{"id":2868,"date":"2017-06-30T15:53:03","date_gmt":"2017-06-30T12:53:03","guid":{"rendered":"http:\/\/danieliusg.lt\/?p=2868"},"modified":"2021-07-25T03:26:38","modified_gmt":"2021-07-25T00:26:38","slug":"romanas-41","status":"publish","type":"post","link":"https:\/\/debesyla.lt\/uzrasai\/2017\/romanas-41\/","title":{"rendered":"#SielaAkmenyje (41)"},"content":{"rendered":"

Dienos tikslas: 1397 \u017eod\u017eiai<\/a>. Para\u0161yta: 1399<\/b>.<\/p>\n

…Ir, pasiek\u0119s ugn\u012f, daugma\u017e toje vietoje, kur baig\u0117si skydas, pasisuko iki kitos sienos, taip skriedamas skersai.<\/p>\n

Naoki sukeltas sukimasis suk\u0117l\u0117 tornad\u0105. Steb\u0117jau tai i\u0161p\u016btusi akis. Ir a\u0161 net i\u0161girdau, rodos, Antonio \u0161vilptelint.<\/p>\n

„O Dieve, man reikia jo da\u017eniau klausyti!”<\/p>\n

Ugnis \u012fsisuko aplink Naoki ir kilo link lub\u0173, ant kuri\u0173 paliko juodas ir rudas kar\u0161\u010dio bei suod\u017ei\u0173 d\u0117mes. Beveik i\u0161 karto automatonai tuoj liov\u0117si leisti ugn\u012f, turb\u016bt pamat\u0119, kad tai neveikia.<\/p>\n

– Trauk! – su\u0161uko Naoki i\u0161 ugnies kamuolio.<\/p>\n

Ir a\u0161 po akimirkos tr\u016bktel\u0117jau Naoki artyn v\u0117l \u0161iuo aklai pasitik\u0117dama. Naoki i\u0161spr\u016bdo i\u0161 ugnies s\u016bkurio, o \u0161is, netek\u0119s savo sukimosi \u0161altinio i\u0161siskaid\u0117 ore ir blykstel\u0117j\u0119s kaipmat dingo dabar jau pasmirdusiam ore.<\/p>\n

Ugnies pli\u016bpsniai vos nenudegino man antaki\u0173 ar galb\u016bt tai ir padar\u0117. Ne\u017einau. Ir laisv\u0105ja ranka prisidengiau nuo ugnies.<\/p>\n

Naoki sukdamasis taip gr\u012f\u017eo rankon, kad \u0161ios vos nei\u0161suko atgalios.<\/p>\n

– Aooh! – su\u0161ukau i\u0161 i\u0161g\u0105s\u010dio, nuostabos, nusisteb\u0117jimo ir viso netik\u0117tumo kartu. Paskaudo rankos raktikaulio s\u0105nar\u012f, kai Naoki u\u017elau\u017e\u0117 j\u0105 atgal.<\/p>\n

Ta\u010diau jis tuoj gr\u012f\u017eo kiton pus\u0117n ir susirait\u0119s susisuko virve v\u0117l prie rankos. Visa nuo ugnies buvo tiek \u012fkait\u0119s, kad net d\u017eemperio rankov\u0117 ne tai kad praleido kar\u0161t\u012f, bet ir prad\u0117jo r\u016bkti bei smird\u0117ti degan\u010dia guma.<\/p>\n

– \u0160aunuol\u0117! – i\u0161girdau R\u016btos bals\u0105 u\u017e sav\u0119s. Ne itin nustebus\u012f, kaip ir ank\u0161\u010diau, ta\u010diau tik turb\u016bt nuo\u0161ird\u017eiai sakant\u012f komplimentus.<\/p>\n

– Oho! – pra\u0161neko v\u0117l moters balsas,- O tu nema\u017eai i\u0161mokai, Gile.<\/p>\n

„O Dieve, a\u0161 prisimenu! Taigi ji kalb\u0117jo su manimi akimirk\u0105 apa\u010dioje Arenos, kai a\u0161 i\u0161traukiau i\u0161 s\u016bkurio Naoki!! Tai tas moteri\u0161kas balsas!”<\/p>\n

– Kas tu!? – su\u0161ukau balsui.<\/p>\n

Antonio sugrojo v\u0117l kelias natas gitara ir skydas v\u0117l atsinaujino. Li\u016btis i\u0161 sien\u0173 liov\u0117si, ta\u010diau kelio iki antr\u0173 dur\u0173 dar buvo.<\/p>\n

– Judam, judam, – ka\u017ek\u0105 spaudin\u0117dama savo akmenyse tar\u0117 R\u016bta ir mes toliau pajud\u0117jome atbulomis iki dur\u0173. Automatonai i\u0161 l\u0117to sek\u0117 paskui ir neatsiliko.<\/p>\n

– Ne tavo nosiai, i\u0161davike. – nusijuok\u0117 balsas. – O ir tuo labiau, kat\u0117s urvuose pel\u0117s ilgai nei\u0161gyvena, kad joms b\u016bt\u0173 verta atskleisti vis\u0105 istorijos siu\u017eet\u0105, lyg prastoje knygoje.<\/p>\n

Balsas nusijuok\u0117 v\u0117l savo kimiu girg\u017edesiu. \u017dvilgtel\u0117jau u\u017e m\u016bs\u0173. Iki dur\u0173 dar liko keliasde\u0161imt \u017eingsni\u0173.<\/p>\n

„K\u0105 mes darysime, kai pasieksime duris ir mus prirems prie j\u0173 ta nesibaigianti minia automaton\u0173?”<\/p>\n

– O \u017einai, gi gal\u0117tum, – tar\u0117 balsui atsisuk\u0119s Antonio u\u017e mane.<\/p>\n

„Jis gi turb\u016bt nukreipia d\u0117mes\u012f, kol R\u016bta k\u0105 sugalvos. Labai tikiuosi, kad tai yra tiesa!”<\/p>\n

– Na, gal\u0117\u010diau, bet ar tur\u0117\u010diau? – gudriai pasaldinus savo kim\u0173 balsel\u012f paklaus\u0117 moteris. Ka\u017ekur tarp jos \u017eod\u017ei\u0173 pasigirdo ka\u017ekoks br\u016bk\u0161tel\u0117jimas – lyg puoduku kas b\u016bt\u0173 perva\u017eiav\u0119s stal\u0105. Ir tas garsas, atrod\u0117, nuskamb\u0117jo kartu su jos balsu, o ne \u010dia ka\u017ekur tarp m\u016bs\u0173.<\/p>\n

R\u016bta tuo metu ap\u0117jo Antonio ir \u012fsiterp\u0117 tarp jo ir man\u0119s, einan\u010dios atbulom.<\/p>\n

– Kai pasakysiu „Pirmyn”, apsisuksim… tiesiai… duris, – tar\u0117 ji pa\u0161nab\u017edomis, ta\u010diau kai kuri\u0173 jos \u017eod\u017ei\u0173 nei\u0161girdau, – papurtykit galvas… supratote.<\/p>\n

„Kai pasakys pirmyn, tada apsisuksim ir b\u0117gsim link dur\u0173… Turb\u016bt. \u0160\u016bdas, negaliu gi klausti nieko!”<\/p>\n

Toliau i\u0161laikydama l\u0117t\u0105 \u017eingsni\u0173 temp\u0105 atbulomis papur\u010diau galv\u0105.<\/p>\n

– Eeee… – pirm\u0105 kart ma\u010diau sutrikus\u012f Antonio. \u0160iam turb\u016bt buvo sud\u0117tinga vienu metu galvoti du dalykus ir atsakyti ka\u017ekaip abiems vienu metu. Visgi jis papurt\u0117 galv\u0105 ir nusijuok\u0117:<\/p>\n

– Ne, netur\u0117tum. Mes gi tik pelyt\u0117s. Bet gi gal\u0117\u0117\u0117\u0117tum. Tavo norai apriboja visk\u0105.<\/p>\n

I\u0161 garsiakalbi\u0173 pasigirdo siurbtel\u0117jimas.<\/p>\n

„Dieva\u017ei, ji ten geria kav\u0105 ar arbat\u0105, kol spend\u017eia mums sp\u0105stus??”<\/p>\n

– Tai va, norai, norai… – atsiliep\u0117 po pauz\u0117s moteris, – Deja, a\u0161 nenoriu. Bet \u017einot, noriu kito dalyko. Man patiko tavo, Gile, triukas su tuo akmen\u0117liu, ar k\u0105 ten turi, ir ugnimi. K\u0105 pasakytum, jei ugnies b\u016bt\u0173 daugiau?<\/p>\n

„O Dieve! Ne!”<\/p>\n

Sienos \u016b\u017etel\u0117jo ir jose atsidar\u0117 dar daugiau eili\u0173 skyli\u0173, beveik per vis\u0105 m\u0117lynai mirgan\u010di\u0105 sien\u0105. Ir po akimirkos jos pra\u0117jo \u0161viesti geltonai.<\/p>\n

– Jo, tai daugiau, nei man patikt\u0173, – sumurm\u0117jo Naoki.<\/p>\n

„Oh tu pekla su violetiniais pekliukais!”<\/p>\n

– Pirmyn! – su\u0161uko R\u016bta.<\/p>\n

Ir jos \u0161\u016bksnis buvo vos ne i\u0161sigelb\u0117jimas man, nes a\u0161 visai nenutuokiau, k\u0105 b\u016b\u010diau dariusi, jei ji neb\u016bt\u0173 to su\u0161ukusi.<\/p>\n

Tu\u010dtuojau kaip sutarta apsisukau ir pasileidau link dur\u0173, kurios buvo dabar jau vos u\u017e keli\u0173 \u017eingsni\u0173 u\u017e m\u016bs\u0173. Ir d\u017eiugu – i\u0161girdau rodos teisingai R\u016btos \u017eod\u017eius pirmai, nes Antonio pakartojo mano manevr\u0105 ir b\u0117go \u0161alia, o priekyje m\u016bs\u0173 R\u016bta i\u0161k\u0117lus vir\u0161un ka\u017ekok\u012f violetin\u012f pailg\u0105 kristal\u0105.<\/p>\n

Sienos skyl\u0117ms dar vis kaistant, R\u016btos rankose kristalas su\u0161vito akinan\u010dia \u0161viesa ir pli\u016bptel\u0117jo kamuol\u012f energijos priekin \u012f duris.<\/p>\n

Ir mums esant per daugma\u017e de\u0161imt \u017eingsni\u0173 iki dur\u0173, atsitrenk\u0119s \u012f jas \u012flau\u017e\u0117 jas priekin, palikdamas ma\u017e\u0105 tarp\u0105 tarp dur\u0173.<\/p>\n

– Ei! – pasigirdo nusteb\u0119s moteris \u0161\u016bksnis.<\/p>\n

– \u012e tarp\u0105, grei\u010diau! – su\u0161uko R\u016bta, b\u0117gdama pirmoji. Ta\u010diau sakyti to nereik\u0117jo, nes skyl\u0117s sienose jau rodos pasiek\u0117 \u0161vyt\u0117jimo epog\u0117j\u0173.<\/p>\n

R\u016bta \u0161murk\u0161tel\u0117jo pro tarp\u0105 ir durys, rodos, lyg sujud\u0117jo. Ta\u010diau netur\u0117jau laiko kada galvoti, taigi b\u0117gau \u0161alia Antonio. Prie pat dur\u0173 i\u0161b\u0117gau priekin j\u012f aplenkdama ir \u0161murk\u0161tel\u0117jau paskui pro duris.<\/p>\n

Ir daugma\u017e t\u0105 akimirk\u0105 sienose skyl\u0117s liov\u0117si \u0161vyt\u0117ti… Ir pli\u016bptel\u0117jo su mil\u017eini\u0161ka ugnies banga.<\/p>\n

Antonio \u0161oko paskui paskutinis, su\u0161ukdamas i\u0161 skausmo. Ugnis rodos sp\u0117jo pasivyti j\u012f ir jo nugar\u0105.<\/p>\n

O durys, \u0161lum\u0161teldamos pagaliau u\u017esiv\u0117r\u0117. Jose liko ma\u017eas ply\u0161ys, pro kur\u012f pl\u016bstel\u0117jo ugnis ir mat\u0117si liepsnos viduje koridoriaus, ta\u010diau sp\u0117jau at\u0161okti atgal.<\/p>\n

Antonio krito ant grind\u0173 ant keli\u0173, trankydamas sau per pe\u010dius ir pakau\u0161\u012f. \u0160is r\u016bko kaip velniai. R\u016bta tuoj pri\u0161okus pad\u0117jo jam u\u017esigesinti, kol a\u0161 nesugalvojau dar, kaip \u012f tai vis\u0105 sureaguoti.<\/p>\n

– O Dieve, mes dar gyvi! Tai ne\u012ftik\u0117tina! – su\u0161uko Naoki.<\/p>\n

– Kalb\u0117k u\u017e save! – suirzus ir ne\u017einodama, k\u0105 daugiau pagalvoti, steb\u0117dama besitap\u0161nojant\u012f Antonio su\u0161ukau jam atgal. Pamir\u0161us, kad j\u012f tik a\u0161 viena gird\u017eiu.<\/p>\n

R\u016bta pa\u017evelg\u0117 \u012f mane akimirk\u0105, bet turb\u016bt pagalvojusi, kad jai pasigirdo, v\u0117l palinko prie Antonio.<\/p>\n

– Mano gitara! – sudejavo jis, nekreipdamas d\u0117mesio \u012f savo r\u016bkstant\u012f pakau\u0161\u012f ir pe\u010dius, ir nusimesdamas prie\u0161ais save savo gitar\u0105. \u0160i buvo visa pajuodusi ir vietomis smilko, o jos stygos buvo i\u0161silyd\u017eiusios.<\/p>\n

– Oho, – pra\u0161neko v\u0117l moteris i\u0161 ka\u017ekur auk\u0161tai. \u017dvilgtel\u0117jau, kur tai nuskamb\u0117jo vir\u0161uje…<\/p>\n

…Ir sustojau i\u0161si\u017eiojusi. Mes patekome \u012f mil\u017eini\u0161k\u0105 raudon\u0105 sal\u0119, kurios viduryje kabojo ka\u017ekas pana\u0161aus \u012f didel\u012f kokon\u0105, tik padaryt\u0105 i\u0161 kristalin\u0117s akmen\u0173 med\u017eiagos. Link kokono ved\u0117 laiptai iki ka\u017ekokios konsol\u0117s, ta\u010diau aplinkui visur kokon\u0105 – tik plynos, pana\u0161ios \u012f kokon\u0105 med\u017eiagos, raudonos grindys. Sal\u0117s sienos buvo tokios pa\u010dios. Visa tai sudar\u0117 \u012fsp\u016bd\u012f, lyg tas kokonas, tai gyvo organizmo dalis.<\/p>\n

„O Dieve, kas tai!?”<\/p>\n

– Dink i\u0161 \u010dia, – tar\u0117 atsistojusi ir atsitiesusi R\u016bta, pa\u017evelgusi irgi auk\u0161tyn \u012f ten, i\u0161 kur sklido garsas.<\/p>\n

Ji i\u0161sitraukusi i\u0161 ki\u0161en\u0117s i\u0161k\u0117l\u0117 \u017eydr\u0105 akmen\u012f ir j\u012f sutrai\u0161k\u0117 pir\u0161tuose. Kad ir kur buv\u0119s garsiakalbis sutre\u0161k\u0117jo ir nutilo, moters balso nebesigird\u0117jo.<\/p>\n

„K\u0105 ji padar\u0117? Ir pala, ne, kur mes??”<\/p>\n

– Antonio, tau viskas gerai? – kreipiausi \u012f j\u012f. Ir tada prid\u016briau, R\u016btai rodydama nyk\u0161\u010diu atgal \u012f raudon\u0105 kokon\u0105:<\/p>\n

– Ir kas \u010cIA?<\/p>\n

\u0160ie du atsak\u0117 vienu metu:<\/p>\n

– Ne, mano gitara! – sudejavo Antonio, akivaizd\u017eiai nesuprat\u0119s mano klausimo.<\/p>\n

– Tai Serveris, – ramiai paai\u0161kino R\u016bta, nusipurtydama \u017eydrus kristalo gabaliukus \u017eem\u0117n.<\/p>\n

„Ne apie gitar\u0105 klausiau. Ir, o Dieve, Serverius a\u0161 \u012fsivaizdavau visai kitaip! Daug nuobod\u017eiau, vis\u0173 pirma!”<\/p>\n

– Eime, neturime daug laiko, – tar\u0117 R\u016bta, praeidama pro stovin\u010di\u0105 mane link Serverio panel\u0117s.<\/p>\n

Ta\u010diau a\u0161 likau stov\u0117ti, \u017ei\u016br\u0117dama tai \u012f Antonio, tai \u012f ply\u0161\u012f duryse, tai \u012f Kokon\u0105. Ir neapsisprend\u017eiau, k\u0105 daryti dabar. Jeigu mano smegenys tur\u0117jo saugikl\u012f, tada j\u012f v\u0117l i\u0161mu\u0161\u0117 akimirkai.<\/p>\n

– Eime, grei\u010diau! – atsisukus paragino mane v\u0117l ji, – Antonio susitvarkys pats, o tu nenori to, kad ir kas ateis paskui. Mes ir taip tur\u0117sim pasinaudoti planu B ar C pab\u0117gimui, nes A – pilnas ugnies ir robot\u0173.<\/p>\n

A\u0161 pa\u0161okau i\u0161 vietos ir ristele prib\u0117gau iki R\u016btos einan\u010dios iki Serverio.<\/p>\n

– K\u0105 man daryti reik\u0117s? – paklausiau bandydama u\u017elau\u017eti galv\u0105 ir pamatyti Kokono vir\u0161\u0173, bet jis papras\u010diausiai buvo toks mil\u017eini\u0161kas, kad \u0161io nelabai mat\u0117si. Mat\u0117si tik smail\u0117jan\u010dios raudonos kokonin\u0117s lubos.<\/p>\n

Pats Kokonas \u0161vyt\u0117jo raudonai ir tarpuose vis sublyks\u0117davo. Jis pritvirtintas \u0161imt\u0173 \u012fvairiausi\u0173 kristalini\u0173 juost\u0173 ir galb\u016bt virvi\u0173 nuo aplinkui j\u0173 esan\u010di\u0173 sien\u0173 skriejo ore ir nejud\u0117jo, ta\u010diau \u0161vyt\u0117jo.<\/p>\n

– \u010cia. Yra. Daug kristal\u0173. – konstatavo Naoki, – Ir man toks jausmas, kad tai n\u0117ra patys \u0161variausi ir moraliausiai sukurti kristalai pasaulyje… Toks dydis… Ir jo paskirtis..!<\/p>\n

„K\u0105 jis turi omenyje? Nemoraliausias? Ar jis sako, kad \u0161iam kristalui sukurti buvo panaudota ka\u017ekas labai nemoralaus?”<\/p>\n

– Tau reik\u0117s \u0161io dalyko. – nusimetusi kuprin\u0119 nuo pe\u010di\u0173, \u0161i\u0105 atsargai pad\u0117jo ant \u017eem\u0117s ir atsidarius i\u0161trauk\u0117 plok\u0161\u010di\u0105 pilk\u0105 kristalin\u012f puod\u0105, – J\u012f u\u017esid\u0117si ant galvos. Tada tave prijungsiu. O tada tau tereiks tik daug galvoti apie savo atmint\u012f, save, savo vard\u0105, Miest\u0105, YYY, ginklus ir pana\u0161iai.<\/p>\n

„Eeee… Gerai…”<\/p>\n

– Ir eik\u0161 grei\u010diau. Kai tave prijungsiu, a\u0161 eisiu bandyt kaip sutvirtint duris, nes jie tuojau jas prad\u0117s lau\u017eyti. D\u0117ka m\u016bs\u0173 \u012fsiver\u017eimo, jos netur\u0117t\u0173 taip lengvai atsidaryti – bet tarpas yra ir kol durys turi vyrius, tol jas yra \u012fmanoma atidaryti.<\/p>\n

A\u0161 \u012fsiki\u0161au Naoki \u012f savo krep\u0161el\u012f, perbraukiau pir\u0161tu kelis kartus per sausai i\u0161\u010diulpt\u0105 ir tvarkingai sukre\u0161\u0117jus\u012f pj\u016bv\u012f delne, ir pasekiau paskui j\u0105 ant konsol\u0117s.<\/p>\n

\u0160i tur\u0117jo vien\u0105 k\u0117d\u0119, kr\u016bv\u0105 nesuprantam\u0173 ekran\u0173 ir vis\u0105 galyb\u0119 visoki\u0173 mygtuk\u0173.<\/p>\n","protected":false},"excerpt":{"rendered":"

Dienos tikslas: 1397 \u017eod\u017eiai<\/a>. Para\u0161yta: 1399<\/b>.<\/p>\n","protected":false},"author":1,"featured_media":15467,"comment_status":"open","ping_status":"open","sticky":false,"template":"","format":"standard","meta":{"footnotes":""},"categories":[5],"tags":[2,82,90],"class_list":{"0":"post-2868","2":"type-post","3":"status-publish","4":"format-standard","5":"has-post-thumbnail","7":"category-pamastymai","8":"tag-365-tekstai","9":"tag-fikcija","10":"tag-siela-akmenyje"},"_links":{"self":[{"href":"https:\/\/debesyla.lt\/uzrasai\/wp-json\/wp\/v2\/posts\/2868","targetHints":{"allow":["GET"]}}],"collection":[{"href":"https:\/\/debesyla.lt\/uzrasai\/wp-json\/wp\/v2\/posts"}],"about":[{"href":"https:\/\/debesyla.lt\/uzrasai\/wp-json\/wp\/v2\/types\/post"}],"author":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/debesyla.lt\/uzrasai\/wp-json\/wp\/v2\/users\/1"}],"replies":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/debesyla.lt\/uzrasai\/wp-json\/wp\/v2\/comments?post=2868"}],"version-history":[{"count":0,"href":"https:\/\/debesyla.lt\/uzrasai\/wp-json\/wp\/v2\/posts\/2868\/revisions"}],"wp:featuredmedia":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/debesyla.lt\/uzrasai\/wp-json\/wp\/v2\/media\/15467"}],"wp:attachment":[{"href":"https:\/\/debesyla.lt\/uzrasai\/wp-json\/wp\/v2\/media?parent=2868"}],"wp:term":[{"taxonomy":"category","embeddable":true,"href":"https:\/\/debesyla.lt\/uzrasai\/wp-json\/wp\/v2\/categories?post=2868"},{"taxonomy":"post_tag","embeddable":true,"href":"https:\/\/debesyla.lt\/uzrasai\/wp-json\/wp\/v2\/tags?post=2868"}],"curies":[{"name":"wp","href":"https:\/\/api.w.org\/{rel}","templated":true}]}}