Kaip aš tapau laisva… Arba dropshipperio gyvenimas!

Sveiki, skaitytojai! Mano vardas Indrė. Nors gyvenime veikiau ir veikiu daug, nebijau iššūkių ir visada čiumpu galimybes. Jei kas paklausia manęs kas aš, aš atsakau – dropshipperė.

Iš tiesų nuėjau ilgą kelią iki nepriklausomo nuo vietos ir laiko gyvenimo. Įkūriau Dropshippingo mokyklą ir apsupau save tokiais pačiais žmonėmis.

Kviečiu paskaityti apie dropshippingą ir kaip jis ištraukė mane iš gyvenimo duobės.

Kadaise buvau tokia kaip visi. Niekuo neišsiskyriau, nors visada buvau labai aktyvi. Baigiau mokyklą, įsidarbinau, įstojau studijuoti. Baigiau studijas susiradau geresnį darbą.

Nežinau kokioje situacijoje esi Tu.

Tačiau mano priešistorė nebuvo rožėmis klota. “Įsidarbinau” nuskambėjo gražiai? Tai kol studijavau dirbau valytoja, buvo metas kai dirbau dviejuose darbuose ir studijavau dieniniu rėžimu. Lengva nebuvo, bet kas man jaunai – bemiegės naktys studentui tai nieko baisaus. Dar būdavo ir papildomai kažką veikdavau, kad tik prisidurt. Čia turbūt tas bruožas, kuriuo skiriasi verslininkai nuo paprastų darbuotojų. Aš viskam turėjau laiko. Nes labai norėjau viskam turėti laiko. Ir daug svajojau.

Vėliau jau diplomuota specialistė įsidarbinau į puikias pareigas – ekonomistė inžinierė. Dar ir šiandien nežinau ką tiksliai toks specialistas daro. Po studijų mane persekiojo nesėkmės. Truputį padirbėjusi supratau, kad negaliu pakęsti darbo. Aš tikrai visa savo siela nekenčiu žadintuvo ir spūsčių. Vienu momentu jau pradėjus dirbti sau – sekmadieniais aš verkdavau, nes žinojau – rytoj nuo šešių ryto skambės mano telefonas. Kadangi pirmieji mano verslai nebuvo labai sėkmingi, tos ašaros, ypač priešbankrotinės, buvo labai tikros.

Nepagalvokite, kad skundžiuosi. Oi ne. Visos nesėkmės, kad ir kaip mane talžė emociškai ir finansiškai buvo geriausios mano mokytojos.

Dabar tai nebeatrodo baisu, gal net kiek juokinga – tačiau tuo metu buvo sunku. Kaip šiandien menu – einu pirkti šuniui maisto už paskutinius centus. Vėjai kišenėse ir aš buvome gana geri draugai.

Tai tiek trumpai apie mano pradžią, tik norėjau, kad suprastumėt, jog, kad ir kokiame taške dabar esate viskas praeis. Viskas visada praeina. Išaušta nauja diena ir mes privalome judėti pirmyn. Kiekvieną dieną, net ir pačią sunkiausią galvodavau apie tai, kad nors dabar ir labai sunku – tai baigsis. Ir baigėsi.

Dropshippingo apsireiškimas

Nuo seno buvau interneto fanė. Dabar tai jau nebe naujiena, tačiau kai startavau buvau lygintina su beprote. Verslai žlugę, pati “sėdžiu” biržoje, pajamos minimalios, nieko neturiu ir sėdžiu visą dieną prie kompiuterio. Ką pasakytumėt tokiam žmogui? Ištisas dienas, kad jau nebeskambino niekas, nes nesumokėjau telefono sąskaitos, sėdėjau ir žiūrėjau youtube. Peržiūrėjau tiek vaizdo įrašų apie internetinį uždarbį, kad akys mirguliavo. Aš niekur neidavau. Visą dieną ieškojau kažko. Primaigiau tiek visokių apmokamų reklamų, kad sunku ir suskaičiuot. Būčiau ir investavusi į visokius keistus tūkstančius procentų palūkanų žadančius projektus. Visa laimė, kad neturėjau ką investuoti. Kas žino kiek daug pasiekiau dropshippinge mano, kad labai čia viskas buvo paprasta ir ėmiau, radau ir padariau. Tai ne – aš atfiltravau tiek mėšlo internete kol radau, kad sunku būtų suskaičiuoti.

Vieną eilinę dieną, skaitant ir žiūrint “how to earn money online (kaip užsidirbti internetu)” visas rubrikas iš eilės išgirdau šitą žodį – “dropshipping”. Suklusau. Tokių dalykų dar nebuvau girdėjusi. Tai priminė svajonę, nes aš vis galvodavau kaip padaryt, kad miegi, tada atsikeli ir žiūri kiek pinigų gavai. Kadangi, aš nedvejodama imdavausi visko – pasiryžau imtis ir šios veiklos. Mano “google” ir “youtube” paieškos patobulėjo – pradėjau ieškotis visos įmanomos informacijos apie dropshippingą ir jos nebuvo labai daug. Bet manęs tai nesustabdė – esmę pagavau iškart, tai iškart ir pradėjau dėti skelbimus. Nekokybiškus, negražius, dabar kai viską suprantu, gal net ir neaiškius skelbimus – bet pradėjau.

PIRMAS PARDAVIMAS! Pirmas pardavimas apsireiškė tą pačią naktį. Kaip šiandien pamenu tą jausmą. Verslas veikia! VEIKIA! Tie pirmi uždirbti centai pardavus bevielę pelę 2015 metų vasario 22 dieną apie 3 valandą ryto mane taip išjudino, kad nežinojau kur dėtis. Galvoje virė mintys – taip aš padarysiu, aš galiu, pagaliau kažką radau ir tai veikia! Tas jausmas… visi dropshipperiai su manimi sutiks – pirmo pardavimo niekas nepamiršta. Ir neįmanoma nupasakoti – pajusite tik pabandę.

Pažintis ir aistra

Kai susipažinau su dropshippingu tai pamilau galima sakyti iš pirmo žvilgsnio. Tarp mūsų įsiplieskė aistra ir ji gyva iki dabar. Dropshippingas iš pažiūros lengvai prieinamas ir nuobodokas susipažinus atskleidė savyje slypinčią galią ir tvirtybę. Kuo labiau pažinau jį, tuo labiau supratau, kad tai man, mano ir man pakeliui.

Kuo daugiau radau atsakymų, tuo daugiau man kilo klausimų. Šis verslas senas ir platus. Jis turi labai daug perspektyvų ir labai daug strategijų. Šiame versle galite pasitelkti geriausias savo savybes ir jas pritaikyti verslui. Mėgstate tyrinėti rinką? O gal jūsų “fetišas” yra marketingas t.y. kurti, galvoti, maketuoti, dėlioti, rašyti? O gal jums neįdomu nei vienas iš anksčiau minėtų, jūs tik norit daryti ir uždirbti? Viskas gerai, nes visiems čia yra vietos. Nebūtina turėti marketingo ar programavimo žinių, kad uždirbtum iš dropshippingo. Netgi galite būti visiškai susipykę su fantazija. Arba priešingai – jūsų kišenėse švilpauja vėjai, tačiau idėjų jums nestinga. Visi mes čia galime būti, dirbti ir uždirbti jei tik turime pakankamai ryžto prieiti prie jo. Užsiliepsnojus aistrai niekas nebebaisu.

Kelias į laisvę

Daugelis žmonių per visą savo gyvenima sau taip ir neatsako kas jiems yra laisvė. Aš visada žinojau kas tai yra man. Jei jūs nežinote atsakymo – būtinai raskite jį. Kiekvienas sau turime atsakyti sąžiningai. Man laisvė susideda iš kelių dalių:

  1. nepriklausomybė nuo vietos. Kaip žmogui, kuriam sėdint vietoje man čiuožia stogas aš turiu daug judėti, matyti ,daryti, patirti. Kelis kartus gyvenau svečiose šalyse – tai man patinka labiausiai. Atvažiuoji kažkur ir žinai, kad čia tavo namai. Susikuri rutiną, dienotvarkę, randi draugų, eini linksmintis. Tampi vietiniu, matai tikrą šalį. Ne prabėgom leki per turistines ar neturistines vietas. Tu būni, tu įsigyveni, pajauti kitų žmonių ritmą. Žinai, kada kaimynui laisvadienis, esi pakviečiamas į vietinę šventę, tave ateina pasveikinti su gimtadieniu, supažindina su tradicijomis. Dropshippingas man leido visa tai sau leisti patirti, išvažiuoti ir darbas, pajamos nuo to nekenčia. Tai labai žavinga. Matyt tai vertinu labiausiai.
  2. pajamų lubų nebūvimas. Nežinau kaip jūs, bet aš visada mėgau svajoti. Svajoti daug ir stipriai. Kai dirbau samdomus darbus mane tai spaudė. Dabar aš žinau, kad nieko nėra neįmanomo. Jokia, absoliučiai jokia, suma, kuri toptelėjo jums kaip uždarbis nėra nereali. Ar ji turi tris , keturis, penkis, šešis ar septynis ženklus. Tai nėra nerealu. Aišku, kuo daugiau ženklų – tuo daugiau darbo teks įdėti, darbuotojų pasamdyti, gal net dropshippingo verslų pastatyti. Tačiau nieko nėra neįmanomo šiame versle. Dropshippingas man leidžia užtikrintai svajoti, o tada kurti planą ir judėti svajonės link.
  3. laiko valdymas. Niekada nesupratau tokio išsireiškimo: “nežinau ar mane išleis atostogų”. Savo laikui vadovauti noriu pati. Nors dirbu tikrai daug dėl didelių savo svajonių, jeigu aš šiandien noriu skristi į Italiją – aš skrisiu. Jeigu aš noriu važiuoti į Prahą – aš važiuosiu. Jeigu aš noriu pagyventi Kinijoj – aš pagyvensiu. Man nereikia prašyt kažkieno leidimo. Jeigu noriu dirbti per naktį – dirbsiu. Jei nenoriu dirbti pirmadieniais – nedirbsiu. Taip priklauso tik nuo manęs. Laiko kontrolė man buvo svarbi nuo paauglystės ir kuo toliau, tuo labiau aš vertinu laiką.

Mano kelias į laisvę nebuvo lengvas. Dropshippingo lektorių, trenerių ar mokytojų prieš ketverius metus nebuvo daug. Buvo madinga išvis slėpti, kad esi dropshipperis, kad tik nereiktų atsakyti į klausimus kitiems. Dropshippingo starte galėjau lygintis su aklu viščiuku – neturėjau kapitalo, neturėjau žinių, visa informacija, kurią gebejau susirinkti buvo pagrįsta forumais. Apie galimas klaidas sužinodavau tik jas padariusi. Tada aiškindavausi ką padariau ir tik tada bandydavau atsakyti kaip to nepakartoti. Dar kokius tris kart pakartojusi suprasdavau. Dabar didžiulės pagalbos galima rasti pas kolegas dropshipperius, o kadaise net paprasti, atrodytų savaime suprantami dalykai buvo sudėtingas galvosūkis.

Kelionės

Toks darbas ir gyvenimo būdas suteikė laisvę keliauti kiek noriu, kur noriu, kada noriu. Kelionės pasirodė esančios tikras lobynas. Pamėgome keliauti ne savaitei ar dviems, o apsigyventi ir pažinti šalis. 2018 metus sutikome Filipinuose, ten praleidome beveik 5 mėnesius, susiradome draugų, pažinome šalį, papročius, žmones, kultūrą. Tapome dalimi bendruomenės, kurioje gyvenome. Tokiu pat keliu 2017 pradžioje pažinome Kinijos Guangdong apylinkes. Keliaukite – tada atsiveria akys, prasiplečia protas, kyla daug idėjų ir noro jas įgyvendinti. Jautiesi gyvas patirdamas naujus dalykus. Labai rekomenduoju. Labai vertinu tai , kad turiu galimybę keliauti ir būti kur noriu, kiek noriu laiko ir mano pajamos nuo to nenukečia. Tai tikriausiai svarbiausias aspektas, kodėl pamilau dropshippingą. Prekyboje prekės tave pririša prie vietos, tačiau dropshippingas yra visiškai atrišęs man rankas. Tai stebuklinga!

Kas yra sėkmė

Sėkmė neegzistuoja. Sėkmė yra uždirbama.

Kartais man taip juokinga kai girdžiu: “Tau tai lengva kalbėt, kai tau pasisekė”. Mielieji, jūs nerasite žmogaus, kuris sakytų, kad jam ėmė ir pasisekė. Tam, kad aplankytų vadinama “sėkmė” dažniausiai yra nepaprastai daug dirbama, mylima ir puoselėjama tai kas daroma. Klystama ir vėl bandoma iš naujo ir tada, kartu su patirtimi, kuri dažniausiai yra labai karti vieną dieną ateina sėkmė. Sėkmės neuždirbsime per naktį. Dirbti reikia diena iš dienos ir nuosekliai. Tada mes pasieksime ir/ar sulauksime savo išsvajotos “sėkmės”.

Ko mane išmokė dropshippingas

Dropshippingas yra lygiai toks pats verslas kaip bet koks kitas. Esminis skirtumas tarp tradicinio verslo ir dropshippingo yra tas, kad dropshippingas yra virtualus verslas t.y. mes viską galime daryti internetu. Daryti čia yra ką, tačiau ar jūs būsite Norvegijos kalnuose, ar Filipinų paplūdimiuose, tol kol jums bus pasiekiamas interneto ryšys jūs galite užsiimti šia veikla.

Dropshippingas mane išmokė kelių labai svarbių bruožų. Pirmiausia tai darbo disciplinos. Joks verslas negali sėkmingai veikti jeigu veiksmai atliekami jo labui yra padriki. Sistemingas mažų darbų padarymas yra raktas į sėkmę.

Sekančiai išmokau nieko nebijoti ir spręsti bėdas tuojau pat. Versle būna, kad turi priimti sprendimus ir jeigu kažkas einasi ne taip kaip tikėtasi reikia imtis veiksmų tuojau pat. Sistema ir visuomenė ir šiaip žmonės yra linkę atidėti kažką daryti. Jeigu jūs nieko neatidedate, tai jau esate vienu žingsniu priekyje. Greitas reagavimas į bet kokius nukrypimus yra raktas nuo galinių “sėkmės” durų.

Ir finale dar vienas išugdytas bruožas yra kantrybė. Daugelis tikisi vienos nakties rezultatų, nesvarbu ką darytų. Tačiau vienos nakties nakties rezultatai jei ir ateina, tai ir yra tik vienos nakties rezultatai.

Viską apibendrinus, tai ko išmokau – sistemingai dirbti, turėti ilgalaikius tikslus, nesitikėti stebuklų, o juos užsidirbti, judėti pirmyn kiekvieną dieną. Esu kantri ir mano verslas sistemingai auga. To mes visi ir siekiame.

Kaip atrodo dropshipperio diena

Dropshipperius galima skirstyti į kelias kategorijas: naujokai, pažengę ir laisvi. Tai visų jų diena skiriasi. Aš laikyčiau save kažkur tarp pažengusios ir laisvos. Naujoko diena yra monotoniška pakankamai – kelti skelbimus, daryti užsakymus ir kartoti. Pažengę jau kažką samdo, kad monotoniškų veikmų nebereiktų atlikti, todėl jiems lieka daugiau laiko mąstymui kaip savo verslą padaryti geresniu. Jie priima daugiau sprendimų kaip pvz: priimti darbuotoją atlikti tuos ir anuos veiksmus, skelbimus reorganizuoti taip ir anaip, pridėti tą, atimti aną, sukurti dar vieną sėkmingą dropshippingo parduotuvę ir panašiai. Laisvi – turi sau pakaitalą ir sprendimuose.

Mano diena niekada nebūna tokia pati. Mano darbo ciklas manau yra apie mėnesį. Aš vertinu verslo rodiklius, domiuosi naujienomis, darau testus žiūrėdama kaip daugiau parduoti, priimu sprendimus ir darbuotojus, tikrinu kaip mums einasi ir jei matau, kad kažkas juda ne ta linkme imuosi veiksmų tai sutvarkyti. Mano darbas dabar kūrybiškesnis.

Vidinė virtuvė – kas yra dropshippingas ir nuo ko pradėti

Dropshippingas – tai perpardavinėjimas prekių, kurių neturime. Ekonominis terminas – trikampė prekyba. Mes parduodame prekes, kurios yra pas mūsų tiekėją ir perkame jas tik tada jeigu arba kai parduodame. Labai paprastas modelis. Tokia prekyba nuo seno užsiima labai daug įmonių Lietuvoje. Mes šį modelį pritaikome tarptautinei erdvei.

Dropshippingo pradžia turėtų būti žinios. Pirmiausia turėtumėte pasidomėti kaip tai veikia, kokios strategijos egzistuoja ir kaip šį verslą galite pritaikyti sau. Bazinės informacijos galite rasti mano šiame puslapyje. Rasite mane įvedę Indre Prichockaite.

Iš techninės pusės kaip atrodo ta dropshippingo virtuvė:

  1. Priimam sprendimą – būsiu dropshipperis
  2. Pasirenkam strategiją. Atsakai į klausimas kur prekiausi ir iš kur prekiausi. Tarkim atsakymas: ebay iš aliexpress
  3. Atliekam registracijas remdamiesi antro žingsnio atsakymais. Registracija Ebay, PayPal, Aliexpress, Simplybestcoupons ar panašiame cashback (perkant per tokius tinklapius gauname grąžą nuo išleidžiamų pinigų. Labai vertinga) tinklapyje.
  4. Pasirenkam prekę (dėl Dievo meilės neskirkite atrankai pernelyg daug dėmesio. Bandykite pirmiausia. Tarkim – Motivational Wall Sticker).
  5. Keliam tos prekės skelbimą į Ebay.
  6. Pasirenkam sekančią prekę
  7. Keliam sekančią prekę į Ebay.

Štai jums ir startas. Vėliau atsakysite į kylančius klausimus. Dabar imkite ir darykite.

Trečiasis kasmetinis Dropshipperių suvažiavimas 2018-08, Kauno raj.

Dropshippingo mokykla ir bendruomenė

Kai mano prekybinė patirtis buvo maždaug vieneri metai, daug kam padėjau atsakydama į klausimus. Tų klausimų vis daugėjo ir labai daug laiko teko skirti atsakymams. Man kažkaip atrodo negražu neatsakyti, aš niekada nepamiršau kaip atsakymai man pačiai būtų pravertę startuojant. Taigi, man ėmė stigti laiko atsakymamas. Sugalvojau, kad gal aš tiesiog papasakoju viską ką žinau ir visi nuo manęs atstos. Į pirmąją mokymų grupę, bet tuo metu aš dar neturėjau idėjos mokyti buvo surinkta 50 žmonių. Tikrai didelis skaičius, nes tikėjausi kokių 7. Tada maniau, kad visi jau kas norėjo, tas girdėjo ir nieko čia daugiau daryti nebereikia man – galiu toliau dirbti. Tačiau radosi vis daugiau ir daugiau žmonių su klausimais ir užsidegimu pradėti, bei pagalbos prašymu. Taip gimė mokykla. Visai netyčia ir netikėtai. Tačiau sakoma, kad geriausi dalykai ir nutinka netikėtai. Mokykla yra gyvenimo dovana man.

Prie mokyklos ėmė jungtis įvariausi žmonės: verslininkai, mokiniai ir studentai, darbo žmonės, bedarbiai, ambicingi ir užsispyrę, kartais pasitaiko ir niurzgų – niurzga, bet vistiek dirba. Mokyklos atmosfera ir profesionalumas auga nepaprastai greitai. Narių žingeidumas sparčiu žingsniu veda mus pirmyn.

Daug žmonių sako: yra be galo daug nemokamos informacijos apie dropshippingą. Tai visiška tiesa. Tačiau vienam ją apdoroti jau nebeįmanoma. O dar reikia ne tik apdoroti, bet ir atsirinkti naudingą nuo netinkamos. Mokymai tai sukramtyta informacija yra stiprus pagrindas po dropshippingo verslo kojomis. O bendruomenė yra vedlys. Bendruomenė skaičiuoja trejus metus. Mes esame sukaupę neįsivaizduojamą kalną informacijos ir patirties. Turime daug narių, kurie į dropshippingą pažiūrėjo rimtai ir samdomo darbo jau nebedirba. Jiems negaila patarimų, mes nepamiršome jog kažkada startavome ir patys. Mokykloje turime taisyklę: nėra kvailų klausimų, tad įprastų lietuviškiems komentarams paauklėjimų pas mus nėra.

Organizuojame ir gyvus susitikimus. Gal ne taip dažnai kaip norėtųsi, tačiau didžiuosiuose miestuose man teko susitikimams keisti sales į didesnes. Džiugu, kad žmonės ieško informacijos, mokosi, šviečiasi ir dirba dėl gražesnės ateities.

Palinkėjimas ir patarimai

Nuoširdžiai ir net primygtinai patariu neišsigąsti savo klausimų. Jų kils (ypač starte) neišpasakytai daug. Ir tai normalu. Tačiau pradėkite judėti, mažais žingsneliais. Pradėkite domėtis, prisiregistruokite, įdėkite skelbimus. Dairykitės ir bendraukite. Facebook nemokamos grupės: Dropshippingas LT Ebay ir Dropshippingas LT Amazon gali jums padėti žengti pirmuosius žingsnius. Klauskite kai kliūnate, nesukite galvos kol neužkliuvote. Nespręskite problemų kurių neturite. Kai problemą turite, spręskite nedelsiant. Tokia pradžia: gal kiek padrika, gal kiek neaiški. Visos pradžios tokios. Būsite kaip Kristupas Kolumbas prieš save, atrasite daug naujų dalykų, nors atrodytų, kad viskas paprasta, bet kiekviena pergalė vedanti jus tikslo link motyvuos.

Jeigu matote save tokioje veikloje nedvejokite ir pradėkite.

Linkiu jums nebijoti savo svajonių ir nebijoti svajoti. Nebijoti išsikelti per didelius tikslus. Nebijoti per daug pasiekti. Pirmyn, kolegos. Iki susitikimų!

Pagarbiai, Dropshippingo mokyklos ir bendruomenės įkūrėja Indrė Prichockaitė

 

Kaip uždirbti internetu? Įžanga į Dropshipping

Nori žinoti, kas tai yra? Po šito nėra kelio atgal. Mėlyna piliulė – istorija baigta. Atsikelsi savo lovoje ir tikėsi tuo, kuo tiki. Imi raudoną – ir aš tau parodysiu kaip giliai veda svajonių šaly esanti kiškio ola. – paskutiniai žodžai, kuriuos girdėjo Neo prieš pasirinkdamas gyventi realybėje.

Tik filmo herojus ir nieko realaus? Gyvenime taip nebūna? O kas jeigu pasakytume, kad skaitmeninė erdvė yra reali, o sistema egzistuoja ir išnaudoja kiekvieną joje gyvenantį žmogų?
>Sunku patikėti? Galbūt. Bet 21 technologijų amžiuje nereikėtų stebėtis, jeigu sutiksim vieną kitą skaitmeninį klajoklį.
Ir nekalbu aš apie tuos, kurie užsidarę savo kambaryje geimina ir gyvena World of Warcraft ritmu ar tiesiog scrollina Instagrame ir kartas nuo karto užima pilį per Clash of Clans. Tokie žmonės lygiai tos pačios, tik skaitmeninės sistemos įkaitai.

…Kaip tokiu netapti gali atsakyti tik ta grupė žmonių, kurie naršymą internete pavertė bilietu į kitokį gyvenimą.

Jokio ofiso, boso ir prisirišimo prie laiko ir vietos. Jie yra tikrieji skaitmeniniai klajokliai, išdrįsę gyventi kitaip.

Darbas internetu bet kurioje pasaulio vietoje, pastovūs nuotykiai ir savęs pažinimas.

Tapti klajokliu ar svajokliu galima greitai, tačiau norint dirbti digital nomad būdu reikia nemažai investuoti ir į save. Skirti laiko ne tik  pramogoms, bet ir pažinimui interneto, kuris gali būti ne tik pramoga, bet ir uždarbio šaltinis.

Kažkada ir mes Workless‘ai buvom tik svajokliai…

Tačiau atėjo metas, kai reikėjo susidurti su realybe – darbas, draugai, namai, darbas, atostogų ir savaitgalio laukimas. Toks gyvenimas buvo realus, svajonės tolimos ir jokio pasitenkinimo. Atėjo suvokimas, kad per ateinančius 20 metų atsiras tik žilstantys plaukai, veidą išvagos naujos raukšlės, o vaikai girdės tas pačias pabodusias senių istorijas…

NE! tai buvo pirmas žingsnis, – Nepasiduosim ir nuobodžiai negyvensim.

Antras žingsnis – nustojom svajoti ir pradėjom žiūrėti į internetą ne kaip į pramogą, o kaip į galimybę. Pasaulyje yra 7,5 milijardai žmonių – pusė jų interneto vartotojai.

Trečias žingsnis – reikėjo keisti savo mąstymą pamažu. Nesitikėti per daug ir per greitai, nes galima greitai nusvilti ir niekada negrįžti prie panašios veiklos…

Ketvirtas ir tikriausias svarbiausias žingsnis, kurį reikia įsidėmėti: mokymąsi ir domėjimąsį pavertėm hobiu ir pramoga, o ne prievole.

Taip pamažu iš svajoklių, nėrėme į skaitmenines erdves ir dabar galime drąsiai sakyti, kad nebežinome, kur pabusime rytoj – surfinsime Balyje, Vienoje lankysime muziejus ar kur nors Kalifornijoje mėgausimės saule ir nesibaigiančiais nuotykiais.

Mūsų darbas nepririša prie ofiso ir nėra nuo 8 iki 5. Mūsų darbas yra internete, kuris jungia visas pasaulio šalis ir kultūras. Negalėtume sakyti, kad dirbam mažai – dirbam 24/7, tačiau esam laimingi, nes perėmėm savo likimo gijas iš deivių Moirų.

Ir svarbiausia, kad tokiu tapti gali kiekvienas, tačiau tokiais taps tik nedaugelis… O ar išdrįsi tu nerti į kiškio olą stebuklų šalyje?

Mūsų method of choice yra dropshipping verslo modelis.

Paprastai tariant tai internetinio perpardavinėjimo modelis naudojamas Ebay ir Shopify platformose. Nėra poreikio sandeliuoti prekių, jų užpirkti iš anksto ir rizikuoti savo pinigais…

Padėliokime konkrečiais žingsniais:

  1. Atsikratykite klaidingų nuostatų, jog internetinis verslas yra išmislas ir sukčių išgalvota utopija. Kol Jūs į savo realybę nepriimate naujos informacijos ir suvokimo, kiti žmonės sėkmingai pasikinko internetą savo finansiniam labui.
  2. Susiraskite patikimą, patyrusį mokytoją ir nebijokite investuoti į internetinius mokymus. Mokymasis iš youtube ir google forumų suteikia išmėtytos informacijos ir visada svarbių niuansų neaprašo. Dėl to artimoje ateityje kiekvienam savamoksliui potencialiai gresia pavojus gauti pastovius banus. Pavyzdžiui tokioje platformoje kaip Ebay.
  3. Nuspręskite kuris dropshippingo metodas Jums tinka labiausiai. Ebay ar Shopify? Ebay patrauklesnis naujokams dėl sąlyginai lengvo ir pigaus starto, o Shopify labiau tinkamas žmonėms turintiems daugiau investicijų reklamai ir nebijantiems kiek daugiau mokytis reklamos ir pardavimų
  4. Ebay / Paypal / Shopify registracija – techniniai, neišvengiami dalykai. Teisingas Jūsų eBay paskyros nustatymų pasirinkimas saugiam startui, apsaugantis Jus nuo idiotiškų klaidų. Prekyba eBay yra vėžlių verslas – geras pasiruošimas duoda prinokusius vaisius.

Dabar, dar keli dalykai…

  • Esminis dalykas NR. 1 – Tikslinga prekių paieška pardavimui. Ebay yra didžiausia internetinė prekybvietė, kurioje konkuruoja tūkstančiai pardavėjų. Tad mokėjimas atsirinkti/rasti pelną nešančias, mažiau konkurencingas prekes – Jūsų sėkmės pamatas.
  • Esminis dalykas NR. 2 – prekių kainų pokyčių sekimas. Kadangi eBay perpardavinėjame prekes iš kitų tiekėjų, labai svarbu sekti jų prekių kainų pokyčius. Žinoma, tam naudojame atitinkamas darbą palengvinančias programas.
  • Esminis dalykas NR. 3 – Greitas ir efektyvus prekių kėlimas į savo eBay paskyrą. Jūs neįsivaizduojate, koks didžiulis skirtumas yra jeigu įdedi 200 ar 800 prekių per mėnesį. Prekių sukėlimui taip pat naudojamos specialios programos palengvinančios darbą (listeriai).

Vienas mus labiausiai žavinčių dalykų apie prekybą eBay yra tai, jog nereikia pačiam sandėliuoti prekių ar už jas susimokėti iš karto prieš įkeliant jas į savo paskyrą. Todėl tai yra dar vienas didelis pliusas – savo eBay parduotuvėje galite pardavinėti N skaičių prekių. Pradedate su 50-80 pirmą mėnesį, o metus pabaigiate su 2-4 tūkstančiais.

Daugumai sužinojus apie eBay verslą, kyla nemažai klausimų. Tikimės, jog į keletą iš jų jau atsakėme, tačiau norėtume pateikti atsakymus į dar keletą esminių svarbių klausimų:

Kiek laiko reikia skirti, norint pradėti ir auginti verslą?

Atsakymo vieno nėra.

Iš esmės, Jums, kaip naujiems pardavėjams, eBay neleis įkelti N skaičiaus prekių – dažniausiai pradedame nuo 10/20. Kitiems pasiseka gauti aukštesnius limitus (registruojantis ebay.co.uk), tad mūsų tikslas pradėjus – užpildyti savo parduotuvę maksimaliai ir informuoti eBay, apie norą pasikelti savo limitus. Dažniausiai juos pakelia kartą į mėnesį, tačiau labai atkakliems, 2-3 kart.

Atsakant į klausimą – 1 valanda per diena yra tikrai pakankamas laiko kiekis skirti savo eBay verslui, o eigoje patys nuspręsite, kiek laiko norite skirti ateityje.

Kiek ir kokių investicijų man reikia, norint pradėti?

Kaip jau supratote, mes patys prekių iš anksto neužsakinėjame, tačiau su nuliniu biudžetu startuoti nerekomenduojame. Apyvartinės lėšos čia yra reikalingos, ypač ką tik pradėjusiems prekiauti.

PayPal’as yra kol kas vienintelis bankas, per kurį eBay „vaikšto“ visi pinigai. Kadangi tai yra tikrai saugi atsiskaitinėjimo platforma, ji taiko tam tikras politikas naujiem pardavėjams – pirmąsias 60/90 dienų nuo pirmo pardavimo, PayPal turi teisę „šaldyti“ tavo pinigus – tu jau uždirbai, tačiau negali pačiupinėti pinigėlio. Neišsigąskite. Pinigai užlaikomi MAX iki 3 savaičių nuo pardavimo datos.

Ankščiau tokių atvejų pasitaikydavo dažniau ir daugumai iš mūsų teko ašarą bebraukiant žiūrėti į keturženklias, „pending“ sumeles savo PayPal paskyrose – šaldymo atvejų pasitaikydavo ir vėlesniu prekybos metu.

Kalbant bendrai ir kiek leidžia suvokti mūsų patirtis – 150/200 eurų apyvartinių yra saugi suma pradėti savo eBay dropshippingo verslą.

Mes stipriai rekomenduojame naudoti ir tam tikras prekių kėlimo/kainų sekimo programas, kurios, kai neturi didelio inventoriaus savo paskyroje, kainuoja iki 20 eur/mėn, tad tai nėra esminiai pinigų magnetai.

Kur ir kaip mokytis eBay verslo „paslapčių“?

Iš esmės, mes, Workless.lt komanda, patys prekiaujame dvejus metus ir tai darome ganėtinai sėkmingai. Patys nebedirbame jokiuose darbuose, turime privačią mokinių bendruomenę (250+ žmonių) ir turime sukūrę savo praktika paremtus internetinius mokymus.

Atsakytume į visus klausimus – tiek video formatu, tiek konsultavimu internetinėse platybėse. Mūsų kursas yra orientuotas į naujus, dar pradedančius/norinčius prekiauti internete.

Su mumis išmoksite tiek eBay verslo pagrindų – paskyros nustatymai, verslo politikos, nekonkurencingų prekių paieška, verslo optimizavimo programos ir kaip plėstis prekiaujant per kelias rinkas.

Taip pat gausite ir Shopify internetinės parduotuvės kūrimo pagrindus kartu su Facebook/Instagram reklamos strategijomis.

Mūsų noras yra kurti bendruomenę žmonių, kurie siekia ne vien papildomų pajamų internete, bet ir iš esmės nori tapti „skaitmeniniais klajokliais“ – būti nepririštiems prie korporatyvinių dogmų ir siekti gyvenimo, pilno naujų potyrių ir išgyvenimų.

Tikimės, jog informacija buvo naudinga, skaitėsi maloniai ir būsite ne tik svajokliai ir žiemą kartu su mumis praleisite Tenerifėje!

Workless.lt komanda

Saviugdos programos „Laimingos“ apžvalga: Ar įmanoma sustiprinti pasitikėjimą savimi per 14 dienų?

Pasitikėjimas savimi kaip jūra – tai jis užlieja mane didžiulėmis bangomis, [ftn]Tada atrodo, kad galiu padaryt bet ką.[/ftn] tai traukia tvirtą pagrindą iš po kojų. Ir niekada nežinau, ko laukti rytoj.
Ar tikrai galima per 14 dienų išmokti pasitikėti savimi?
Tuoj pažiūrėsime. Nusprendžiau ieškoti priemonių, kad pasitikėjimą stabilizuočiau ir valdyčiau pati. Na, maždaug taip: jūrą paversčiau čiaupu, kurį bet kada galėčiau atsisukti tiek, kiek noriu.

  • Tikslas: Pasitikėti savimi
  • Priemonė: Laimingos.lt programa
  • Trukmė: 14 dienų
  • Pasitikėjimas pradėjus: 30%
  • Pasitikėjimas pabaigus: 96% ⬆

Laimingos.lt – specialiai moterims pritaikyta 14-kos dienų pasitikėjimo savimi programa. Kriterijus atitinku: esu moteris, turiu porą savaičių laiko ir nelabai pasitikiu savimi.

Man žada greitą rezultatą, kad tapsiu išsvajota moterimi ir sulauksiu daug palaikymo iš grupės „Gyvos moterys“. Bandau.

Mokymus sudaro:

  1. Pamokančios istorijos;
  2. Testai, kurie padeda įvertinti dabartinį pasitikėjimo savimi lygį;
  3. Misijos, t.y. realūs veiksmai, kuriuos turėtum atlikti čia ir dabar.

Kiekvieną dieną nagrinėjamas vis kitas pasitikėjimo aspektas, todėl aiškiai matyti, kas labiausiai šlubuoja, o kurioje srityje esu pasikausčiusi.

Manau, toks trigubas metodas puikiai atitinka skirtingų moterų norus, nes kai kurioms reikia įkvėpimo ir pavyzdžio, o kai kurioms – šį metodą pritaikyti realiame gyvenime.

Pradžia su šūksniais!

Pradėjusi testą, matau daug sveikinimo šūksnių (⅔ sakinių pasibaigia šauktuku). Na, panašu, kūrėjai tikrai džiaugiasi, kad čia esu!

Be to, dar ir nuoširdžiai nustembu: atsakymų variantai pateikti, telieka išsirinkti savo. Patogu, nereikia galvoti, kas ten mano viduj dedasi, užteks rasti sakinį, kuris (kaip ir) man tinka.

Prie pirmojo testo pasiaiškinama, klausinėjama dėl to, kad:
„Atsakydama į klausimus, į kuriuos anksčiau neatsakinėjau, pagaliau suprasčiau save ir įgaučiau daug daugiau pasitikėjimo“.
Na, ir vis dėlto mano vidinė moksliukė tiesiog alpsta nuo galimybės visur rinktis „teisingus“ atsakymus, kad gaučiau didžiausius įvertinimus.

Turiu rimtai su ja pakovoti, kad nugalėtų nuoširdumas ir pripažinčiau savo ydas. Atlikusi pirmąjį pasitikrinimo testą, gavau 30 procentų. Situacija nekokia.

Prisijungti norėjosi kasdien.

Mokymų kūrėjai labai pabrėžė nuolatinio tobulėjimo svarbą, todėl prisijungdavau kasdien. Perskaitydavau istoriją, išspręsdavau testą, įvykdydavau misiją. Ir gyvenau toliau.

Pastebėjau, kad daugelis pamokų taip ir liko tik laimingos.lt puslapyje – jų nepavyko paskleisti plačiau. Misijos lyg ir turėjo padėti tai padaryti, tačiau dažniausiai apsiribodavau savo nuomonės ar požiūrio aprašymu. Taip, buvo keletas misijų, kurias reikėjo įvykdyti realiame gyvenime, bet jos pasimiršo, nes pritrūko atskaitomybės.

Vis dėlto, jeigu skiri tikrai daug dėmesio šiems mokymams ir turi aiškų tikslą, misijos tikrai labai naudingos, nes gali jas pagal specifiką pritaikyti tam tikrai savo gyvenimo situacijai.
Per kitas dvi savaites nuoširdžiai vykdžiau misijas ir kiekvieną dieną prisėsdavau prie testų. Jų rezultatai vis gerėjo, o aš jaučiausi taip pat.
Išvada – pasitikėjimo lygis nesikeičia, užtat kasdien vis geriau gebu identifikuoti teisingus atsakymus ir juos pasirinkti. Šaunuolė! Jau vien tuo galima būtų didžiuotis.

Svarbiausia, kad tai – bendruomenė!

Vis dėlto pamačiau vieną tikrai labai stiprią šių mokymų ypatybę – jie vienija moteris. Feisbuko grupė „Gyvos moterys“ tiesiog klesti – daugiau nei 21 tūkstančiai narių, aktyvios diskusijos, susitikimai ir tikrai geras gurkšnis palaikymo.
Labai rekomenduoju mokymų metu įsilieti į šią grupę,
nes tai kokybiška ir pasisekusi mokymų tąsa.
Manau, svarbiausias dalykas, kad mokymai būtų paveikūs, yra motyvacija ir tikslas. Šiuo atveju man sau nepavyko išsikelti tikrai motyvuojančio ir konkretaus tikslo, tad neišnaudojau visos teikiamų mokymų naudos.

Nuoširdžiai įsitraukus į laimingos.lt mokymus, jie bus ne tik naudingi, bet ir labai smagūs, ir įdomūs.

O geriausia, kad kiekviena juose rasime bent po vieną transformuojančią idėją, kad ir kokios skirtingos būtume.
Nors aš ir nepatyriau didžiulių pokyčių, bet mokymai padėjo pastebėti netinkamą požiūrį į kai kuriuos dalykus ir pasiūlė alternatyvą, kuri atmintyje, imantis veiksmų, įstrigs ilgam.

“Laimingos” išbandžiusi,
Silvija Aleknaitė

365 pozityvių dienų iššūkiskaip aš mokiausi pozityvaus mąstymo

Turbūt daug kas yra susidūrę su tokiomis dienomis, kurios atrodo pilkos, sunkios ir nuobodžios. Tokią dieną nieko (tikrai visiškai nieko) gero ir pozityvaus nebūna įvykę.

O jei tokiu metu paklaustume savęs, ar tikrai nieko? Ir jeigu iš tiesų jaučiasi, kad per dieną taip nieko ir nenuveikta, ką tokio būtų galima padaryti, kad visgi ją išgelbėti ir paversti pozityvia?
>Norėdamas padėti sau ir kitiems atsakyti į šituos klausimus 2012 metų lapkritį pradėjau asmeninį eksperimentą, kurį pavadinau „365 pozityvios dienos“.
Aš sugalvojau, kad kiekvieną dieną užsirašysiu koks pozityviausias įvykis man tądien nutiko ir tai darysiu lygiai metus – 365 dienas. Įsipareigojau ką nors parašyti kiekvienai dienai, tai reiškia, jei vieną dieną praleisčiau, vėliau už praleistas dienas vis tiek turėčiau atsiskaityti.

Ką reiškia „pozityvus įvykis“? Tai bet koks įvykis, kuris dieną pavertė nors kiek geresne. Projektas užtruko truputį ilgiau nei planavau – 385 dienas. Jį pabaigiau 2013 m. lapkritį ir dabar dalinuosi savo patirtimi.

Kasdienis rašymas

Tam, kad kiekvieną dieną pasižymėti kas pozityvaus įvyko, buvo būtina pradėti rašyti kas dieną ir jokiu būdu neatidėlioti rašymo net porai dienų.

Na ar gali dabar prisiminti kas buvo prieš tris dienas? Jei taip – Tavo atmintis trigubai geresnė už mano, arba tą dieną įvyko kas nors tikrai ypatingai pozityvaus. Tikrai taip būdavo, kad patingėjus ar pamiršus vakare parašyti, kelių paskutinių dienų įvykiai susipainiodavo galvoje ir reikėdavo gerai pagalvoti, kuris įvykis kuriai dienai priklauso.
Dėl to, net išvažiuodamas į kelionę, žygį gamtoje – bet kur – turėdavau su savimi bloknotą, kuriame žymėdavausi pozityviausią dienos įvykį, kurį vėliau perrašydavau į švarraštį.
Ilgainiui šis įprotis rašyti tiek įsišaknijo, kad pradėjau žymėtis daugiau visokių dalykų ir mano pozityviausių įvykių sąrašas pavirto tikru dienoraščiu. Taigi, nors savo pozityvumo projektą jau pabaigiau, pajutau dienoraščio rašymo naudą ir dabar jį rašau toliau.

Iš karto gali kilti natūralus klausimas, o kada geriau yra rašyti?

Ryte ir vakare? Šis dalykas toks pats individualus kaip pirštų antspaudai. Didelei daliai žmonių rytas yra sunkus metas, kuomet sunku suprasti kur atsibudai, ką jau kalbėti apie kokias nors vakar dienos įvykių analizes.

O man kitaip.

Mano protas ryte yra toks aštrus, kad aš net nesugebėdavau parašyti vaizdingo teksto, smegenys spjaudydavo trumpus suvirškintus analitinius teiginius apie vakarykštę dieną, juos belikdavo tik užregistruoti. O vakare, žodžiai liejasi laisvai, kartais išsamiai aprašydavau kelis įvykius kol man pačiam paaiškėdavo kuris gi iš jų yra pozityviausias.
Kiekvieną dieną užduodamas sau klausimą „Koks yra pozityviausias šiandienos įvykis?“ supratau kiek daug galios slypi klausimo uždavime.
Kartais atrodo lyg ir nėra įkvėpimo rašyti, o jau temų rašymui tai tikrai jokių, tačiau uždavus sau klausimą protas automatiškai pradeda ieškoti atsakymų ir aš galiu samprotauti raštu. Net nesuradęs atsakymo aš jau galiu būti prirašęs puslapį ir ne vieną. Moralas – jei trūksta įkvėpimo, užduok sau klausimą.

Kitas pamokymas: jei galvoje chaosas – rašyk. Rašyti gerai todėl, kad minčių dėstymas raštu yra gerokai lėtesnis samprotavimo būdas nei paprastas minčių gainiojimas. Galvoje mintys lyg uodų spiečius zyzia aplinkui ir neduoda ramybės, nesupranti nei kiek jų, nei kur jos yra, o kai mėgini pagauti ir susikoncentruoti, tai tas pats kas mėginti pagauti uodą už straublio – gali mojuoti rankomis kiek nori, tačiau zyzimas nesiliauja.

Raštu gi viskas kitaip. Viskas vyksta gerokai lėčiau nei galvoje, be to negali sau leisti išplaukusių vaizdinių, turi formuluoti prasmingus sakinius. Raštu yra lengviau priimti sprendimus, išsirinkti vieną alternatyvą iš kelių ar ką nors apibendrinti.

Tiesiog lengviau.

Pozityviausias įvykis

Atrodytų kas čia tokio – paėmei ir užrašei kas pozityviausio tą dieną atsitiko. Tačiau kartas nuo karto, paslapčia ir netikėtai atslenka tokios dienos, kurios atrodo niūrios ir pilkos.

Tokiais momentais ateina suvokimas, kad negali kiekvieną dieną užkopti į kalną ar nuvažiuoti 100 km. dviračiu. Yra tokių dienų kurios nėra „OHO!“.
Ir tos dienos taip pat turi pozityviausią įvykį, tiesiog jo pozityvumo lygis yra šiek tiek žemesnis.
Tokios dienos išmoko džiaugtis smulkmenomis, tokiomis kaip sniegas už lango, puikūs dienos pietūs valgykloje, išgirstas geras žodis, gabaliukas šokolado prieš pat einant rašyti. Kartais tekdavo atmintyje perkratyti visą dieną nuo ryto iki vakaro, kad atkasčiau nors kokią smulkmeną, kuri pilkai dienai suteikė nors šiek tiek ružavumo ar kitų spalvų.

Ir man visada pavykdavo, nebuvo taip, kad pozityvaus įvykio nebūtų.

Kartais būdavo ir taip, kad mintis apie tą momentą, kai reikės ką nors užrašyti į dienoraštį versdavo mane stebėti aplinką ir galvoti: „Ar nevyksta dabar kas nors pozityvaus?“, „Ar aš galiu padaryti ką nors pozityvaus?“.
>Padarius ką nors tikrai šaunaus iš karto ateidavo ramuma ir atsipalaidavimas, tarsi būčiau nuveikęs pagrindinį dienos darbą.
Laiko planavimo įgūdžius taip pat šiek tiek pasitobulinau. Žinodamas, kad viena ar kita diena neturės jokių ypatingų įvykių, specialiai stengdavausi laiką planuoti taip, kad pozityvių įvykių tą dieną vis vien būtų. Dienos, o kartais ištisos savaitės, pavirsdavo iš anksto suplanuotų pozityvių įvykių virtine. Bet, kaip sakoma, žmogus planuoja, o dievas juokiasi.

Ir kartais mane gyvenimas nustebindavo netikėtais įvykiais, kurie būdavo kur kas pozityvesni už tai, ką sugebėdavau suplanuoti pats.

Dar vienas labai įdomus pastebėjimas yra skirtumas tarp rutininės ir neįprastos (atostogos, savaitgalis, renginys, prezentacija) dienos. Jeigu rutininę dieną dažniausiai tekdavo ieškoti kas gi gero įvyko, ir nors kokį pozityvų įvykį prisiminęs iš karto puldavau jį rašyti, tai neįprastą dieną aš turėdavau didžiulį sąrašą įvykių iš kurių galima rinktis.
>O dar įsivaizduok, kad tokį dienoraštį rašai jau ne pirmą mėnesį ir moki džiaugtis smulkmenomis.
Kiek pozityvių įvykių pastebėsi? Oho! Lyg gyvenimo energiją sugertum kiekviena savo ląstele!

Skaitymas

Argi atlikus tokį darbą nekamuoja noras iš šono pažiūrėti į tai kas gavosi? Žinoma, kad kamuoja! Praleidau keletą tikrai įkvepiančių ir pozityvių dienų skaitydamas pozityviausiu kiekvienos savo dienos įvykius. Tik įsivaizduokite! 385 dienos ir visos pozityvios! Visose įvyko kas nors gero!
>Ar Tau yra tekę susidurti su Facebook atostogų efektu, kuomet atrodo, kad visi draugai visą laiką atostogauja ir įkėlinėja fantastiškas nuotraukas?
Jei turi 365 draugus Facebooke, visai gali būti, kad net jei jie atostogaus po vieną dieną per metus, vis visą laiką kuris nors vienas bus kur nors išvykęs ir įkėlinės fantastiškas nuotraukas, o tas nuotraukas žiūrint ims pavydas.

O ar jautei kada pavydą sau?

Aš skaitydamas apie savo paties nuolatinius nuotykius ir džiaugsmus, gyvai juos prisimindamas, vėl ir vėl išgyvendamas turbūt pirmą kartą gyvenime rimtai užpavydėjau sau.

Oho kaip tas žmogus, kuris yra aš nerealiai pavarė!
Ir aš taip norėčiau! Vėl ir vėl!

Nors iš tikrųjų visi žinome, kad buvo ir šilto ir šalto, tiesiog užrašydavau tik tai kas man atrodė pozityvu. Dabar pats galėjau patirti kaip atrodo Facebooko atostogų efektas iš abiejų pusių – to kuris įkėlinėja nuotraukas ir to kuris jas varvindamas seilę žiūri.

Analizė

Ir galų gale, atlikau savo 385 pozityvių dienų statistinę analizę.

Kiekvienos dienos įvykiui priskirdavau nuo 1 iki 3 žymų („užtaginau“). Ir suskaičiavau kokios žymos buvo paminėtos dažniausiai. Daugiausiai kartų buvo paminėti:

  1. Žmonės
  2. Darbas
  3. Kelionė
  4. Žygis
  5. Gamta

 Ar tai reiškia, kad daugiausiai pozityvumo man suteikia kelionės ir žygiai gamtoje, darbas, bendravimas su žmonėmis? Gal ir taip, o gal ir ne.

Tada atrinkau geriausią kiekvienos savaitės pozityvų įvykį ir tada suskaičiavau žymas. Žiūrėk, kaip keičiasi rezultatai:

  1. Gamta
  2. Žygis
  3. Kelionė
  4. Nuotykis
  5. Menas

Darbe ir tarp žmonių praleidžiame tiek laiko, kad natūraliai dauguma pozityviausių įvykių yra gaunami iš jų, tačiau jei darbas ir supantys žmonės nėra įkvepiantys jų kuriami įvykiai yra nustelbiami kitų tos savaitės įvykių.
>Manau, kad džiaugsmą suteikia ne žmonės kaip patys savaime, o tai ką veiki kartu su jais (žygis, kelionė, nuotykis).
Kokį įkvėpimą man teikia rutininės dienos galima suprasti suskaičiavus kokiomis savaitės dienomis buvo daugiausiai pozityviausių savaitės įvykių. Taigi, savaitgaliais įvyko net 58% pozityviausių savaitės įvykių. O nemažai kitomis dienomis buvusių įvykių nutiko atostogų metu.

Tikrai norėtųsi savo kasdieninei veiklai suteikti daugiau pozityvumo, kad nesinorėtų savaitgaliais nuo jos bėgti į žygį, kelionę ar nuotykį…

Taip pat suskirsčiau kiek pozityviausių įvykių „nutiko“, kiek „sukūriau“ pats. Taigi, aš sukūriau pats 46% pozityviausių dienos įvykių. Tačiau mano kūryba yra net 60% pozityviausių savaitės įvykių. Kitaip tariant mano paties idėjos ir veiksmai dažnai nustelbė aplinkoje įvykstančius įvykius.

Štai čia ir slypi mūsų visų tikroji galia – mes galime patys kurti savo gyvenimo įvykius kurie mus labiausiai veža, ir tą, bent jau remiantis mano eksperimento rezultatais, iš tiesų ir darome.

Pasidalinimas

Visą šį projektą atlikau pats vienas ir apie tai niekam nesakiau. Tiesiog žmonėms paklausus ką aš čia rašau, atsakydavau – dienoraštį arba kelionės aprašymą. Vienu žodžiu, dariau vieną, o sakiau kitą.
>Man atrodė, kad visas šis projektas yra nesąmonė, atsiradęs iš „neturėjimo kas veikti“, įdomus tik man pačiam ir niekam nenaudingas.
Pirmą kartą pasidalinus projekto rezultatais su gana ribotu žmonių ratu mane nustebino jų reakcijos.

Jie mane gyrė už atkaklumą rašyti kasdien, gyrė pačią idėją, davė paskaityti savo draugams, vaikams, antroms pusėms ir net tėvams. Aš netgi įgijau pasekėjų, kurie šį mano projektą pakartojo patys ir kuriems projekto dėka kilo verslo idėjų. O dabar, žiūrėk, šis aprašymas jau atsiduria Debesylos puslapyje!

Ką tai reiškia?

Tik pagalvok, kiek palaikymo aš būčiau gavęs jeigu būčiau paskelbęs apie projektą ankščiau? Galbūt ir pasekėjų būčiau radęs anksčiau, galbūt rašytume kartu ir galėtume reguliariai susitikti ir aptarti ką parašėme?

Ir čia kyla dar viena įžvalga: Jeigu Tau kilo beprotiška idėja, kuri yra nesąmonė, atsiradusi iš „neturėjimo kas veikti“ ir įdomi tik Tau – pasidalink ja. Negali žinoti kur link ji nuves!

Perspėjimas – dalinausi savo projektu su žmonėmis pozityviai žiūrinčiais į tokius dalykus. Žiūrėk su kuo daliniesi ir Tu, nesakyk bet kam!

Rezultatai

Šio eksperimento rezultatas esu aš pats. Dabar esu geresnis pozityvumo ekspertas, galintis įžvelgti ką nors pozityvaus bet kuriame laiko intervale.

Bet svarbiausia, kad tas įžvelgimas nebėra dirbtinas teigiamų dalykų prigalvojimas, tai iš tiesų tapo natūraliu mąstymo modeliu.
Tiesiog mūsų dienos yra savaime pilnos pozityvių įvykių darančių gyvenimą geresniu, tačiau mūsų pastabumas jiems yra labai atbukęs, taigi, tokia „pastabumo treniruotė“ gali būti naudinga bet kuriam žmogui.
2017 m. kovo mėn. papildymas: Šiuo metu vis dar rašausi pozityviausius įvykius, tačiau dabar apsiriboju trimis pozityviausiais savaitės įvykiais. Tai taip pat yra neblogas metodas ir savo pozityvų mąstymą palaikyti ir tuo pačiu įprasti nors vieną kartą per savaitę prisėsti ir pažiūrėti, ką gi gero nuveikiau.

Savaitės įvykių surašymas gal šiek tiek mažiau mokina džiaugtis smulkmenomis, tačiau padeda labiau susikoncentruoti į didžiausius ir svarbiausius gyvenimo siekius ir tikslus.

2018 m. sausio mėn. papildymas: Ilgai galvojau apie kokį nors pozityvumo judėjimą, kuomet žmonės kokiame nors puslapyje ar kokioje nors grupėje visi draugiškai kas savaitę skelbtų savo didžiausius pasiekimus ir šitaip drąsintų vienas kitą.

Bet yra viena priežastis, kodėl šito projekto taip ir nepradėjau – tai neišvengiamai paskatintų lyginimąsi su kitais, o lyginimasis su kitais yra vienas didžiausių pozityvaus mąstymo žudikų.
>Taigi, džiaukimės tuo, kas iš tiesų džiugina mus – savo pačių pergalėmis ir pasiekimais, be jokio įsipareigojimo gauti láikų ar dėmesio!
Čia gimsta pasiūlymas Tau – pradėk savo pozityvumo eksperimentą! Tegu tai būna 30 pozityvumo dienų arba 10 pozityvumo savaičių. Ir tegul tai būna eksperimentas – jokiu būdu ne įsipareigojimas visam gyvenimui nuo šios dienos mąstyti vien tik pozityviai!

Sėkmės!

Valtininkas [ftn]Kuris dabar yra ir tinklaraščio valtininkas.lt ir knygos „Kaip apginti savo svajonę“ autorius.[/ftn]

Kas tos Vipasanos meditacijos? 10 dienų nekalbant, medituojant

Į ką tave gali transformuoti intensyvios 11-kos valandų meditacijos, kiekvieną dieną, 10 dienų iš eilės?

Yra tik vienas būdas sužinoti. 2015-tųjų rugsėjis. Supratau, jog nebeturiu galimybės pabėgti. Telefonas atiduotas, automobilių aikštelė užrakinta, komunikacija su kitais dalyviais sustabdyta.

Prasideda Vipasanos meditacijos stovykla.

Kuo šios meditacijos ypatingos? Ar verta jas pabandyti tau?

[tcb-script]jQuery(function($){$(window).scroll(function(e){scrollTimeOut = true; if ($(‘#rodykle’).length){if($(window).scrollTop() + window.innerHeight > $(‘#rodykle’).offset().top) {setTimeout(function(){$(‘#rodykle’).addClass(‘ekrane’);}, 750);}}});});[/tcb-script]

Pora mėnesių ankščiau: kodėl nusprendžiau išbandyti Vipasanos meditacijas?

Dalyvio anketoje neminėjau, jog čia atvažiuoti mane labiausiai paskatino smalsumas – kaip jausiuosi išėjęs už savo komforto zonos ribų. Norėjau įsitikinti, jog per pastaruosius penkerius metus atliktas emocinis ir fizinis augimas pagerino mano neutralią savijautą.

Sakau neutralią, nes nežinojau, kaip jausiuosi neatlikdamas savo ryto ritualų, nesitreniruodamas, nevalgydamas sau įprasto maisto ir išvis atsisakęs visko, ką mėgstu.

Žinoma, kažko ir tikėjausi. Norėjau išmokti ilgiau išlaikyti koncentraciją ir pagerinti savistabą – procesus, dėl kurių jau seniai ir reguliariai, po 20 minučių, medituodavau rytais.

Skaitant apie Vipasaną, ši praktika neatrodė persmelkta smilkalais ir įvilkta į spalvotus drabužius, kurie asocijuojami su kitomis meditacijos praktikomis ir rytietiškomis religijomis. Prižadėjau draugams ir šeimai, kad neišvažiuoju tapti sektantu.

Nors paskutinę dieną namie susimąsčiau: „Į kokią velniavą užsirašiau?“…

Stovykla vyko Molėtų rajone, sodyboje prie Bebrusų ežero. Išvakarėse susirinko apie 100 smalsių dalyvių iš visos Lietuvos. Taip pat atvyko mažas būrelis anglų ir vienas lenkas. Pažįstamų nesutikau, bet ar tai ką nors keičia?

„Darbas su savimi“ prasidės kitos dienos ryte, todėl vakare visi dar kartą įsigilino į taisykles, palinkėjo vieni kitiems sėkmės, atsisveikino ir tuomet įsigaliojo tauriosios tylos priesaikas – niekaip nekomunikuoti su kitais medituotojais iki pat paskutinės dienos.

Taip pat prižadėjome neatlikinėti fizinių pratimų, nebėgioti, nedaryti jogos ir kitaip nekelti šurmulio, mat tai blaškys ne vien tavo, bet ir kitų dėmesį.

Stovykla nieko nekainuoja ir jos metu medituotojams sukuriama galimybė gyventi kaip vienuoliams. Tai reiškia, jog maistas ir pastogė suteikiama kitų gerovės dėka.

Plius, reikia laikytis penkių priesaikų:

  1. Nevogti – jokio dantų pastos skolinimosi.
  2. Neatimti gyvybės – taip, visiškai vegetarinė dieta.
  3. Susilaikyti nuo seksualinių santykių,
  4. Nemeluoti – lengva, kai išvis nekalbi.
  5. Nevartoti svaigalų.

Ir galiausiai, reikia visiškai atsiriboti nuo savo pasaulietiško gyvenimo.

Jokio telefono, nieko neužsirašinėti, neskaityti knygų, jokios muzikos ir realiai neturėti nieko, išskyrus higienos priemones ir drabužius. Vyrai ir moterys gyvena atskirai, valgo atskirai ir vaikšto virvelėmis atitvertose atkarpose. Nors visi susirenka bendroje meditacijos salėje, tačiau naudojasi dedikuotais įėjimais ir sėdi atskirose grupėse.

Diena nr. 1: Aš priklausomas nuo kavos?

4:00 – pirmasis gongas skelbia tamsaus ir šalto ryto pradžią. Metas keltis, nusiprausti ir pradėti pusantros valandos trunkantį meditacijos maratoną.

Miegoti buvo skirtos maždaug 6-ios su puse valandos. Pagal Vipasanos sistemą – to pakanka žmogui, neturinčiam aktyvios fizinės veiklos. Bet taip turbūt pasirodė nedaugeliui, nes visi buvo panašūs į zombius. Taikius, ramius ir medituojančius zombius.

6:00 – gavome šiltus pusryčius ir arbatos. Pavalgius jau buvo prašvitę. Vaikštinėjau ir negalėjau atsistebėti, koks žemas mano aktyvumo lygis be įprasto kavos puodelio. Kofeinas yra mano antra mėgstamiausia molekulė, tačiau netikiu, jog esu nuo jo priklausomas. Tiesiog kava pakelia mano aktyvumą į aukštesnį lygį.

Likusiu dienos metu nuolat aplankydavo mintis grįžti į namelį ir nusnausti.Gyvenome keturiese ir išvakarėse nustatėme kelias taisykles. O visi kiti buitiniai reikalai susidėliojo savaime, visiškai nekomplikuotai. Kadangi dėl identiškų priežasčių visi nešnekėjo, pirmos dienos vakare tai jau nė kiek nebetrikdė. Bent jau manęs.

Diena nr. 2: Kontrabandinis imunitetas

Viena sunkiausių dienų man ir, ko gero, daugeliui kitų.

Mintyse maištavau prieš fizinio aktyvumo trūkumą, nes mūsų kūnai yra sutverti judesiui ir judesyje jaučiasi geriausiai. Sėdėjimas ištisas valandas yra nenatūralu.

Buvo leista sėdėti kaip tik nori. Lotosas, pusė lotoso, pagal zen lankstytos kojos – nesvarbu. Kiti net pasitelkė specialius suolelius ar paprastas kėdes.Man daugiausiai rūpesčių kilo dėl maudžiančių kelių ir nugaros.

Atrodė nelogiška. Kaip žmogus gali susikaupti meditacijai jausdamas skausmą? O, kiek mažai aš dar tada žinojau…

Vipasaną, kaip mums paaiškino, iš naujo atrado Gautama Buda, o mokytojų grandinės dėka šis metodas išsaugotas nepakitęs apie 2500 metų. Tikiu, jog Gautama buvo šaunus vyrukas, bet taip pat tikiu evoliucija ir technologiniu progresu. Ypač, kai šie vyksta ant senovinių pamatų. Įsijungė mano vidinis hakeris.

Galbūt 20-ties minučių meditacijos sesijos su pertraukėlėmis yra efektyvesnis metodas gerinti savistabai? Kodėl reikia užsimerkti, jei zen meditacijoje to daryti nereikia? Kodėl negalima medituoti lauke?

Mintyse vyko maištas ir nenoras klausyti pagrindinio ir dabartinio sistemos mokytojo Goenkos audio įrašais transliuojamų nurodymų.

Pietų metu, 11-tą valandą, valgykloje radau teoriškai neišsenkančias juodos ir žalios arbatos atsargas. Stipriai apsidžiaugiau, kai pajutau, kaip pažįstamas kofeino poveikis maloniai leidžia mintims suktis greičiau nei vakar.

Apsipratęs su tvarkaraščiu dar prisiminiau, jog nereikia dehidratuoti ir nepaisant vėsaus oro – gerti pakankamai vandens.

Maža to, oro sąlygos tapo nedėkingos – dargana, lietus, šalta drėgmė. Sėkmingai ir progresyviai prasidėjo peršalimo epidemija. Prieš stovyklą buvo daug kartų pakartota, jog nedera vežtis nereceptinių vaistų. Spėju, jog dauguma suslogavusių dėl to stipriai gailėjosi.

Mano slaptoje biohakerio dėžutėje – kurios tikėjausi nenaudoti – nebuvo vaistų, bet man jų ir neprireikė. 500 mg vitamino C kapsulės, šilti termo rūbai ir šaltas dušas ryte padėjo mano imunitetui nepasiduoti.

Diena nr. 3: Prisijaukinta rutina

Nusistačiau sau priimtiną grafiką, kuris prasidėjo nuo to, jog rytais nustojau eiti į grupines meditacijas. Per dieną turėjome apie 10 su puse valandų meditacijų, padalintų skirtingo ilgio blokais. 6 sesijos buvo privalomos ir vykdavo salėje, o likusios priklausė nuo mokytojo nurodymų ir asmeninio pasiryžimo.

Teoriškai, dvi sesijos (viena ryte, kita popiet) irgi skirtos meditacijai, tačiau medituoti galima ir kambaryje.

Todėl dariau taip. Atsikeliu kartu su visais, nusiprausiu, tada pusvalandį pamedituoju kambaryje, o likusią valandą iki pusryčių nusnaudžiu. Erezija ar ne, bet dienos metu jausdavausi geriau.

Aišku, mano taktika turėjo vieną trūkumą.

Nuo gyvenamų patalpų iki vyrų valgyklos buvo gabaliukas kelio. Apie 150 metrų. Kolegoms, kurie pabirdavo iš salės, valgykla buvo visiškai šalia. Todėl „meditavusiems“ lovose (patikėk, aš tikrai nebuvau vienintelis) kartais tekdavo pagramdyti košę nuo puodo dugno. Išgirsti pusryčių gongą, apsirengi lauko drabužius… Mes juk buvome ne armijoje, todėl skubėti atrodė nevalia.

Pusryčiams dar būdavo jogurto su dribsniais, todėl niekas tikrai nelikdavo alkanas. Tačiau labiau pamėgau avižų košę, kurią praskiesdavau trupučiu pieno, paskanindavau sviestu (kai jo likdavo) ir saulėgrąžomis.

Arbatos gaudavome tris kartus per dieną, nes kartu su maistu viskas buvo nunešama atgal į virtuvę. Vienuoliai negeria arbatos šiaip sau. Bet greitai tarp vyrų paplito taktika turėti atsarginės arbatos kišenėse. Mat karšto vandens visada likdavo valgykloje. Mano įsitikinimu – aktyvus protas tiesiog geriau medituoja.

Greitai nustojau paisyti dar vienos rekomendacijos. Kambaryje likęs vienas darydavau atsispaudimus, prisitraukimus po stalu ir bendrus tempimo pratimus. Įdomu, jog tuomet medituodamas daug geriau jausdavau savo kūną fiziniame lygmenyje, o tai vėliau leido patirti visai kitokį patirčių spektrą.

Dienos pradėjo dalintis į aiškius blokus:

  1. Pusryčiai ir rytinės meditacijos iki 11 val.
  2. Pietūs ir pertrauka iki 13 val.
  3. Popietinės meditacijos iki 18val.
  4. Arbatos pertrauka ir vakarinės meditacijos su paskaita iki 21 val.

Diena nr. 4: Pradedam(?) medituoti Vipasaną

Tai kuo mes tada užsiėmėme iki šiol? Pasirodo, jog meditavime Anapaną – įžanginę meditaciją, kuomet dėmesys telkiamas į kvėpavimą.

Per vakarines paskaitas buvo akcentuojama, jog visos meditacijos formos yra geros, bet Vipasana yra geriausia, tyriausia, mat ši tradicija:

  1. Nepakito;
  2. Neliepia koncentruoti dėmesio į žodį ar vaizdinį – mantrą arba vizualizavimą – kurie veda prie vieno ar kito kulto ir stabmeldystės.

Vipasanos meditacija yra dėmesio koncentravimas į pojūčius savo kūne – nevertinant jų – o tik objektyviai stebint.

  • O tai veda prie įgūdžio nevertinti įvykių (geras/blogas) savo aplinkoje.
  • O tai veda prie troškimų (kažką gauti arba kažko išvengti) nekūrimo.
  • O tai veda prie išsilaisvinimo nuo senų troškimų – sankarų/neuroasociacijų (kurie slepiasi pasąmonėje).
  • O tai veda prie nušvitimo.
  • Iš to kilęs ir pasakymas, jog Vipasana, tai darbas su savimi.

Vėliau oras pasitaisė. Nors nebuvo labai šilta, bet gaudavome saulės porcijų. Buvimas lauke per pertraukas leido jaustis daug geriau. Todėl išsiaiškinau, jog apeiti vyrų teritoriją, kurią juosia virvutė, man reikia 756 žingsnių. O grįstas pasivaikščiojimo takelis turi apie 750 plytelių.

Pasisėdėjimams turėjome tris suoliukus, septynis didelius suolus su stalais ir vieną pikniko stalą. Pamiršau, kiek medžių ir šašlykinių buvo aplink.

Nusistovėjusi rutina ir suvokimas, jog laiko stovykloje liko dar labai daug, nebuvo džiuginančios mintys. Bet meditacijos sesijos ir dienos po truputį darėsi emociškai ir fiziškai lengvesnės.

Stebėjau, kokia graži išties būna gamta, kaip natūralus apšvietimas išryškina arba paslepia ežero saloje tūnantį namuką. Labai susižavėjau medžiais, o ypač beržais, ir nusprendžiau, kad jie yra mano mėgstamiausi medžiai. Vienas iš mėgstamiausių dienos momentų būdavo stebėti rytinį miško kampą, kuris „užsidegdavo“ vakarinės saulės šviesoje prieš 19-tos valandos meditaciją.

Diena nr. 5: . . .

Skaičius penki atrodo kaip vidurys ir dešimties pusė. Bet pasirodo, jog tai netiesa. Diena nr. 5 reiškia, jog liko šešios dienos, nes reikia įskaičiuoti ir dabar einančią dieną. Diena nr. 6 reiškia, jog liko penkios dienos ir taip toliau. Kaip vėliau paaiškėjo, ši tiesa demotyvavo ne mane vieną.

Dienos naujiena: Aditana – valandos trukmės, tvirto pasiryžimo meditacija – nejudant ir neatmerkiant akių. Po kartą ryte, po pietų ir vakare. Kai tai papasakojo salėje – komentarų nekilo.

Mano vidinis maištininkas nurimo. Bet hakeris – ne.

Nusprendžiau, jog norint praleisti likusį laiką produktyviai, turiu atrasti kažkokio įdomumo. Vienintelis ir didžiausias įdomumas buvo Aditana. Atsisėdau, nusiteikiau iššūkiui ir pradėjau medituoti. Ir nutiko kai kas įdomaus. Tai leido pasinerti į vieną giliausių meditacijų savo gyvenime.

Priešingai nei įsivaizdavau, gili meditacija nėra kažkas panašaus į transą. 

Man tai buvo būsena, kuomet aiškiai suvokiau, kas vyksta aplinkui, girdėjau viską – čiaudėjimą, vaikščiojimą, bruzdėjimą – bet niekas manęs neblaškė. Rodos, jog visą aplinką tiesiog priėmiau nevertindamas.

Tuo pačiu metu dėmesys buvo sukoncentruotas į save ir galėjau stebėti, jausti procesus, kurie paprastai yra nejuntami. Tačiau net mano paties mintys manęs neišblaškė.

  • Jos.
  • Tiesiog.
  • Buvo.

Supratau, jog patekti į šią būseną, sėdint tik 20 minučių nepavyks. Nebent tapsiu džedajus.

Aiškiai pamenu pirmąsias mintis, kurios užplūdo nusileidus į tą gylį: „Jėga. Geras. Bet šitai būsenai pasiekti turi būti trumpesnių kelių. Ekstremalus sportas ir flow fenomenas arba psichodelikai. Vienaip ar kitaip tikrai bandysiu čia dar sugrįžti.“

Pagal instrukcijas turėjau stebėti pojūčius, kylančius ant kūno dalių.Tačiau atradau vieną mane labai sudominusį efektą…

Sutelkęs dėmesį į kūno dalį, sakykim dilbį, pajusdavau, kaip raumenys ten šiek tiek susitraukia. Bet tai skyrėsi nuo įprasto mėginimo įtempti raumenį, kai to tiesiog nori savo protu. Kai įtempi raumenį sąmoningai – įvyksta iradiacijos fenomenas (automatiškai aktyvuojamos ir aplinkinės raumenų grupės). Tai yra natūralu ir labai naudinga. Tačiau meditacijos metu švelniai aktyvuodavosi tik tas raumuo, į kurį kreipiau dėmesį.

  • Paprastai šiek tiek treniruoto žmogaus raumenys gali susitraukti iki 80%. Likę 20% priklauso nuo neurokodavimo – technikos, kuri skiria profesionalus nuo mėgėjų.
  • Ar sutelktas dėmesys, paleistas į raumenį, ir yra dalis tų potencialių 20%? Jei taip, tai kaip aš galiu šį efektą atkartoti atliekant judesį? Pavyzdžiui, lipant uola ar stumiant svorį?

Visą dieną praleidau šaudydamas dėmesiu į raumenis, stebėdamas ir mąstydamas apie tai. Vakare dar kartą pavyko pakliūti į padidinto dėmesio būseną.

Įdomu, jog šios koncentracijos neišblaškė minimalūs pirštų ir nugaros judesiai. Atrodė, jog sėdžiu savo dėmesio burbule.

Diena nr. 6: Pabaiga

Deja, žaisti dėmesio ir raumenų žaidimą nusibodo, o ir po kelių sėkmingų Aditanų ir tas įdomumas išsivadėjo.

Mokymosi procesas mane labai motyvuoja, tačiau iki paskutinės dienos nesimokėme jokių naujų technikų, todėl didžioji dalis meditacijų tapo laisvo skraidymo mintyse laiku.

Atvažiavau patobulinti savo sugebėjimą koncentruoti dėmesį ir, ko gero, tai atlikau.

Aš nenorėjau atsisakyti savo troškimų ir kančių, nes kaip dabar suprantu, mano troškimai ir kančios motyvuoja. Neabejoju, jog šis suvokimas ateityje keisis, bet stovyklos metu buvau arčiausiai to, kas, kaip įsivaizduoju, leidžia atitrūkti nuo žmogiškų troškimų. Nesakau, jog buvau ant kažkokio nušvitimo slenksčio. Tikrai ne. Tačiau švelniai, vos vos pajutau, kaip atrodytų sąmonė, kuriai nieko nereikia. Bet nedrįsau ir nenorėjau.

Dabar manau, jog tai buvo kažkoks lūžio taškas.

Todėl likusios dienos stovykloje man tapo vienodos ir kupinos pasaulietiško planavimo, ką veiksiu ištrūkęs į laisvę.

Vakarinės paskaitos darėsi kiek erzinančios, bet lauktinos. Nes tai buvo kitokia dienos dalis, kuomet smegenys galėdavo aktyviai klausytis.

Suprantantys tik lietuviškai bei nauji studentai likdavo salėje ir klausydavo išversto audio įrašo. Atvykę iš svetur ir seni studentai, kitoje patalpoje žiūrėdavo įrašą, kuriame mokytojas Goenka angliškai pasakodavo istorijas ir aiškindavo apie Vipasaną.

Medituotojų tarpe buvo senų studentų – dalyvaujančių kurse ne pirmą kartą. Skirtumas, jog seni studentai turėjo laikytis kelių papilomų taisyklių.

  1. Miegoti ant čiužinio, kuris yra ant žemės (aš taip įsivaizduoju, nes pats nemačiau). Tai simbolizavo nemiegojimą pasaulietiškoje lovoje.
  2. Nevalgyti po 18-tos valandos vakaro ir atsisakyti kūno puošimo, kad ir ką tai reikštų.

Dar pastebėjau, kad kai kurie seni studentai valgykloje kantriai laukdavo, kol maistu apsirūpindavo visi kiti ir tik po to pasiimdavo kuklią savo porciją.

Vienaip ar kitaip, vakarienei gaudavome tik arbatos ir vieną ar du vaisius. Dažniausiai to nevalgydavau ir aš, nes žinojau jog mano organizmas galės ramiau persijungti į bado būseną, o cukrus tik paskatintų vėl sukilti apetitui, vakarinių meditacijų metu.

Dienos nr. 7-9: Tokios pačios

Ežeras nustojo būti įdomus, išskyrus vieną pavakarę, kai praplaukęs kateris garsiai grojo roką. Kažkuriuo metu pasitraukė keli meditacijos salės kaimynai. Supratau, jog medituojant su nuoboduliu susitvarkyti yra daug sunkiau nei su fiziniu diskomfortu ar pašalinėmis mintimis.

O kalbant apie laiką ir mintis – būtent taip ir pradėjau rašyti šį straipsnį. Prisimenu, kad daugiau kartų nei prisimenu, kambarėlyje, perskaičiau rankų kremo sudėties etiketę. Visomis kalbomis.

Buvo įdomu matyti, kaip visi dalyviai ant savo kilimėlių susikonstravo unikalius meditacijos krėslus iš pagalvių ir užklotų. Visi gauna po bazinį, šiek tiek minkštą kvadratą. Kiekvieną kartą grįžti į savo vietą, todėl gali ten palikti daiktus.

Universalus patogesnio meditavimo metodas atrodo maždaug taip:

  1. Pasidėti kažką po užpakaliu, kas šiek tiek pakelia tave nuo žemės.
  2. Pasidėti du pakilimus po abiem keliais, tačiau ne tokius aukštus, kaip po užpakaliu.

Diena nr. 10: Tauriojo plepėjimo metas

11-tą valandą ryte nustojo galioti taurioji tyla, taip pat visi galėjo atsiimti telefonus ir pradėti dalintis įspūdžiais. Tikroji kurso pabaiga numatyta kitos dienos ryte, o likęs laikas skirtas švelniai sugrįžti į realybę.

Atsitiktinumo dėka pietų metu patekau prie sveikų skeptikų stalo, kuris susidėjo iš įvairaus amžiaus ir gyvenimo sričių atstovų.

Neprailgusios trijų valandų diskusijos metu, dalindamiesi patirtimis ir įžvalgomis, mes dekonstravome Vipasanos mokymą. Radome panašumų su įvairiomis religinėmis tradicijomis (nors Vipasana nėra religija) ir net neurolingvistiniu programavimu.

Aš mėgstu daugiau klausytis, todėl žemiau yra ne mano vieno nuomonė, o bendri pamąstymai:

  1. Atsiribojus nuo išorinių stimulų ir įprastų reikalų lieki pats su savimi – tai būsena kurioje mes būname labai retai ir paviršutiniškai. Griežtas tvarkaraštis sukelia stresą ir išvargina, todėl medituotojai patenka į fizinio ir emocinio diskomforto būsenas, kurias stebint ir atsisakant vertinti yra lavinamas savistabos įgūdis, vipasanos tradicijoje vadinamas Anyčia.
  2. Dienos ritualų metu smegenys pavargsta ir vakare nuleidžia dalį apsauginio skepticizmo, o monotonijos dėka išalksta naujos informacijos, todėl vakarinių paskaitų metu tampa labai imlios tam, ką girdi.
  3. Įdomu, jog visos stovyklos metu nebuvo užduotas nei vienas klausimas. Mums buvo pasiūlyta padėti viską, ką žinome, į šalį ir priimti siūlomą mokymą. Visiškai ir pilnai praktikuoti Vipasanos metodą, bet tik dešimt dienų, o tuomet pasirinkti – ar likti prie jo, ar ne. Nors paskutinėmis dienomis tas pasiūlymas pavirto gana rimtu skatinimu.

Likusio laiko metu išklausiau daugiau įvairių nuomonių. Vidiniai maištininkai buvo atsikartojanti tema. Tačiau buvo žmonių, kuriems gyvenime labai reikėjo rimtos treniruotės, kaip išmokti tvarkytis su išoriniais veiksniais jų nesureikšminant.

Stovyklos pradžioje ir per vakarines paskaitas buvome įspėti apie pavojus, galinčius kilti dėl kitų meditacijos technikų naudojimo. Arba kurso nutraukimo ir išvykimo iš stovyklos anksčiau laiko. Apie tai, kad pavojai egzistuoja, bet ne apie tai kokie.

Tai neatrodė rimta, kol neišgirdau istorijos apie mūsų kambarioką, kuris po vienos vakarinės meditacijos, visiems palikus salę, niekaip nereagavo į personalo mėginimus užmegzti kontaktą. Sunku nepradėti daryti išvadų ir spėlioti. Vis tik kambariokas vakare grįžo. Bet sekančią dieną jis išvažiavo iš stovyklos.

Mokytojai buvo sutuoktinių pora, atvykusi iš kažkurio tarptautinio Vipasanos centro. Vyrams – vyras. Moterims – moteris. Meditacijų metu buvome kviečiami prieiti po kelis ir mūsų teiraudavosi, kaip sekasi. Nors mokytojo atsakymai ir palinkėjimai buvo nuoširdūs, tačiau visada būdavo bendriniai, susiję su jau girdėtomis instrukcijomis. Dar prieš pasibaigiant stovyklai jie išvyko. Turbūt gana įtemptas tvarkaraštis.

Visų dienų metu po pietų buvo skirta valanda asmeniniams pokalbiams su mokytoju. Valanda padalinta dešimties minučių intervalais, prie kurių reikėjo užrašyti savo vardą. Taip pat medituotojai galėdavo užduoti rūpimus klausimus ir po paskutinės meditacijos vakare.

Atsisveikinome, apsikeitėme keliais kontaktais ir grįžome į įprastą pasaulį. Norintys galėjo prisijungti prie reguliarių Vipasanos meditacijų savo miestuose, įsigyti knygų, paaukoti ateities stovykloms ir jų organizacijos išlaidoms.

Mes jau tapome senais studentais, kurie gali sugrįžti į kitas stovyklas tiek pilnam, tiek trumpesniam – trijų dienų kursui.

Taip pat, bet kas atlikęs kursą gali savanoriauti visose Vipasanos stovyklose, vykstančiose bet kur pasaulyje. Pasirūpinti reikia tik kaip ten nusigauti, o maistas ir pastogė mainais už darbą stovykloje. Aišku ir pamedituoti ten galėsi į valias.

Po visko dar ir dabar kartais sulaukiu klausimo – ar rekomenduočiau šią patirtį kitiems?

Dešimt dienų po 11 valandų meditacijų yra labai intensyvu. Nepaisant to, šis kursas yra sukurtas žmonėms, kurie nemeditavo anksčiau. Tačiau Vipasana yra 2500-tų metų senumo metodas ir tai, jog aplink pasaulį yra daugiau nei 280 vietų, kuriose vyksta šie kursai – kažką reiškia.

Vipasanos stovykla nėra skirta ieškoti atsakymų į gyvenimo klausimus, bet tai nereiškia, jog tie klausimai nesulauks atsakymų. Gal ne tiesiogiai ir net ne stovyklos metu.

Buvo daug kartų pasakyta, jog tai darbas su savimi, siekiant išsilaisvinti – žinoma ne visiškai ir ne per 10 dienų – nuo troškimų, kurie yra universali viso kentėjimo priežastis. Bet nereiškia, jog po stovyklos dings noras rūkyti, vartoti alkoholį ar nedrausmingai vairuoti.

Jei nori išmokti medituoti, galiu tave tiek pradžiuginti, tiek nuliūdinti. Medituoti nereikia mokytis. Tiesiog atsisėdi ir medituoji. Geriausiai kas dieną. Kiek laiko tam reikia? Individualu. Aš skiriu apie 20 minučių.

Pora perspėjimų:

  1. Jei niekada nemeditavai – Vipasanos stovykloje bus sunku.
  2. Jei negali lengvai paliesti kojų pirštų rankomis – neturi gero lankstumo – bus sunku išsėdėti ilgai ir tiesiai.

Jei Vipasaną galima pavadinti gyvenimo menu, tuomet būtina pridėti, jog tai nėra vienintelis gyvenimo menas.

Vis tik tai puiki terpė lavinti savistabos įgūdį, leidžiantį išeiti iš būsenų, kuriose gyvename visi. Ir šiek tiek prisiliesti prie kitokio gyvenimo būdo. Palikti savo komforto būseną. Galų gale – naujos patirtys atveria naujus suvokimus.

Biohakeris,Simas Balčiūnas

Valtininkui laimė yra vidinė ramybė

Martynas Jočys: tinklaraščio Valtininkas ir knygų „Kaip apginti savo svajonę“ [ftn]Kurią gali įsigyti knygynuose “Pegasas”, “Knygos.lt” ir klausyti audio įrašą iš “Audioteka.lt”.[/ftn] bei „Žybsnis“ [ftn]Kurią gali atsisiųsti tiesiai iš Valtininko.[/ftn]  autorius. Kas jis toks?

Martynas sutiko papasakoti ne tik apie tai, kas jį įkvepia kurti tokius įtraukiančius tektus, bet ir apie tai, kas, jo nuomone, yra geras mokytojas, kaip rasti savo pašaukimą ir būti laimingam.

Ar prisijungsi prie pokalbio?

Martynas jocys valtininkas interviu

Martynai, kokia esi asmenybė?

Yra tokių žmonių, kurie paskendę svajose ir fantazijose regi idealistines geresnio pasaulio vizijas. Yra ir tokių, kurie palinkę prie formulių, bando apskaičiuoti, kaip viskas vyksta realiai.

…Tai štai aš nepritampu nei prie vienų, nei prie kitų.
Pirmiesiems aš per daug konkretus, lyg koks moksliukas, antriesiems – per daug paskendęs debesyse.
Yra tokių žmonių, kurie pasinėrę į gausybę veiklų, be darbo dar lanko penkis būrelius, savanoriauja dviejose organizacijose ir dar kuria podkastą. Kiti per dienas sėdi namie ir nieko nedaro, nes juk nėra laiko.

…Tai aš nepritampu nei prie vienų, nei prie kitų.
Pirmiesiems aš per daug lėtas ir mano pasiekimai per menki, antriesiems aš per greitas ir jie nesupranta, kam aš darau viską, ką darau.
Aš labai vidutinis žmogus, tarsi būčiau per patį spektro vidurį, tačiau šiuolaikiniame kraštutinumų pasaulyje tai darosi netgi labai neįprasta. Be abejonės, tie, kurie manęs nepažįsta, o tik skaitė mano tinklaraštį ir girdėjo, kad kartais vedu paskaitas, rodausi per radiją ir dar kuriu muziką, galvoja, kad pakliūnu prie tų aktyviųjų. Bet pačiam atsidūrus tarp tų aktyviųjų taip visai nebeatrodo.

Turbūt niekam neįdomu girdėti vidutinio žmogaus pasakojimo, koks jis vidutinis, todėl galima paminėti, kuo esu išskirtinis.
Iš tiesų esu labai uždaro būdo ir nemėgstu apie save pasakoti.
Iš pradžių maniau, kad čia kažkokia problema ir bandžiau dar mokykloje save perlaužti. Bėda ta, kad pavyko ir atsidūriau tarsi ne savo kailyje.

Manau, savęs laužyti nėra prasmės, taigi pasilikau prie to savo uždaro būdo ir su žmonėmis bendrauju gana retai. Automatinės kasos parduotuvėje – puikus išradimas.

Koks visgi nuolatinis virsmas yra ta asmenybė! Tas išorinis elgesys kurį matome laikui bėgant kinta, kartais, kai pagalvoju, kokius dalykus darau dabar, suvokiu, kad nė nemėginčiau apie tai galvoti vaikystėje!

Bet visgi čia tik paviršiaus raibuliai, kuriuos vienaip ar kitaip suformuoja patirtys ir supantis pasaulis, centre visgi yra įgimta nervų sistema. O manoji inertiška.
>Aš ilgai ruošiuosi, ilgai planuoju, ilgai svarstau prieš ką nors pradėdamas.
Taip pat jaučiu, kad turiu mažesnį nei vidutinį džiaugsmo hormono dopamino jautrumą – tam, kad kas nors iš tiesų džiugintų reikia labai pasistengti, daugelis smagių dalykų man atrodo nuobodūs.

Taip pat esu labai jautrus aplinkai, nuolatos visur pastebiu potencialius pavojus. Matyt, urvinių žmonių gentyje būčiau pirmas pastebintis artėjantį grobuonį. Tai va – maždaug 2019-2020 metais 80% kriptovaliutų žlugs.

3 žodžiai, apibūdinantys tave

O! Apibūdinkite mane kas nors!

Mokykloje buvau laikomas protingu, netgi laimėjau protingiausio mokinio apdovanojimą. Čia buvo toks linksmas konkursėlis, kuriame visų klasių mokiniai turėjo balsuoti įvairiose kategorijose – buvo renkamas ir aktyviausias, ir tingiausias, ir netgi seksualiausias moksleivis. Tai štai – aš tapau protingiausiu.

Darbe netekau savo protingojo statuso, paaiškėjo, kad yra protingesnių. Vyko analogiškas konkursėlis biure ir protingiausiu tapo kitas žmogus! Tačiau visiems užkliuvo mano geranoriškumas ir gera nuotaika, nepamenu, kaip vadinosi nominacija, kurią laimėjau, tačiau ji buvo su tuo susijusi.

Tinklaraščio skaitytojai nuolatos pabrėžia ramybę, kurią randa tekstuose.
Tai tie trys žodžiai lyg ir galėtų būti protingas, geras ir ramus.
Tegu taip ir lieka.

Visai neseniai išleidai knygą. Papasakok, kaip kilo mintis parašyti knygą ir kiek truko visas rašymo procesas.

Aš knygą parašyti norėjau labai seniai. Ir parašiau gan seniai – tai buvo fantastinis pasakojimas apie skrydį į kosmosą pavadintas „Žybsnis“

Bet supratau, kad savo svajonės dar neišpildžiau, nes knygą vis dar įsivaizduoju kaip popierinį daiktą, kol ji neatspausdinta – tol ne knyga. Be to, norėjosi, kad ir žmonėms tas leidinys būtų įdomus, kad tai nebūtų tik mano meninių ambicijų tenkinimas.
Visgi supratau ir tai, kad nelabai turiu apie ką tos knygos rašyti, taigi, vietoj to pradėjau kurti tinklaraštį. Mažus, susijusius straipsniukus rašyti paprasčiau negu išsamų didelės apimties kūrinį.
Darbas su tinklaraščiu tęsėsi, kol vieną dieną pajutau – dabar jau atėjo metas knygai. Tiesiog supratau, kad ta gyvenimo filosofija, kurios nemažą dalį aprašiau tinklaraštyje, jau yra susiformavusi ir subrendusi, ji jau gali būti ir kitiems įdomi ir netgi tapti nuoseklia knyga.

Rašymo procesas truko lygiai tris mėnesius, tačiau po jo sekė redakcija, korektūra ir kiti baisūs kankinimai. Dalis žmonių nustemba išgirdę, kad parašiau ją taip greitai. Tiesa ta, kad jai skyriau 100% savo laiko, atidėjau visus kitus projektus ir netgi darbus į šalį, be to, kaip jau minėjau, visos mintys buvo susiformavusios, taigi tereikėjo jas tik atsisėsti ir užrašyti, kūrybinių kančių beveik nebuvo.

Kas tave įkvepia ir ką laikytum tavo minčių įkvėpimo šaltiniu?

Iš pradžių pamaniau, kad nežinau, iš kur ateina tos mintys, jos ateina ir tiek! Bet geriau pagalvojęs suvokiau, kad žinau. Jos ateina iš patirties, kurią sukaupiau pats per savo lėtą, bet turiningą gyvenimą.

Jos ateina iš perskaitytų knygų, nes maždaug tokius dalykus, kokius rašau pats, mėgstu ir skaityti. Ir galų gale įvairios mintys ir apibendrinimai ateina stebint aplinką – minėjau, kad esu jautrus jai. Be to, turiu stiprų gebėjimą apibendrinti. Aš vis pamatau ir apibendrinu, pamatau ir apibendrinu. Iš tų apibendrinių ateina daug naujų minčių.
O kas mane įkvepia imtis veiksmo yra visai kitas klausimas.
Pagrindinės priežastys, kodėl visgi nepasilieku savo minčių ir idėjų sau – norai ir svajonės. Tam, kad norai ir svajonės pasidarytų stipresni už pavojaus nuojautą, pasitelkiu planavimą. Taigi – planavimas yra tarsi variklis. Jei būtų diena be plano, turbūt nė nesikelčiau iš lovos.

Kaip gimsta tavo tekstai? Pamatai problemą ir apie ją parašai, ar kas nors kitas tampa tavo tekstų varikliuku?

Iš esmės, neretai taip ir yra. Pamatau problemą, paieškau sprendimo ir apie jį parašau. Kartais būna, kad to sprendimo ieškau dvi dienas, kartais pusę metų. Retai iškeliu problemą vien dėl tinklaraščio, dažniausiai tai mano asmeniniai klausimai.

Visgi dalis tekstų gimsta tiesiog iš noro pasidalinti viena kita patirtimi ar atsitiktiniu pastebėjimu. Gal ne tiek pasidalinti, kiek gražiai ir tvarkingai aprašyti, dokumentuoti, užfiksuoti. Man pačiam kartais patinka atsiversti ir paskaityti senesnius savo straipsnius, jeigu užmirštu kokią idėją ar koncepciją, man tikrai padeda prisiminti.
Juk pradinė „tinklaraščių“ idėja buvo viešas internetinis dienoraštis, kuriame žmonės aprašo savo potyrius ir jausmus, tik dabar jie patapo tarsi atskira žiniasklaidos priemone bei verslo įrankiu.
Paskutiniu metu, kai didžioji dalis asmeninės filosofijos jau pavirto knyga, o esminiai jos punktai jau aprašyti straipsniuose, mano rašymas pasikeitė. Dabar vis dažniau keliu klausimą: „Kuo mano tekstai naudingi skaitytojui?“. Galbūt tas buvimas naudingu ateityje bus pagrindinis rašymo varikliukas? Kas žino…

Kaip manai, kas yra geras mokytojas?

Kartą teko girdėti tokią metaforą, kad geras mokytojas yra kaip veidrodis – jis sugeba mokiniui parodyti jo paties privalumus ir trūkumus pats savęs nė kiek neįpainiodamas.
>Jeigu žvelgtume konkrečiau, geras mokytojas turėtų būti kantrus, mokėti paaiškinti ir išmanyti savo dalyką.
Kad turi išmanyti savo dalyką, tai lyg ir savaime suprantama. Bet jis neturi būti pats geriausias savo dalyko specialistas, užtenka tik kad būtų labiau pažengęs už savo mokinį.

Juk nebūtina eiti pas matematikos profesorių, kad išmoktume aritmetikos, tačiau jei mokinys yra nepaprastai gabus – ir klausimai jo bus sudėtingesni, taigi ir mokytojo jam reikės geresnio.

Kad mokytojas turi mokėti paaiškinti, tai irgi lyg ir savaime suprantama, bet daugelis žmonių tai painioja su išmanymu. Ne kiekvienas gerai išmanantis gali tą savo išmanymą paversti žodžiais ir dar netgi suprantamais kitiems!
Tarp mokytojo ir šiaip gero specialisto yra didelis skirtumas!
Kartais geram specialistui tarsi ne lygis nusileisti ant žemės ir paprastais žodžiais pamėginti paaiškinti sudėtingus dalykus.

O kantrybė yra būtina mokytojui, nes ne visi mokiniai sugeba suprasti greitai, kai kuriems supratimas ateina lėtai. Kitiems išvis neateina. Jei mokytojas praranda kantrybę, jis nustoja būti veidrodžiu. Mokytojas gali būti griežtas, kartais netgi apšaukti tinginiaujantį, bet ne dėl to, kad jam trūko kantrybė! Dėl to, kad mokiniui tuo metu kaip tik tokio paskatinimo ir reikia!

Kas tau yra laimė?

Vidinė ramybė.

Žinojimas, kad tai, ką darai, yra tai, kas iš tiesų vertingiausia šiuo momentu. Tai gali būti darbas, tai gali būti poilsis, žaidimas, kūryba, pagalba kitiems, savanaudiška veikla, bet kas, tiesiog svarbu tuo metu jausti vidinę ramybę. Ir tai nėra momentinis vienkartinis pojūtis – tai ilgalaikė būsena.
Ir visgi pacituosiu savo paties knygą: „Laimė yra negalvojimas apie laimę“.
Jei jau kyla klausimas, kas yra ta laimė ir kur ji slepiasi, vadinasi jau yra negerai, jau abejonės krokodilas graužia žmogų iš vidaus. Aš pats stengiuosi pamiršti šį klausimą apie laimę, bet man jį vis užduoda!

Kaip manai, ar kiekvienas žmogus gali būti laimingas? Ar tiesiog vieniems viskas sekasi, kitiems – prastas likimas…

Na, laimės pojūtis nuo sėkmės ar nesėkmės nepriklauso. Jis toks visiškai vidinis, tarsi absoliuti smegenų haliucinacija, turinti visai menką ryšį su logine realybe.
>O, kad laimė priklausytų nuo materialių dalykų! Kaip viskas būtų aišku – užsidirbai pinigų ir laimingas!
O dabar žinome, kad taip nėra, va todėl ta laimė ir atrodo toks sunkiai pasiekiamas ir sunkiai suvokiamas dalykas! Deja deja, laimingu gali būti kiekvienas! Vienam bus lengviau, kitam bus sunkiau vien dėl įgimtos nervų sistemos struktūros, bet laimingas gali būti kiekvienas ir nebėra kaip teisintis prastu likimu.
Tik aš kartais galvoju, kad gal ir nereikia kiekvienam būti laimingam?
Mes dažnai suvokiame laimę kaip kokie programuotojai – yra arba nėra. Žmogus gali jaustis pusiau laimingas ir gal tai jau gerai? Arba dviem trečdaliais laimingas. Arba nors šiek tiek laimingas!

O jei laimės pojūtis šokinėja tik tarp nulio ir šimto (girdėjau, taip būna moterims), tai gal visai nieko tokio, jei 16 valandų per parą būna laimingas, o 8 ne? Tas siekis būti 100% laimingu 100% laiko dažnai yra pagrindinė šiuolaikinio pirmojo pasaulio žmogaus nelaimingumo priežastis, kai nesugebame džiaugtis laimės akimirka, nes, atrodo, čia dar nepilna laimė, dar kažko reikia!

Gal patartum, kaip visgi atrasti savo tikrą pašaukimą? Ar yra kokie metodai, padedantys atrasti tikrąjį save?

Na, čia galima su vienu konkrečiu žmogumi prasėdėti pusę dienos bandant to pašaukimo ieškoti. Kartais vedu tokį seminarą apie „pašaukimo klystkelius“, kuris užtrunka dvi valandas. Nors manęs dažnai prašo paruošti jį vaikams, tačiau, kas gali nustebinti, visada ateina nemažai vyresnių žmonių.

Bet pamėginsiu vieną kitą esminį dalyką pasakyti tiesiog dabar.
Visų pirma, tai nereikia užsiimti „pašaukimo paieškomis“.
Pašaukimas paaiškės vėliau, dabar reikia tiesiog daryti tai, ką jauti, kad reikia daryti. Ir viskas. Taip paprasta ir tuo pačiu sudėtinga, nes nemokame jausti, mokame tik galvoti. O vidinės ramybės ir vidinio aiškumo nesugalvosi, juos galima tik pajausti.
Antra – išbandyti save.
Mes nesuprantame nei kas tas pašaukimas nei kas slypi už vienos ar kitos veiklos. Turbūt vienintelis teisingas metodas, kaip atrasti, kad tam tikra veikla yra pašaukimas, tai išbandyti tą veiklą. Tada paaiškės – pataikei ar ne. O čia ima veikti slaptas mechanizmas – jei visgi įsigilini į kokią nors veiklą, kuri iš pradžių gal net ir nepatiko, kartais ji tiesiog savaime tampa labai įdomia ir užpildančia gyvenimą.

Taigi, imantis naujos veiklos, reikia jos imtis nuoširdžiai! Pavyzdžiui, rašymas niekada nebuvo mano pašaukimas, tačiau užstrigau su šia veikla, ir, turbūt, ilgam. Ir man tai visiškai priimtina.

Koks tavo gyvenimo kredo, kuriuo vadovaujiesi, kai būna sunkių akimirkų?

Galima labai toli nueiti tiesiog statant kojas priešais save. Aš mėgstu žygiuoti ir esu nuėjęs daugybę kilometrų Lietuvoje ir užsienyje, taigi tas žygiavimo įvaizdis man tikrai padeda.

Būna taip, kad žygio metu užplūsta nuovargis, staiga pasijunta visi skausmai, ima norėtis miego, valgyti ir visko, išskyrus žygiavimą. Ir tada būna aiškiau negu bet kada, kad nebūtina eiti iškilmingai atstačius krūtinės, energingai mojuojant rankomis ir giedant šalies himną.

Kartais galima šliaužte šliaužti be jokio entuziazmo, bet tai vis vien artina link kelionės pabaigos.

Ar ramybė, tavo manymu, prigimtinis ar išsiugdomas dalykas?

Retas dalykas yra tik prigimtinis arba tik išsiugdomas. Jeigu nervų sistema inertiška, toks žmogus natūraliai bus ramus, tačiau netgi cholerikas, kasdien medituojantis ar užsiimantis joga po valandą, gali tapti gerokai ramesnis. Gal to natūralaus ramuolio ir neaplenks, bet vidinę ramybę ugdyti galima.

Kiek laiko skiri skaitymui per dieną/ savaitę?

Neturiu reguliaraus skaitymo laiko. Kai imuosi skaityti kokią knygą, tai būna skaitau nors po valandą per dieną, bet jei yra laiko, galiu skaityti ir ilgiau.
Kai vieną knygą perskaitau, kurį laiką galiu iš vis nieko neskaityti, o kartais iš karto griebiu kitą. Taigi, arba skaitau po 7 valandas per savaitę, arba neskaitau visai.
Vaikystėje būdavo tokių savaitgalių, kad iš vis nieko nedarydavau tik knygas skaitydavau.

Kokia tavo, Valtininke, valtis?

Įsivaizduojama.

Kaip ir visas Valtininkas. Juk tai metafora, kuri net nėra konkretus personažas. Kartais straipsnių iliustracijose pasirodo vyriškis, kurį lyg ir galima laikyti valtininku, jis netgi kartais sėdi valtyje, tačiau kiekvieną kartą jis vis kitoks, ir ne dėl to, kad nemokėčiau piešti, aš net nesistengiu išsaugoti jo bruožų.
Valtininkas yra toks, kokį jį įsivaizduoji. Tokia pati ir jo valtis.
Aš stengiuosi netrukdyti įsivaizduoti visko taip, kaip norisi.

Valtininkas tinklarastininkas uz kadro

Ko palinkėtum žmonėms, bijantiems imtis savo veiklos ar netgi pradėti verslą?

Aš palinkėčiau vidinės ramybės.

Jeigu tikrai labai baisu, tai gal nė nereikia nei tos savos veiklos, nei to savo verslo. Gal užtenka gyventi tiesiog taip kaip visi? Gal čia viso labo mados paskatintos užgaidos?

Bet jei ne, tai žinai ką daryti – pradėk mažais žingsniukais, siek mažyčių pergalių ir dabar nė neįsivaizduoji, kur tave tie žingsniukai nuves. Ir tegul tos veiklos, ir tie verslai atneša vidinę ramybę, vidinį žinojimą, kad tai, ką darai yra būtent tai, ką reikia daryti!

Nes jeigu neatneša – kam visa tai?

Valtininką kalbino
Kristina Gecevičiūtė [ftn]Padedu įmonėms komunikacijos srityje – rašau straipsnius, sėkmės istorijas ir dalinuosi gerosiomis įmonių praktikomis. Susisiekite Facebook tinkle![/ftn]

Alkoholis – tai bėgimas nuo savęs

Šiandien galiu švęsti. Keisčiausia yra tai, kad būtent dabar man šis faktas neatrodo nei kažkoks įspūdingas, nei šlovingas. Atrodo – o tai kas čia tokio.
style=”margin: 7.5rem 0″>Paskutinės 365 dienos mano gyvenime praūžė be alkoholio.

Ir išties, gal net nebūčiau apie tai rašiusi. Bet tada pagalvojau apie savo paauglystę, apie savo gyvenimą, kai jame buvo alkoholio, ir nusprendžiau, kad šiek tiek pasisakysiu.

class=”instagram-media”>

A post shared by Ona (@onaaddams) on Jan 2, 2018 at 1:03am PST

Visų pirma, labai trumpai, ką manau apie valdžios bandymą susitvarkyti su alkoholizmu Lietuvoje.

Juk tai šiuo metu aktualiausia. Ne, aš nepritariu griežtiems ir drastiškiems įstatymams, nes, visų pirma, jie užkūrė tokią pirtį mūsų visuomenėje, kur visi staigiai sukilo ir susibūrė į didelę jėgą, garsiai pasakiusią „jūs mums nepaaiškinsite“. Taip, kuo griežčiau bandai sugriebti, tuo labiau norisi griebiamam maištauti.

Antra, ta maištaujanti jėga staiga nebesuprato už ką kovoja – už laisvę spręsti, kiek ir kur vartoti, ar tiesiog už tai, kad alkoholis yra kūl reikalas.

Mano kažkada mylėtas Marijonas scenoje prie Seimo rūmų, klausau, jau šneka, kaip iš linksmo tapo liūdnas ir susimąstęs, nes, suprask, be alkoholio žmogus tampa niūrus ir rūstus, kaip tie politikai, kurie pamokyt mus susimojo.
Ir tada galvoju, nu Marijau Marijau, mes turim problemų su alkoholiu.
Tu turėjai problemų su alkoholiu, apie tave, pasiklydusį rytais tarp medžių, ne vienos lūpos man pasakojo ir kai jauni žmonės juokiasi iš tavo baikų apie niūrius negeriančius politikus, tai ar tu pats tais rytais besišlaistydamas tikrai laimę ir gėrį jautei?

Žodžiu, kova už laisvę rinktis staiga tapo šūkavimais apie smagų gyvenimą svaigalų apsupty. Čia, žinoma, mano subjektyvus kampas ir aš galėčiau plėstis iki dešimties pastraipų, bet to nedarysiu.

Aš geriau pasakysiu, kodėl iš gyvenimo išbraukiau alkoholį ir kaip tai pakeitė mano kasdienybę.

Nors etapų be alkoholio turėjau labai daug, bet šitas ilgiausias (nuo tada, kai pirmąsyk paragavau).
style=”margin: 7.5rem 0″>Aš vis sakau, kad alkoholis, tai bėgimas nuo savęs, o man taip norisi eiti į save, žvelgt į save, ieškot savyje.
Aš lieku su savimi ir aš nieko nebijau: nei man nuobodu, nei liūdna vien dėl to, kad esu aš ir aš. Nei man reikia save linksminti, nei raminti svaiginantis.

Ankščiau jaučiausi tuštesnė, kažkas viduje nedavė ramybės. Tai kokia nevykusi meilės istorija, tai koks ilgesys ar skaudulys, tai baimė, nerimas. Ir tada po kokio bokalo pasidarydavo ramiau, linksmiau.
style=”margin: 7.5rem 0″>Tik kuo toliau, tuo labiau viskas tempdavosi paskui, o kiekviena tikrumo akistata su savimi tapdavo niauresnė.

Vieną dieną tiesiog supranti, kad turi paimti ir viską išspręsti. Ir kažkodėl pirmas dalykas, kurį tau norisi pašalinti iš gyvenimo, yra būtent alkoholis. Čia intuicija matyt sako, jog toks turi būti pirmas tavo žingsnis.

class=”instagram-media”>

Kuo ilgiau gyveni visiškoje blaivybėje, tuo dažniau pradedi jausti visišką ramybę.

Ir keista, bet nei kiek nepasiilgsti to būvio svaigioj neapibrėžty.
Man žmonės sako, kad alkoholis jiems padeda atsipalaiduoti. Na, nežinau, prisėdu su kava prieš restorano langą – jaučiuosi atsipalaidavusi; žiūriu į ežerus, kalnus, pušų viršūnes – jaučiuosi atsipalaidavusi; grįžtu namo, įsijungiu radiją, pasisemiu saują mėgstamiausio riešutų mišinio, kramsnoju, klausau – jaučiuosi atsipalaidavusi; sėdžiu su draugais, jie gurkšnoja alų, aš gurkšnoju pokalbius ir šilumą – jaučiuosi atsipalaidavusi.
Atsipalaiduoti – tai būti su savimi ir tuo, kas aplink tave.
Mėgautis tuo. Ir nei gamta taps gražesnė, nei žmonės įdomesni, nei maistas skanesnis išgėrus alkoholio. Tik tu pats kažkoks kitoks, aš sakyčiau – labiau paviršutiniškas. Bet, deja deja, dažnam tiesiog daug paprasčiau gyventi plaukiant paviršiais.

Pastarieji metai buvo ir diplomo įteikimas, ir septynios kelionės, ir įstojimas į magistrantūros studijas, ir Naujieji, ir gimtadienis, ir naujas būstas, bet viską laisčiau laime, kartais dar nealkoholiniu šampanu.
Nemanau, kad gavau nors viena gera emocija mažiau, bet galvos skausmais neabejotinai.

Pastarieji metai buvo ir skaudūs išsiskyrimai, ir pergyvenimai dėl tolstančios meilės, ir namų ilgesys, ir nesibaigiančių darbų virtinės, ir širdį perduriančio skausmo akimirkos, bet nemanau, kad alkoholis būtų palengvinęs ir paskatinęs bent vieną problemą įveikti greičiau.

class=”instagram-media”>

Ir vis dėlto, aš esu tikra, kad iki čia perskaitė bent vienas, kuriam pikta, kuriam neatrodo nuoširdu, kuriam neatrodo, kad kiekvienas taip galėtų, kuriam neatrodo, kad tame yra prasmės, kuris už gerklės griebtų ir įpiltų, nes „kam tie kraštutinumai!?“. Aš ir nesakau, kad kiekvienas, kuris geria, tai daro beprasmiškai save skandindamas. Tikrai ne.

Labai retai ir to nesureikšminant, alkoholis gyvenimo nepablogins, gal net įneš smagių vėjų, tačiau kai matau žmones, kurie nemoka kitaip atsipalaiduoti, kuriems to reikia dažnai ir vis dažniau, vis daugiau, man darosi liūdna.
Ne visiems duota kovotojo dėl tikros, nuoširdžios laimės gyslelė. Bet ir ne kiekvienas bando ją išsiugdyti, nors pabandyti kitaip.
Ir pasilieku prie visiškos blaivybės, nes šiuo metu dar daug kas gyvenime neišspręsta. O man taip įdomu, taip patinka spręsti, ieškoti, atrasti! Gal kažkada, kai/jei užauginsiu vaikus, mane apkabins žmogus, kuris pasakys „tu esi mano akių šviesa“, gal tada sakysiu „išgeriam po taurę vyno ir pasidalinam žvaigždynus danguj“.

Kol kas aš neturiu noro ir laiko net vienam bokalui, o jau ir po vieno mano smegenys pradėtų ūžt, širdis šėlt. Kol kas aš nenoriu nieko užmiršt, nieko nustumt į šalį, jaučiuosi atsipalaidavusi kasdienybės atokaitoj, bet tuo pačiu ir nesu šimtu procentų tikra, kad išgėrusi nepradėčiau klaidžioti po neatvėsusius pėdų įspaudus.

Apibendrinant, metai be alkoholio buvo geriausi metai mano gyvenime. Tęskime toliau!

Atradusi džiaugsmą,
Ona Adamavičiūtė

P.S. Įdomu dar? Žiūrėk trenerio Igno Bakėjaus laidą „0 laipsnių“!

Saviugdos programa „Lūšis“: Ar verta dėmesio?

img.autoriaus-vardas { max-height: none; }

Psichologės Rasos Venckutės kuriamą sužaidybintą internetinę pokyčių programą „Lūšis“ prieš gerą pusmetį atrado Belka – tąkart patyrinėjom, net neužmiršom.

…Kai vėl po akim pasimaišė interviu su programos kūrėja, smalsumas ir noras pasitobulinti nuvedė į „mišką“, kuriame veisėsi daugiau nei 600 „Veikliosios lūšies“ programoje dalyvavusių lūšiukų.
Išbandėme “Veikliąją lūšį”.
Beje, pretendentų buvo net virš 800, tačiau likusius atkratė atranka, kurios anketos užpildymui reikėjo skirti ir laiko, ir apgalvojimo. Reikėjo apibūdinti save, savo savybes, kasdienybę, darbą, įsitikinimus, baimes, svajones ir siekius, susigalvoti būtybvardį, savybvardį ir šauksmą.

Strelka belka saviugda lusis

Kam mums to reikėjo?

Strelka: man gyvenimas yra oksimoronas – dinamiška ramybė arba rami dinamika – laikausi, kol yra šiaurės ir pietų poliai, sveikoj įtampoj. Bet neretai gaunasi, kad krentu tai į vieną, tai į kitą kraštutinumą – būnu itin energinga arba tingi, žmogus-fejerverkas arba tyli visatos skylė, maksimaliai adaptyvi ir kraštutiniškai tiesmukiška, kartais atsakinga už visus ir viską, kartais pofigistė.
Svajoju apie tobulą balansą.
Noriu subalansuoti savo gyvenimą energijos ir laiko, saviraiškos ir pinigų, asmeniniu ir profesiniu aspektais.

Belka: man reikėjo įsivesti tvarką savo galvoj. Vienoj chaoso ir nuolatinės frustracijos norėjau ramybės, vietoj informacijos pertekliaus – vietos naujoms mintims. Man reikėjo tools‘ų, kurie padėtų susigaudyti savyje ir savo noruose.

Kaip viskas vyko?

Programa truko 28 dienas. Būtent tiek, kiek reikia, kad pokyčiai būtų įtvirtinti. Prieš programą buvo nemažai pasiruošimo – visokiausių instrukcijų skaitymo, susipažinimo su terminais ir internetine „Lūšyno“ erdve, užduočių tipais ir uogų bei grybų (tai užduočių bonusai) siekinių nusistatymo.
Kas dieną turėdavome atlikti pasirinktas įprotines užduotis.
Rinkomės iš 12 variantų, taip pat įpintąją bei pagrindinę užduotį (galimi trys jos lygiai pagal sunkumą), taip pat reikėdavo užpildyti kasdieneigę ir parašyti refleksijas. Viskas buvo automatiškai apskaičiuojama, priskiriami grybai ir uogos, kurių procentinį atitikimą siekiniams buvo galima sekti asmeniniame eigaraštyje ir lygintis su kitais bendrajame.

Abi tikėjomės šiai programai kasdien skirti apie 1,5 val. tačiau realiai gaudavosi apie 3 val., nekalbant apie tai, kad prie kai kurių užduočių apgalvojimo ar vykdymo reikėdavo grįžti n kartų per dieną.

Štai kaip programa atrodo viduje.
Štai kaip programa atrodo viduje.

Mums pasiteisino!

Strelka: viena vertus, dienotvarkė įgijo labai apibrėžtus rėmus ir teigiamai įtakojo savidiscipliną. Jei ne kasdieninės ataskaitos ir tie žaidybiniai bonusai, daug dalykų būtų atidėta kitai/dar kitai/ir t.t. dienai.
Tiek laiko savianalizei niekad nesu skyrusi, o tai labai veiksminga.
…Turi norą/problemą, įsivardini kodėl nesigauna/kas trukdo, prisigalvoji n+k variantų, kaip galima spręsti, išsirenki palankiausius ir pradedi vykdyti.

Turėjome įvairiausių užduočių, susijusių su svajonėmis, asmeninėmis savybėmis, skauduliais, vertybėmis, vidinėmis sub-asmenybėmis, darbiniais prioritetais ir t.t., taigi jau po pirmos savaitės įdirbio pradėjo ryškėti sąsajos tarp tų temų.
Programai įpusėjus, kilo didžiulis noras pasidaryti mind map‘ą ir viską pamatyti vienoje vietoje. Be to, programa man buvo ir spyris į šikną pasitikrinti, ką apie mane galvoja aplinkiniai.
Programos pabaigoje reikėjo visas įžvalgas apibendrinti į planą ir numatyti jo įgyvendinimo būdus bei rizikų valdymą – ir aš tai padariau, tačiau kaskart vis grįžtu prie atliktų užduočių ir toliau pildau bei koreguoju planą.

Belka: kas tikrai pasiteisino, greičiausiai galėsiu pasakyti po kokio mėnesio arba paklauskit manęs to po pusmečio. [ftn]Atnaujinta: pasakoju pabaigoje šios apžvalgos![/ftn]
Kol kas turiu motyvacijos tęsti savo pasirinktas užduotis.
Ir man tikrai pasiteisino dienoraščio rašymas pagal tam tikras taisykles, užduodant sau tam tikrus klausimus. Kasdienės refleksijos išmokė išsigryninti svarbiausius aspektus, kuriuos po to labai naudinga peržvelgti savaitės pabaigoje, nes taip dar kyla naujų minčių apie save, kas buvo gerai, o ką dar galima patobulinti.

Supratau, kad iki Lūšies turėjau labai daug laisvo ir prasmingiau neišnaudojamo laiko.

Mus trikdė!

Strelka: buvo keista, kad tiek daug darbo su ta programa, erzino veiksmo užduotys, nes atrodė, kad juose nurodomus dalykus ir taip darau, o tą konkrečią dieną daryti pagal komandą nesinori arba tiesiog nėra kaip.

Kartais rodėsi, kad užduotys man neaktualios, kad nėra naudos, bet kartu atsirado pojūtis, kad reikia jas pačiai adaptuoti pagal savo poreikius.

Belka: tikrai nesitikėjau, kad Lūšis iš manęs pareikalaus tiek laiko daug laiko. Antroj programos pusėj ėmė erzinti tempas.
Buvo užduočių, kur norėjosi skirti daugiau laiko, bet jo literaliai nebuvo.
Aš ir miegot ėjau vėliau nei įprastai – tai man dar ėmė trūkti miego. Iš čia kilo nuovargis, erzulys ir nepasitenkinimas. Strelka guodė, kad taip būna, kai vyksta kažkokie procesai viduje.

Ko neišnaudojome?

Ši programa siūlo gerą dalyką – dalyvavimą bendruomenėje, kurioje galima klausti, dalytis abejonėmis, mokytis iš kitų patirties. Tačiau mes šio resurso beveik nenaudojome – neįsivaizduojame, kiek reikėtų turėti laiko, kad dar jo liktų varinėti pokalbiams.

Kelis kartus užmetėme akį į kitų pasisakymus, tačiau iš esmės mums pakako apsikeisti mintimis tarpusavyje.

Štai kas yra programoje Lūšis
Iš reklaminio “Lūšies” pristatymo.

Apčiuopiama nauda?

Strelka: nežinau, ar dėl programos, ar dėl labai konkretaus šio mėnesio tikslo pasijutau, kad iš žolėdžio, stebinčio aplinką ir reaguojančio į tai, kas ten vyksta – „mažu čia kažką nuveikt, mažu ten, pagal aplinkybes“, tapau plėšrūnu, kurio žvilgsnis sukoncentruotas į tikslą, jo neblaško periferiniai judesiai (reikalai).
Kartu supratau, kad nėra būdo ištempti dienos, tad reikia mažinti apetitą, nes norėdama kuo daugiau viso paragauti, elementariai persisotinu veikla.
Tuomet net pomėgiai tampa dalykais, kuriuos reikia padaryti, t.y. darbu. Taip pat supratau, kad dienotvarkėje būtina numatyti laiką visiškam poilsiui, dalykams ne pagal planą, gal net betiksliams.

Daugiausia naudos man suteikė patyrimas, kad galima save sąmoningai sulėtinti – iš to randasi kokybė ir pasimėgavimas, taip pat tip‘sai, kaip prioritetizuoti ir organizuoti veiklas, kad diena taptų panaši į haiku, bei tai, kad skyriau laiko išanalizuoti temas ir pamačiau sąsajas tarp jų.

Tiesiog įgijau aiškų savo pasaulio žemėlapį, kuris padeda nesiblaškyti ir, juolab, nepasiklysti.

Belka: naudingų dalykų tikrai buvo ir ne taip jau mažai. Noriu išlaikyti kai kurias įprotines užduotis ir toliau (kitos pasirodė besančios beprasmės, nors iš pradžių taip neatrodė).
style=”margin: 7.5rem 0;”>Labai naudinga buvo pažinti savo „vidinę šeimą“, išsigryninti vertybes, stiprybes ir sužinoti, kaip toliau jas vystyti.
Kaip ir Strelka supratau, kad labai svarbus yra darbo ir poilsio balansas. Iki šiol viduj turėjau „skubos jausmą“ – viską man reikia daryti, skaityti, valgyti, vaikščioti etc. greitai. Ir niekada nesusimąsčiau kur ir kodėl aš čia taip jau skubu, kai dažniausiai tam nėra priežasties.

…Ir galiausiai mėgautis gyvenimu galima šiandien, o ne kada nors ateityje, kai tam sukris visos palankios aplinkybės, nes, nu, taip gi niekada nebus.

Strelka belka pasakoja apie programa lusis

Apibendrinus!

Turint galvoje, kad tai standartizuota programa, ji yra tikrai gerai sukonstruota. Dalyvavimo rezultatai neabejotinai priklauso ir nuo dalyvavimo motyvacijos, ir nuo to, kiek pastangų pats įdėsi.

Siekiantys maksimalios naudos turėtų patys jaustis atsakingi už užduočių adaptavimą pagal savo poreikius. Be to, jas galima tęsti bei „Lūšyne“ lankytis ir po programos.

Papildymas po metų:

Belka: Šiandienos rezultatai greičiau liūdina nei džiugina. Nors programa ir trunka 28 dienas, t.y. užtektinai laiko naujų dalykų įtvirtinimui…
…Bet esmė ta, kad aš pamiršau, jog tuos naujus įpročius reikia ir toliau ugdyti. Tai vis tik yra procesas, o ne vienkartinis veiksmas.
Tiesa, prieš kokius 3 mėn atnaujinau dienoraščio rašymą. Rašau 3-4 kartus per savaitę. Šiek tiek pakeičiau jo formatą, nors vis dar ieškau sau tinkamo varianto. Man tai yra veiksmingiausias būdas nuimti savo įtampas, nerimus išrašant juos ranka.

Kita vertus, gal jau ne taip ir blogai – iš programos turėti vieną išlikusį įprotį, kuris dar ir gerokai individualizavosi nuo programos pradžios.

Strelka: peržiūrėjusi programos pradžioje nusistatytus tikslus, matau, kad jie man vis dar tokie pat aktualūs – atrodo, kad nelabai ta kryptimi pajudėjau.
Vienas konkretus planas įgyvendintas, su dviem kitais – visiškas užstrigimas, nors pačių idėjų iš apyvartos neišmečiau.
Iš įprotinių dalykų liko tik kasdieninis sportas+meditacija, kuriuos man bet teoriškai atitinka kasdieninis 1,5 val jogos užsiėmimas – tačiau tuomet net neįtariau, kad prie jos grįšiu ir ji taps mano pagrindine kūno praktika. Įsipareigojimas keltis 7:00 pasislinko į 7:30, tačiau retai įgyvendinamas, 23:00 įstrigo kaip laikas, kada reikia nueiti miegoti, bet vėlgi pavyksta tik retkarčiais. „Rašyti“ – rašau – kartais dienoraštį, kartais pildau mindmapą, kasdien – pažymiu refleksijas savadarbėje planuotėje.
Šiaip, kai paskaitinėju programos užrašus – teisingos intencijos ten… Mąstau, kad reikėtų grįžti, pasiskaitinėti, tikrai bus dalykų, kuriuos verta įtvirtinti.
Apskritai galvoju, kad geras pats metodas – nepudrint pačiai sau smegenų aptakiais planais – surašyti viską ant popieriaus, numatyti galimus sprendimo būdus, trukdžius ir kaip su jais tvarkytis – yra geras.

Ir apskritai apima kažkokia nostalgija tam mėnesiui, o gal labiau pojūčiui, kad nestovi vietoje, kad analizuoji, planuoji, gauni įkvėpimo augti.

Pasakojo,
Strelka ir Belka

P.S. Patiko klausytis? Mus gali sekti feisbuke ir instagrame!

Tinklaraščio „Gyvoji psichologija“ autorė. Kas ji tokia?

Neretai sau keliame tokius klausimus, kas yra žmogiškosios vertybės, kaip atrasti savo pašaukimą gyvenime ar įveikti kritikos baimę…

Naudodamiesi socialiniais tinklais turbūt sekate ne vieną Jums patinkančią asmenybę, tačiau kaip atsirinkti, kas yra tikrieji mūsų mokytojai, galintys įkvėpti ar duoti mums naudingų patarimų?
style=”max-width: 615px; margin: 7.5rem auto;”>Savo patirtimi bei įžvalgomis sutiko pasidalinti psichologė – psichoterapeutė, tinklaraščio „Gyvoji psichologija“ autorė Lina Vėželienė.
Lina vezeliene gyvoji psichologija

Gera dalintis tuo, kas gyva!

Psichologė – psichoterapeutė L. Vėželienė asmeniniame tinklaraštyje rašo, kad jos tikslas – dalintis tuo, kas gyva ir kas, pasak Frydricho Nyčės, „žmogiška, pernelyg žmogiška“.
„Stengiuosi rašyti apie tai, kas įdomu man pačiai. O man įdomu tai, kas gyva, ir tai, kas žmogiška. Ir tai tikrai ne akademinė psichologija ar teorinė moralės etika. Man įdomios ne žmogiškos vertybės, o žmogiškos savybės.“

Lina Vėželienė
Psichologė žmogiškosioms savybėms priskiria kiekvieno žmogaus gebėjimą jausti, pykti, mylėti, klysti, klupti, keltis, laimėti, pralaimėti. Ir priduria, kad jeigu reikėtų vertybės, kuri apimtų  visus minėtus asmens gebėjimus, tai ji ją pavadintų tikrumu.

…Pašnekovė ypač žavisi žmonėmis, kurie yra tikri, jautrūs, tačiau ne opūs, kurie leidžia sau būti visokiais! Paklausta, kaip kiekvienam atrasti žmogiškąsias savybes, Vėželienė teigia savaip atsakysianti į klausimą:
style=”max-width: 615px; margin: 7.5rem auto;”>„Reikia tiesiog leisti joms būti. Jei vertybės suprantamos kaip jautrumas, tikrumas, nuoširdumas, atvirumas vidiniam ir išoriniam pasauliui.“

class=”fb-xfbml-parse-ignore” cite=”https://www.facebook.com/GyvojiPsichologija/posts/867135333403599″>Netrumpas tekstas apie kelis populiaresnius savipagalbos tikslus, kurie nėra tokie gražūs kaip atrodo…Posted by Gyvoji Psichologija on Saturday, 20 February 2016

Artimieji turėjo įtakos tinklaraščio atsiradimui.

Lina prisimena, kad pradėti rašyti tinklaraštį ją paskatino šeima ir patys artimiausi draugai. Kaip ji pati mano, galbūt artimiesiems ar draugams ji jau buvo įkyrėjusi su savo nenutrūkstamu srautu besiliejančiomis  pastabomis apie tai, ką pamatė, patyrė ar perskaitė, todėl jie ir pasiūlė viską užrašyti ir viešinti platesnei auditorijai. Lina priduria, kad rašydama tinklaraštį neieškojo mokytojų ar įkvėpėjų, o mintys liejosi pačios.

Apie tinklaraščio rašymą L. Vėželienė kalba, kad nepavadintų šios veiklos šviečiamąją, nes, pasak jos, švietimui ar edukacijai ji keltų visai kitokius reikalavimus:
„Siekdama šviečiamojo tikslo, turėčiau labiau remtis moksliniais tyrimais, psichologijos mokslo teorijomis, turbūt reikėtų pateikti tikslius šaltinius. To nedarau. Todėl mano subjektyvūs pastebėjimai ir rėmimasis tik „mylimiausiais“ autoriais negali būti priskiriami prie edukacinių.“
Socialinio tinklo paskyroje „Gyvoji psichologija“ beveik 7 tūkst. sekėjų turinti psichologė psichoterapeutė Lina Vėželienė dalijasi tuo, kas ją įkvepia ir padrąsina. Pašnekovė džiaugiasi, jei jos tinklaraštyje esantys straipsniai dar kam nors praverčia.
style=”max-width: 615px; margin: 7.5rem auto;”>„Apskritai, pradėjusi rašyti, nesitikėjau tokio skaičiaus sekėjų, maniau, turėsiu kokius dešimt dvylika interesantų. Taip norėjau dalintis, kad buvau nusiteikusi rašyti ir dėl dviejų skaitytojų.“

class=”fb-xfbml-parse-ignore” cite=”https://www.facebook.com/GyvojiPsichologija/posts/1323071501143311:0″>Reiklesni mano tekstų skaitytojai pamažu ima teirautis, ar tik neištiko manęs koks rašymo paralyžius, kad štai jau šeš…Posted by Gyvoji Psichologija on Wednesday, 23 August 2017

Geras mokytojas yra…?

Efektyvus ir kokybiškas mokymasis – gerų rezultatų garantas. Tačiau mokymosi efektyvumas priklauso ne tik nuo paties mokinio – didelę įtaką turi mokytojas. Klausėme Linos, koks turėtų būti mokytojas, kad paskui jį norėtų sekti, jo klausytis, mokytis iš jo.

Linos manymu, žmogui norisi  sekti tuo, kurio vertybės harmoningai rezonuoja su jo paties:
„Tai nebūtinai yra „geras“ mokytojas, tiesiog tai žmogus, iš kurio konkrečiame gyvenimo etape yra ko išmokti. Todėl mokytoju gali tapti ir tėvas, ir draugas, ir lektorius iš „YouTube“.“
Tinklaraščio „Gyvoji psichologija“ kūrėjai Linai geras mokytojas, visų pirma, yra tas, kurio kalbos neprasilenkia su veiksmais. „Jei žmogus pats gyvena taip, kaip moko gyventi kitus, ir man patinka tai, kaip jam sekasi gyventi, jau jis man ir mokytojas“, – gero mokytojo sąvoką apibrėžia Lina.

class=”fb-xfbml-parse-ignore” cite=”https://www.facebook.com/GyvojiPsichologija/posts/849538101829989″>Kiek sarkastiškas, bet efektyviai išblaivantis tekstas, skirtas moterims ir merginoms, ieškančioms savo antrosios pusės, svarstančioms ar teisingai pasirinko, abejojančioms ar nenorinčioms gaišti laiko :)Posted by Gyvoji Psichologija on Monday, 18 January 2016

Savojo pašaukimo paieškoms būtinas meilės santykis su savimi.

Kiekvienoje gyvenimo srityje lengvai atpažįstame, kurie žmones dirba noriai, o kurie – ne. Ir aišku, visada, jei tik yra galimybė, renkamės tą kirpėją, mokytoją, gydytoją, kuriam, kaip jaučiame, rūpi tai, ką jis daro, ir daro ne vien dėl pinigų. Toks žmogus ne tik nuoširdžiau ir pagarbiau bendrauja su mumis, bet ir jo darbo rezultatai būna kur kas geresni.

Psichologijos požiūriu, žmogaus santykis su darbu gali būti trejopas:

  1. Darbas dėl pinigų,
  2. Darbas dėl karjeros,
  3. Darbas kaip pašaukimas.

Apie pašaukimą L. Vėželienė sako, kad žmonės labai įvairiai supranta sąvoką „pašaukimas“. Pasak specialistės, vieni pašaukimą sieja su plačiai atlapotomis sėkmės ir pripažinimo durimis, kurias reikia tik rasti ir visa kita bus pridėta. Kitiems pašaukimas – tai kokia nors ypatinga misija, pageidautina tokia globali, kaip pasaulio išgelbėjimas. Tretiems atrasti pašaukimą – tolygu išsilaisvinti iš kasdienės rutinos ar tiesiog nemėgiamo darbo pakeitimas džiaugsmą teikiančiu.
„Jei jau kyla noras „ieškoti savo pašaukimo“, tai pirmiausia siūlyčiau atsakyti sau į du klausimus: ką man tai reiškia ir kam man to reikia?“
Taip pat specialistė siūlo pašaukimo ieškoti ne išorinėje aplinkoje, o savo viduje. Ji priduria, kad paieškomis reikėtų užsiimti ne blaškantis nuo vienos veiklos prie kitos ar iš vieno seminaro į kitą, o atidžiai ir pagarbiai įsiklausant į savo pojūčius ir jausmus.

Psichoterapeutė pastebi, kad tikslingoms pašaukimo paieškoms ypač reikalingas geras santykis su pačiu savimi. Tai ji pavadintų meilės santykiu, nes, jos nuomone, pašaukimo link nuveda ne protas, o širdis.

Komiksą išvertė Jurgita Špakovskaja.
Komiksą išvertė dizainerė Jurgita Špakovskaja!

Kritikos baimė įveikiama!

Turbūt kiekvienas esame patyrę vienokią ar kitokią kritiką, tačiau neretai nutinka taip, kad kritika tampa kokybiško gyvenimo našta. Todėl derėtų imti ir išmokti tvarkytis su kritika, nes ją įveikti kartais kainuoja per daug jėgų.

…Tie, kurie jau išsiugdė pasitikėjimo savimi jausmą ir tvirtesnę odą, gal tik skaitydami nusišypsos, tačiau kritika daugeliui yra itin jautri tema!

class=”fb-xfbml-parse-ignore” cite=”https://www.facebook.com/GyvojiPsichologija/posts/1355385014578626″>Dalinuosi straipsniu, spausdintu žurnale ,,Psichologija Tau”. Apie nepasitikėjimo savimi problemą.Posted by Gyvoji Psichologija on Monday, 2 October 2017

Psichologės – psichoterapeutės manymu, prieš ieškant apsisaugojimo nuo kritikos būdų, svarbu suvokti, kad kritika nėra toks sąmoningo ir dorovingo sociumo pagimdytas gėrių gėris, kurį besąlygiškai privalu priimti. Lina Vėželienė tvirtai įsitikinusi, kad 99 atvejais iš šimto, kritika balansuoja ant psichologinio smurto ribos, todėl, kad ji nėra nei padedanti, nei palaikanti, nei gero linkinti.
Ji pastebi, kad tik išimtiniais atvejais kokybišką kritiką generuojantis asmuo iš tiesų linki mums sklandesnio augimo: dvasinio, psichologinio, profesinio.
„Jei jums pasisekė ir jums buvo įteikta tokios kritikos dovana, bet dėl savo perdėto opumo ar per didelės puikybės ėmėte ir įsižeidėte, vienintelis vaistas šiuo atveju – nuolankumo treniruotės. Ir savo skaitytojams, ir sau pačiai visuomet linkiu neatsisakyti jokio sumanymo tik dėl to, kad labai baisu susilaukti kritikos. Esu pastebėjusi, kad gebantys tik kritikuoti nėra tokie laimingi, kaip gebantys imti ir daryti. Kad ir netobulai, kad ir savotiškai…“, – dalijasi mintimis specialistė L. Vėželienė.

Liną kalbinusi,
Kristina Gecevičiūtė

Kaip išsimiegoti? Ir kiek valandų miegoti sveika?

Visi žinome, kad miegas svarbu. Vis dėlto, ne visi su­vo­kia­me, kiek miegas svarbus iš tikrųjų. Geras miegas mums pa­de­da būti laimin­gesniais, protin­gesniais, lieknes­niais bei sveikes­niais. Ir aš neperdedu.

Tad kodėl, po velniais, mes vis tiek neįdedame pakankamai pastangų, kad gerai išsimiegotume? Jei nori greitai, realiai ir apčiuopiamai pagerinti gyvenimo kokybę – metas pasirūpinti miegu.

Pirmas žingsnis: Pradėti ilgiau miegoti.

Nepasakosiu, kaip miego trūkumas didina diabeto, širdies ligų ar galų gale mirštamumo riziką. Nes daugeliui tai kol kas nerūpi. Kažkada rūpės. Bet dabar? Dabar reikia džiaugtis gyvenimu! Tad ilgai miegoti? Ha!

Vis dėlto, miegas smarkiai veikia mūsų kasdienybę. Ir miegodami vos (net) 30-60 minučių ilgiau negu iki šiol (ar netgi tiek pat, bet pagerindami miego kokybę), galime pradėti labiau džiaugtis gyvenimu.

[tcb-script]jQuery(function($){$(window).scroll(function(e){scrollTimeOut = true; if ($(‘#rodykle’).length){if($(window).scrollTop() + window.innerHeight > $(‘#rodykle’).offset().top) {setTimeout(function(){$(‘#rodykle’).addClass(‘ekrane’);}, 750);}}});});[/tcb-script]

Miego trūkumas. Koks jo poveikis?

Kai mums nuolatos trūksta miego (80%+ visų žmonių reikia mažiausiai 7 valandų miego per naktį), tai neigiamai paveikia mūsų:

  • Protinę veiklą (suprastėja atmintis, dėmesingumas, problemų sprendimas, kūrybiškumas).
  • Psichologinę savijautą (pablogėja nuotaika, padidėja stresas, išauga depresijos rizika).
  • Atsparumą ligoms (susilpnėja imunitetas, išauga ligų rizika).
  • Svorio metimą (padidėja apetitas, maisto geismas).

Štai kaip miegas mums (ne)padeda būti laimingesniais, protingesniais, lieknesniais bei sveikesniais. Vis dėlto, daugiau nei trečdalis žmonių vis tiek miega trumpiau nei 7 val. per naktį. Jeigu tu vienas iš jų, veikiausiai manai:

  1. Mano organizmui pakanka mažiau nei 7 valandų miego per naktį.
  2. Jeigu miegosiu ilgiau, nuveiksiu mažiau.
  3. Neturiu laiko/aplinkybės neleidžia ilgiau miegoti.

Bet ar tikrai? Panagrinėkime šias idėjas.

Sakoma: „Mano organizmui pakanka mažiau nei 7 valandų miego per naktį.“

Ar kai kuriems žmonėms iš tikrųjų pakanka mažiau nei 7 val. miego per naktį? Žinoma, kad taip.

Vis dėlto, tyrimai rodo, jog iš visų žmonių, kurie taip mano, tik apie 5% jų iš tiesų gali tiek miegoti, nepatirdami neigiamo miego trūkumo poveikio (angl. short sleepers). Likusiesiems – chroniškai trūksta miego ir jų gyvenimo kokybė yra smarkiai kritusi.

Laaaaabai didelis šansas, jog tau nepakanka mažiau nei 7 valandų miego per naktį. Tačiau to nepastebi.

Šaltinis: Gallup tyrimai, 2013

Sakoma: „Jeigu miegosiu ilgiau, nuveiksiu mažiau.“

Jeigu tavo darbas monotoniškas, tada žinoma – kuo daugiau laiko pradirbsi, tuo daugiau darbo atliksi. (Bet net ir tada, mažiau miegodamas, pridarysi daugiau klaidų.)

Vis dėlto, daugelis mūsų dirba protinį darbą. Ir kuo geriau mūsų protas dirbs, tuo geresnį darbą atliksime. O efektyviausias būdas pagerinti protinę veiklą yra… gerai išsimiegoti!

Mokslininkai nustatė, jog miegant 6 valandas ar mažiau per naktį 2 savaites iš eilės, mūsų protinė veikla pasiekia tokį patį lygį, kaip nemiegojus 48 valandas be pertraukos! Pameni savo savijautą neišsimiegojus visą parą? Dabar tą būseną mažiausiai kelis kartus sustiprink. 

Įdomiausia tai, kad tyrimo dalyviai sąmoningai miego trūkumo net nesuvokė. Ir manė, kad jiems puikiai pakanka 6 (ar mažiau) valandų miego!

Taigi, kai miegame per trumpai, pablogėja ne tik gyvenimo kokybė, bet ir produktyvumas.

Sakoma: „Bet pasaulyje yra daugybė labai sėkmingų žmonių, kurie miega mažiau nei 7 valandas per naktį!“

Žinoma. Galbūt (veikiausiai) jie patenka tarp kelių procentų žmonių, kuriems nereikia tiek miego. Arba tiesiog jie aukoja save dėl darbo, nes darbas jiems svarbiausia. Tačiau galbūt, jei jie miegotų ilgiau, būtų dar laimingesni ir produktyvesni?

„Microsoft“ įkūrėjas Bill Gates iš pradžių dirbdavo per naktis ofise, bet po kiek laiko suvokė, kad negali pakankamai džiaugtis gyvenimu, kai nuolat trūksta miego. Dar 2004-aisiais jis rašė:

„Jau ilgą laiką taip nebedarau. Man patinka gauti 7 val. miego per naktį, kadangi tai padeda išlikti įžvalgiam, kūrybingam ir energingam.“

Bill Gates

Daugybei itin sėkmingų žmonių miegas yra vienas didžiausių prioritetų: Bill Gates, Amazono CEO Jeff Bezos, Facebook COO Sheryl Sandberg, The Huffington Post įkūrėja Arianna Hufington…

Vis dėlto, apie miego svarbą nėra daug kalbama. Kadangi tai nuobodu!Tai ne tokios istorijos, kurios mus įkvepia… Norime girdėti apie rašytoją, kuris dirbdamas naktimis ir gerdamas vieną kavos puodelį po kito sukūrė šedevrą!

Visgi, tai ima keistis ir vis daugiau žmonių pradeda suprasti ir kalbėti apie tai, kaip geras miegas padeda lengviau pasiekti bet kokį tikslą.

Sakoma: „Neturiu laiko, aplinkybės neleidžia ilgiau miegoti.“

Nesvarbu, koks užimtas esi, kiekvienas gali rasti bent 7 valandas miegui. Nejau nori pasakyti, kad esi labiau užimtas už Bill Gates ar Jeff Bezos?

Be to, tyrimai rodo, jog daugelis žmonių miega trumpiau ne dėl per didelio užimtumo, o dėl to, jog vakare iššvaisto per daug laiko žiūrėdami televizorių, maigydami telefoną… (Galbūt tai darai ir šią akimirką?)

Puikų sprendimą šiai problemai pateikė Debesylos draugas Valtininkas, straipsnyje „Kaip lengvai atsikelti ryte“:

„Nueik gultis laiku. Prisisuk žadintuvą vakarui, o jam suskambėjus ir eik miegoti. Suskambo – už 15 minučių tu jau lovoje. Kartok kol taips įpročiu.“

Kaip išvengti miego trūkumo?

Yra situacijų, laikotarpių, kai aplinkybės iš tikrųjų neleidžia ilgiau miegoti (pavyzdžiui susilaukus vaikų). Tokiu atveju sukauptą miego deficitą galima sumažinti, nusnūdus dieną arba miegant daugiau laisvesnėmis naktimis.

Vis dėlto, tai darant, reikėtų vengti dažniausiai pasitaikančių klaidų.

a) Miegas savaitgaliais?

Dauguma mūsų neišsimiega šiokiadieniais, o savaitgalius praleidžia lovoje.Tai didžiulė klaida.

Ilgas miegas šeštadienį ir arba sekmadienį sutrikdo mūsų per darbo savaitę nusistovėjusį pabudimo-užmigimo ritmą – sekmadienio vakarą būna sunku anksčiau užmigti, o pirmadienio rytą – anksti atsikelti.

Tad savaitę pradedame nepailsėję ir nei kiek nesumažinę (ar net padidinę) miego deficitą.

Todėl penktadienį ir arba šeštadienį nuėjus labai vėlai miegoti, geriau kitą rytą atsikelti ankščiau. [ftn]Tiesa, ne vėliau nei 1-2 val. nuo įprasto kėlimosi laiko, o sekmadienį nueiti miegoti 1-2 val. ankščiau nei įprastai.[/ftn]

Sakykime, darbo dienomis einame miegoti 23:00, o keliamės 7:00. Tad penktadienį ir arba šeštadienį nuėjus miegoti 3:00, reikėtų atsikelti ne vėliau 9:00, o sekmadienį nueiti miegoti ankščiau – 21:00-22:00.

Kadangi savaitgalį būsime miegoję mažiau, lengvai užmigsime ankščiau sekmadienį, o po ilgos nakties miego (ir iš tikrųjų miegoję, o ne vartėsi lovoje), atsikelsime pailsėję ir kupini jėgų darbingai savaitei.

Taip pat, jei ankščiau atsikėlus savaitgalį, dieną ima miegas, vertėtų nusnūsti poguliui.

b) Poguliai ir siestos?

Poguliai gali būti puikus būdas įgauti energijos ir nurėžti šiek tiek miego deficito. Vis dėlto, per ilgai snaudžiant dieną, vakare gali būti sunku užmigti.

Be to, po ilgesnio nei 20-30 minučių pogulio (perėjus iš lengvo miego stadijos į gilaus miego fazę), prabudę jaučiamės dar blogiau nei prieš tai: pasireiškia miego inercija.

Todėl pogulis turėtų trukti ne ilgiau nei 20-30 minučių.

Tokio ilgo pogulis neužims daug laiko, nesutrikdys naktinio miego bei suteiks žvalumo ir energijos pliūpsnį.

Antras žingsnis: Pagerinti miego kokybę!

Tai sprendimas labai paprastas: miegoti daugiau? Na, ne visai.

Gali gulėti lovoje 7-9 valandas, bet ilgą laiką niekaip neužmigti (arba prabudinėti naktį) ir iš tikrųjų išmiegoti kur kas mažiau. Visi, kurie yra tai patyrę, žino, apie ką kalbu ir kaip beviltiškai tai gali priversti tave jaustis. 

Kaip jau aptarėme, laikas, praleistas iš tiesų miegant, toli gražu nėra sugaištas. Bet laikas, praleistas gulint lovoje ir nemiegant? O taip!

Ką daryti VAKARE, dar prieš užmiegant?

Negalime tikėtis, kad nusprendus eiti miegoti, mūsų organizmas staiga spustels offline mygtuką ir bemat užmigsime. Jam reikia laiko ir aplinkos ženklų, kad pereitų į miego režimą.

1) Laikykis reguliaraus miego grafiko.

Šiek tiek apie tai jau kalbėjome. Reguliariai einant miegoti ir keliantis tuo pačiu laiku, mūsų organizmas pradeda žinoti, kada išskirti raminančius hormonus (greičiau užmiegame) ir kada stimuliuojančius (lengviau pabundame).

Todėl didžiąją dalį naktų turėtume stengtis eiti miegoti ir keltis tuo pačiu laiku. Nėra didelio skirtumo kokiu metu eiti miegoti, svarbiau, kad tai būtų ritmingai.

Be to, daugelis galvoja, jog nuėjimas miegoti 23:30, o atsikėlimas 7:30 užsiskaito kaip 8 valandos miego. Toli gražu! Jeigu žadame keltis 7:30 ir norime gauti 8 valandas sotaus miego, lovoje turime būti apie 22:30, o 23:00 jau miegoti.

2) Venk mėlynos šviesos.

Vakare ir naktį mūsų organizmas išskiria miegą skatinantį hormoną melatoniną. Prie jo gamybos daugiausiai prisideda tamsa, o labiausiai lėtina – mėlyna šviesa iš kompiuterių, televizorių, telefonų ir planšečių ekranų.

Taigi, norėdami greičiau užmigti, likus kelioms valandoms iki miego turėtume ekranų vengti, kaip tai yra bandęs Debesyla.

Arba nebūtinai. Yra programėlių, kurios blokuoja išmaniųjų įrenginių skleidžiamą mėlyną šviesą, todėl prieš miegą galime ramiai sėdėti prie kompiuterio ar maigyti telefoną ir nesutrikdyti melatonino gamybos.

  • Windows‘ams ir iOS‘ui yra sukurta aplikacija f.lux.
  • Windows 10 operacinė sistema turi panašius nustatymus įrašytus kartu su sistema. 
  • Android įrenginiems yra ir panašus app‘sas Twilight, kurį ir pats naudoju. Šiomis dienomis yra ir daugiau panašių aplikacijų.
  • Naujesni telefonai irgi turi panašius iš anksto įrašytus nustatymus – aplikacijos gali nereikėti – paieškok nustatymuose kažko panašaus į „Night light“ arba „Blue light“.

Be to, prieš miegą taip pat reikėtų neužsiimti intensyvia protine veikla ir praleisti bent 30-60 minučių atsipalaiduojant. Tam padėtų meditacijos ir kiti atpalaiduojantys hobiai kaip piešimas arba skaitymas.

Telefono, kompiuterio ar televizoriaus išmesti pro langą vėlgi nereikia, [ftn]Nors galbūt televizorių vertėtų.[/ftn] tik reikėtų nepamiršti mėlyną šviesą blokuojančių programėlių ir neužsiimti daug mąstymo reikalaujančia ir arba labai įtraukiančia veikla.

3) Miegok vėsiame + tamsiame + tyliame kambaryje.

Vėsiame. 

Didžioji dalis žmonių geriausiai išsimiega vėsioje patalpoje (18-21 laipsnių temperatūroje). Aš asmeniškai pajutau didelį skirtumą, pradėjęs miegoti vėsiame (net sakyčiau šaltokame) kambaryje. Tik vienas minusas – atsikėlus ryte jautiesi kaip ledynmetyje! 

Kaip miegoti vėsiau?

Vasaromis gali prasiverti langą (jei lauke nėra karščiau ir nėra triukšmo), nusistatyti kondicionierių į vėsesnį režimą (jei turi tokį malonumą) arba paprasčiausiai – miegoti po plonesne antklode, miegoti be pižamos. 

Tamsiame.

Jau aptarėme, kad šviesa trikdo melatonino gamybą, todėl naktį reikėtų miegoti visiškoje tamsoje. Čia padėtų įsigyti naktines užuolaidas arba naudoti miego kaukę. Patikėk – tai gali būti viena geriausių tavo investicijų.

Tyliame.

Turbūt visiems aišku, bet vis tiek reikia paminėti – miegoti visiškoje tyloje. Jeigu nėra galimybės užtildyti aplinkinių garsų, vertėtų naudoti ausų kištukus arba garsą slopinančias ausines.

Jei triukšmo niekaip nepavyksta sumažinti, jį galima maskuoti klausantis baltojo triuškmo arba panašaus gaudesio, gamtos garsų generatoriaus. Mūsų klausa natūraliai po keliasdešimt minučių priima monotonišką triukšmą kaip „tylą“. Jei baltasis triukšmas tau pernelyg šaižus, yra ir rožinis triukšmas. Pasižaisk.

Tiesa, tyla vis tiek geriausia.

Ką daryti RYTE, jau atsikėlus?

Visi esame daugybę kartų nusnoozinę žadintuvą ar atsikėlę (net ir po ilgo miego) neišsimiegoję ir sutrikę. Kaip to išvengti?

1) Kelkis lengvo miego stadijoje.

Miegas vyksta įvairiose stadijose (viena fazė trunka apie 90 minučių). Jeigu pabundame gilaus miego stadijoje, jaučiamės neišsimiegoję ir sutrikę.Jei lengvo miego fazėje – kur kas žvalesni ir budresni.

Tad kaip atsibusti lengvo miego fazėje?

Yra programėlių, kurios pažadina mus būtent tokiu metu (pavyzdžiui Sleep Cycle bei Sleep for Android). Jų principas paprastas – jos seka mūsų judesius naktį. Dažniausiai lengvo miego stadijoje mes judame daugiau, o gilaus – mažiau. Taigi, mums pradėjus daugiau judėti, jos mus pažadina ir pabudę jaučiamės kur kas žvalesni ir budresni.

Visgi, galbūt yra tekę girdėti, jog naktį mobilusis turėtų būti kuo toliau nuo lovos, kadangi jis skleidžia elektromagnetines bangas, kurios trikdo miegą. Vis dėlto, tai nėra būtina. Įjungus lėktuvo rėžimą (ką ir šiaip turėtume kiekvienas einant miegoti padaryti, kad negautume nereikalingų pranešimų), vadinamasis elektromagnetinis smogas sumažinamas iki minimumo ir telefoną galime kuo puikiausiai laikyti miegamajame.

Taip pat, šios programėlės veikia ir su išmaniaisiais bei sporto laikrodžiais, taigi telefono gali nė nereikėti.

2) Gauk natūralios šviesos.

Natūrali šviesa ryte sustabdo melatonino gamybą ir padidina žvalumą. Todėl vos pabudus, reikėtų gauti natūralios šviesos. Atverti užuolaidas ar, dar geriau, išeiti į kiemą, pasivaikščioti, taip prasimankštinti.

Ir jei taip nutiko, kad žiemą naktys ilgos, o Lietuvos dangus dėbesuotas – vis tiek, nušvitus, išeik pasivaikščioti. Natūrali šviesa naudinga net ir pro debesis.

3) Atsigerk vandens.

Vos pabudus, reikėtų atsigerti vandens. Tai taip pat padės prasibudinti. Taigi, vietoj to, kad atsikeltum, nuspaustum žadintuvą ir toliau gulėtum lovoje, niekur neidamas ir neatitraukdamas užuolaidų (kad ir nemiegotum, o maigytum telefoną), atsikelk, atverk užuolaidas ir atsigerk vandens.

Pajusi didelį skirtumą, nes miego metu išprakaituoji stebėtinai daug vandens. Gali gerti ir kavą, nes kava nesumažina skysčių tavo organizme.

Ką daryti DIENĄ, prieš vakarą?

1) Po pietų venk kofeino.

Kofeinas antroje dienos pusėje ne tik apsunkina užmigimą vakare, bet ir neigiamai paveikia gilų miegą naktį. Todėl kofeino reikėtų vengti likus mažiau nei 6 valandoms iki miego.

2) Gauk natūralios šviesos.

Natūrali šviesa dieną padidina melatonino gamybą vakare ir pagerina miego kokybę naktį. Todėl dieną reikėtų pasistengti kuo daugiau ištrūkti į kiemą ir gauti natūralios šviesos.

3) Sportuok.

Be begalės kitų naudingų savybių, reguliarus sportas taip pat padeda geriau išsimiegoti. Visgi, intensyvi vakarinė treniruotė likus mažiau nei 4 valandoms iki miego gali neigiamai paveikti miego kokybę naktį. Todėl sportuoti, jei yra galimybė, vertėtų ryte arba per pietus, pavakarę.

Kai gerai išsimiegi – viskas geriau.

Tad viliuosi, kad šis straipsnis ne tik motyvuos pasirūpinti savo miegu, bet ir padės praktiškai tai įgyvendinti.

Galbūt jau metas tau eiti miegoti?

O daugiau praktikoje pritaikomų ir mokslu grįstų straipsnių apie sveiką gyvenseną rasi mano tinklaraštyje Sveikatos inžinerija.

Iki kito karto!

Agnius