikuoju dėl to, kad permažai uždirbu pinigų . Ir dėl netvarkingų namų ir dėl to ką žmonės pasakys.

    • O ką jie pasakys? Realiai juk dabar žmonėms niekas neįdomu, jie visi feisbuke sėdi ir apie kitus negalvoja! 😀

      • Netiesa, Danieliau, dabar „žmonėms“ įdomūs kiti žmonės, tik ne jie patys, todėl ir sėdi feisbuke: aptarinėja, knaisiojasi kitų gyvenimuose (dažniausiai išoriniuose — nagrinėja nuotraukas, nes tekstų rašymas jiems per sunki našta), visiškai nenutuokdami kas patys esa.
        Čia apie tuos, kurie nemąsto (t. y. savo protu nesinaudoja patys — leidžia jį valdyti kitiems, pvz., televizoriui, kūrybininkams, kitiems „žmonėms“, etc.) arba tariasi mąstą.
        Mano galva, visų pirma reikia išlavinti savo mąstymą, kad galėtum spręsti realius gyvenimo uždavinius, o tada jau galima būtų ir … dėti.

        • Įdomu, įdomu. Tai gal ir sėdi, kad pernelyg viskas rūpi ir ta baimė praleisti atsiranda? Bent jau aš visai neseniai taip sėdėjau ir dar vis užsuku. Hmmm…

  • B* dėjau, nerašau komentarų,
    bet dabar, manau, pačiai bus pravartu savo išmąstymą įtvirtinti raidėmis, o ir su kitais pasidalinsiu.
    Esu dvyliktokė Birutė. Iš lempos praėjusiais metais įstojau į konservatorija(muzikos mokyklą)- norėjau išūkio. Šiaip esu ,,dailiokė”. Nelabai racionalus šis spendimas mano gyvenime, bet dabar bent tvirtai suvokiu, jog esu sukurta piešti.. ir aš noriu piešt/tapyt/drobes kramtyt ir t.t..!!!
    Bet mokykloj labai didelis krūvis. Galvojau, jog pajėgsiu ištempt keturiais frontais (muzika, pasiruošimas stojimui į dailę, brandos egzaminai ir +vairavimo teisės), bet suvokiau, jog esu ,,kaip varlė besipučianti prieš jautį “- mano jėgos persilpnos tokioms ambicijoms.
    Galų gale nuovargis, nuolatinis skubėjimas, ..neturiu laiko, neturiu laiko, neturiu laiko.., net nebsvajojimas ir nekvėpavimas nuvedė mane iki VISIŠKO džiaugsmo praradimo (ir dar tas ruduo.. Klaipėdoj… ;0 )
    Tikrai net nebnorėjau gyvent, tiesiog taaaip pavargau!
    O problema- tai tik mano požiūris.

    Man, konkrečiai, būtina pradėt naudot posakį ,,byb ę die jau” !
    Ir aš pradėsiu! <3
    ir leisiu savo vidurkiui būt 7 / 6 -tos muzikos niekur man net nerikės, tik bendram išprusimui,
    ir pagaliau išliesiu savo talentus spalvomis! Nes jau taip atsibodo nebūti tuom, kuo esu..

    *laaaaabai ačiū, tau Danieliau! tikrai darai geraaa ;*

  • Ant visko padėjęs b*bį, jokių gyvenimo problemų neišspręsi. Prisiskaitęs ezoterinių pasakojimų, taip pat nepagerinsi savo gyvenimo kokybės, kol neišlavinsi mąstymo ir neišmoksi „įjungti“ intelekto, o jį, kaip žinome, reikia treniruoti kaip ir kūną. Tačiau net gi ir gerai ištreniravęs intelektą negali sakyti esąs pats protingiausias, nes kas tokiu atveju pasakys apie tai.
    >> O tokios sąvokos, kaip „meilė“, „laimė“, „siela“, etc. yra fikcijos, į kurias nebūtina kaskart gilintis.
    >> Kadangi esame socialinės būtybės — bendravimo kultūros mums neišvengti, tik verta prisiminti, kad vienas iš išlavinto mąstymo bruožų yra sugebėjimas svarstyti nuomonę su kuria nesutinki.
    >> Žmogus niekada negyvens savo gyvenimo, kol tai daryti neišmokys jo tėvai. Bet kaip tai padarys tėvai, jeigu ir jie ne savo gyvenimą gyvena? Todėl daugelis gudruolių iki šiol sėdi „galeroje“ ir iria „šeimininko“ laivą. O kaip kitaip, tik tiek ir tesugeba: nori pinigų, o ieško darbo (t. y. parsisamdyti „šeimininkui“, kad pragyventų).

  • >