{"id":2567,"date":"2017-06-18T17:27:25","date_gmt":"2017-06-18T14:27:25","guid":{"rendered":"http:\/\/danieliusg.lt\/?p=2567"},"modified":"2021-07-06T23:55:10","modified_gmt":"2021-07-06T20:55:10","slug":"romanas-36","status":"publish","type":"post","link":"https:\/\/debesyla.lt\/uzrasai\/2017\/romanas-36\/","title":{"rendered":"#SielaAkmenyje (36)"},"content":{"rendered":"

Dienos tikslas: 1239 \u017eod\u017eiai<\/a>. Para\u0161yta: 1254<\/b>.<\/p>\n

„Pasirodo tai, kas maniau yra tikras mi\u0161kas… O Dieve, a\u0161 idiot\u0117.”<\/p>\n

– Po velni\u0173\u0173\u0173, – nusikvatojo Naoki, – na ir id\u0117jos mums gimsta. Portalas, po velni\u0173! Portalas!<\/p>\n

„O tu Dieve, tai taip daug papras\u010diau!”<\/p>\n

I\u0161si\u0161iepus pri\u0161okau prie jo artyn per kamienines grindis, \u012f\u0161okau \u012f tikro vandens \u0161iek tiek piln\u0105 basein\u0117l\u012f saugodamasi krioklio pursl\u0173, kuri\u0173 ne itin jau ir pavyko i\u0161vengti, patraukus u\u017e kristalo galo i\u0161tempiau i\u0161 sienos. Pasukus tada visgi i\u0161lupau j\u012f atgal, o keli ma\u017eesni kristaliukai i\u0161skrido i\u0161 atsilupusios kristalin\u0117s sienos.<\/p>\n

– Dieva\u017ei, – sumurm\u0117jau. Buvau visai be \u017eod\u017ei\u0173.<\/p>\n

„Na ir id\u0117ja, kad tai buvo tikra… Dieve!”<\/p>\n

– Man \u012fdomu, k\u0105 tu pasakysi Babki\u0173 \u0161efui ar kaip ten jis dabar vadinasi. – nusikvatojo Naoki delne. – Taigi mes k\u0105 tik sugriov\u0117m jo sien\u0105.<\/p>\n

– Dieva\u017ei, – pakartojus v\u0117l nusikvatojau.<\/p>\n

Mano batai, kelni\u0173 galai ir d\u017eemperio kra\u0161tas ar\u010diau krioklio sp\u0117jo jau per\u0161lapti iki paskutini\u0173 si\u016bli\u0173. Ir a\u0161 stov\u0117jau ma\u017eam basein\u0117lyje judan\u010dio ir ka\u017ekur dingsan\u010dio sienoje vandens laikydama savo Akmen\u012f.<\/p>\n

O mi\u0161ko horizonto sienoje buvo balta skyl\u0117 ir j\u0105 juosian\u010dios suskilin\u0117jusi\u0173 kristal\u0173 juostos, kreiv\u0117s ir l\u016b\u017eiai.<\/p>\n

– Na, tur\u0117sim tuomet pasakyti, kad ka\u017ekaip paslydau, – \u0161yptel\u0117jau a\u0161. \u0160iaip pernelyg gerai d\u0117l savo poelgio nesijau\u010diau, ta\u010diau jaustis blogai irgi nesinor\u0117jo bei nebuvo reikalo. Taigi jau\u010diausi tiesiog taip – g\u0117dingai.<\/p>\n

I\u0161lipau i\u0161 basein\u0117lio ir papur\u010diau \u0161lapi\u0105 rankov\u0119. Nuo \u0161ios nubiro keliasde\u0161imt la\u0161\u0173, bet ji vis tiek liko \u0161lapia.<\/p>\n

„Na, vis tiek \u012fmesiu tada plaut rei\u0161kia…”<\/p>\n

– Tu tur\u0117si pasakyti, man\u0119s niekas, i\u0161skyrus tave, negirdi, – patais\u0117 Naoki.<\/p>\n

– Ai taip… Hm.. O, D\u017eo? – apsi\u017evalgiau aplinkui, ie\u0161kodama, kur ta skalbimo d\u0117\u017e\u0117 su skyle. Ir \u0161tai, ji buvo viename kampe – atrod\u0117 kaip skyl\u0117 oloje, tik.. Na, olose skyl\u0117s neb\u016bna visi\u0161kai apvalios ir neturi apvali\u0173 dureli\u0173. Bei mygtuk\u0173 olose.<\/p>\n

– Naoki. – kaipmat patais\u0117 mane jis.<\/p>\n

– D\u017eo, – neatly\u017eau. – O… Tai kod\u0117l tave gird\u017eiu tik a\u0161?<\/p>\n

D\u017eo kelias akimirkas patyl\u0117jo. Jau prad\u0117jau galvoti, kad jis klausimo nei\u0161girdo, taigi prad\u0117jau jau \u017eiotis klausti ar gird\u0117jo arba pakartoti. Bet jis visgi sutrikusiu balsu atsak\u0117.<\/p>\n

– O… A\u0161 ties\u0105 sakant pats visai ne\u017einau. Geras klausimas… Gal tai susij\u0119 su tuo, kad a\u0161 tavo krauj\u0105 geriu? Tu taigi \u012fki\u0161us savo purvin\u0105 rank\u0105 s\u016bkurin j\u0105 pakeliui ka\u017ekur \u012fsipjovei, v\u0117jo g\u016bsis turb\u016bt atne\u0161\u0117 tavo kraujo \u010diur\u0161kl\u0119 iki man\u0119s, o a\u0161 i\u0161kart pajut\u0119s tai ir atgij\u0119s \u012fsikabinau tau rankon.<\/p>\n

„Aha, pamenu… Ir ignoruosiu t\u0105 purvin\u0105, ji visai nebuvo tokia.”<\/p>\n

\u017dengiau pro vonios duris atgal \u012f kambar\u012f ir apsi\u017evalgiau kokio staliuko. Man reik\u0117jo ka\u017ekur pasid\u0117ti Naoki, kad gal\u0117\u010diau nusirengti.<\/p>\n

– O tau niekas nieko nesak\u0117, kai tave suk\u016b… – prad\u0117jau kausim\u0105, bet nei\u0161dr\u012fsau jo pabaigti. Tai skamb\u0117jo labai keistai ir nemaloniai.<\/p>\n

– Kai mane suk\u016br\u0117? – tarytum mintis perskait\u0117 jis, – Deja, man tai niekas nieko nemin\u0117jo. Mane… Hm… – sumyk\u0117 jis.<\/p>\n

Pri\u0117jus u\u017erakinau cel\u0117s duris ir patikrinau paspausdama ranken\u0105 ar \u0161ios neatsidaro. Jos neatsidar\u0117. Tada apsisukusi gr\u012f\u017eau \u012f voni\u0105 ir susiradus bei rankomis ap\u010diuopdama kartai blyksin\u010di\u0105 sien\u0105 – ekran\u0105 radau tikr\u0105 atbrail\u0105 arba akmen\u012f Naokiui pasid\u0117ti.<\/p>\n

– Nejauku kalb\u0117ti? – po pauz\u0117s paklausiau vis dar laikydama j\u012f delne.<\/p>\n

– \u0160iek tiek, – lyg susig\u0117d\u0119s tar\u0117 jis. Ir tada energingiau prid\u016br\u0117:<\/p>\n

– Bet a\u0161 galiu pasakoti! Mane… Suk\u016br\u0117 laboratorijoje, Miesto Ginkl\u0173 gamybos skyriuje. Viena didel\u0117 komanda. Jie band\u0117 kurti geriausi\u0105 pasaulyje ginkl\u0105, kaip ir visa j\u0173 turb\u016bt laboratorijos esm\u0117 buvo bei turb\u016bt dar yra.<\/p>\n

Atsir\u0117miau nugara \u012f sveik\u0105 sien\u0105 netoli dur\u0173 ir palinks\u0117jau galva klausydama jo. Jis man to nepasakojo.<\/p>\n

– Ta\u010diau a\u0161 buvau… – kiek v\u0117l susig\u0117d\u0119s akimirk\u0105 nuskamb\u0117jo Naoki, – …Nepavyk\u0119s eksperimentas. A\u0161 buvau m\u0105stantis. Na, toks, koks esu dabar.<\/p>\n

– Ir tod\u0117l tu…? – paraginau j\u012f nutilus. Ka\u017ekoki\u0173 detali\u0173 tr\u016bko, kad visk\u0105 supras\u010diau iki galo.<\/p>\n

– Na, ne\u017einau, ar a\u0161 galiu kalb\u0117tis tik su specifiniais \u017emon\u0117mis TOD\u0116L, kad esu protingas. Gal tai labiau tik ka\u017ekas kito. Bet a\u0161, kaip matai, ar tiksliau girdi – su tavimi kalbuosi.<\/p>\n

– Aha… Pala, tai ne\u012fprasta?- netik\u0117dama papur\u010diau galv\u0105.<\/p>\n

Naoki atsiduso.<\/p>\n

– Ai taip, o a\u0161 maniau, kad ai\u0161kinu tokius elementarius dalykus… Na, taip, tai ne\u012fprasta. Joks \u017einomas kristalas negeba kalb\u0117tis su kitais. Gal yra toki\u0173, bet niekas toki\u0173 negamina. O a\u0161 kalbu. A\u0161 esu! Esu! – i\u0161did\u017eiai nuskamb\u0117jo jo \u017eod\u017eiai.<\/p>\n

– Tu esi ginklas, – tarstel\u0117jau. Ir i\u0161kart suvokiau, kad tai galb\u016bt nelabai mandagiai gal\u0117jo nuskamb\u0117ti.<\/p>\n

Naoki patyl\u0117jo.<\/p>\n

– Esu ginklas. Tiesa. Bet esu ir asmuo… Gile, kas a\u0161 tau labiau, – netik\u0117tai paklaus\u0117 jis, – ginklas ar asmenyb\u0117?<\/p>\n

„Tai turb\u016bt asmenyb\u0117?”<\/p>\n

\u0160iek tiek pagalvojau.<\/p>\n

– Asmenyb\u0117, turb\u016bt? – neb\u016bdama tikra, k\u0105 jis nori i\u0161girsti labiau, atsakiau.<\/p>\n

– A\u010di\u016b, – \u0161velniai tar\u0117 jis, – jau akimirk\u0105 pagalvojau, kad tu b\u016bsi tokia, kokie buvo tie Tarybos nariai… \u0160ie i\u0161sigim\u0117liai pamat\u0119 tai, kad j\u0117gas a\u0161 gaunu tik gav\u0119s \u017emogi\u0161ko kraujo (na, ir nedaug jie kraujo ant man\u0119s band\u0117, daugiausiai da\u017eniausio, nes \u017emogi\u0161kas kraujas buvo vienas da\u017eniausi\u0173 j\u0173 laboratorijose) ir paskai\u010diav\u0119, kad tai neapsimoka masinei toki\u0173 kaip a\u0161 gamybai.. Mane i\u0161met\u0117 \u012f netinkam\u0173 ginkl\u0173 \u0161iuk\u0161lyn\u0105 po Arena. T\u0105 s\u016bkur\u012f. Brrrr.<\/p>\n

Naoki net juodai pakeit\u0117 spalv\u0105 ties \u0161iais paskutiniais \u017eod\u017eiais.<\/p>\n

„Jam turb\u016bt labai nepatiko ten b\u016bti?”<\/p>\n

– Kiek laiko tu buvai tam s\u016bkuryje?<\/p>\n

– Ne\u017einau, – atsak\u0117 jis. – Gal kelis m\u0117nesius. Gal metus. Gal net kelis metus… Pirmas dienas a\u0161 maniau, kad jie mane ten i\u0161met\u0117 tik laikinai ir kad tuoj apsigalvos bei i\u0161kels… Arba kuris i\u0161 de\u0161im\u010di\u0173 ir \u0161imt\u0173 praeinan\u010di\u0173 ir negr\u012f\u017etan\u010di\u0173 kovotoj\u0173 mane paims… Ta\u010diau nieko. Niekas negr\u012f\u017eo, niekas man\u0119s ir nepa\u0117m\u0117, nes vis dar buvau s\u016bkurio ka\u017ekur pa\u010diam centre, kurio niekas neb\u016bt\u0173 pasiek\u0119s. O laikas ten b\u0117ga… Labai l\u0117tai.<\/p>\n

Naoki visas pilnai bene pajuodavo, jame tik probr\u0117k\u0161miais \u0161viet\u0117 rausvos ir pakaitomis \u017ealsvos juostel\u0117s bei bangel\u0117s.<\/p>\n

„Jo, nekas… Nekas tikrai…”<\/p>\n

– U\u017ejau\u010diu, – pratariau. Daugiau ne\u017einojau, k\u0105 daugiau pasakyti ar kaip j\u012f nuraminti. J\u012f paglostyti ar k\u0105, velniai \u017eino, padaryti?<\/p>\n

– Tai \u0161tai… Testavimo metu laboratorijoje pasirod\u0117 ir tai, kad mane girdi tik vienas asmuo. [[Tik niekaip niekas nesp\u0117jo susieti, kaip jis susij\u0119s]]. Iki dabar – taigi akivaizdu, visi, kurie su manimi bendravo, jie gi buvo dav\u0119 man kraujo…<\/p>\n

Naoki v\u0117l prad\u0117jo atgauti savo nat\u016brali\u0105 rausvai \u017ealsv\u0105 spalv\u0105. Taigi j\u012f pad\u0117jau ant atbrailos ir prad\u0117jau nusirengin\u0117ti \u0161lapius drabu\u017eius. Gerai, kad man jau prie\u0161 ateinat \u012f cel\u0119 su Antonio u\u017esukome antr\u0105 kart\u0105 pas gydytoj\u0105, kuris man sutvark\u0117 bei nu\u0117m\u0117 tvars\u010dius ir aptep\u0117 ka\u017ekokia smirdan\u010dia, od\u0105 klijuojan\u010dia mase. \u0160i, sak\u0117, j\u0105 suklijuos, ta\u010diau dvokia per visus drabu\u017eius. Meh.<\/p>\n

– Tai irgi buvo nelabai gera mintis ar savyb\u0117 masinei gamybai, pasirodo. Saugumas, \u0161izofrenija ir dar ka\u017ekas – tokios fraz\u0117s tada buvo svais\u010diojamos. \u012esivaizduoju, kad t\u0105 pat\u012f kalb\u0117jo ir j\u0173 vald\u017eia, – juodos spalvos pli\u016bpsnis v\u0117l per\u0117jo per Naoki.<\/p>\n

– O… Kaip tu i\u0161vis toks atsiradai? – paklausiau jo, nusirengus vir\u0161utin\u0119 drabu\u017ei\u0173 dal\u012f – d\u017eemper\u012f – ir \u0161\u012f \u012fgr\u016bsdama skalbykl\u0117s skyl\u0117n.<\/p>\n

– Koks? Kaip pavidalas ir kiautas ar kaip asmenyb\u0117? – perklaus\u0117 jis atgalios \u0161vystel\u0117damas geltonai.<\/p>\n

„Tai kaip pavidalas tai ai\u0161ku, turb\u016bt kaip ir visi kiti kristaliniai daiktai visur…”<\/p>\n

– Kaip asmenyb\u0117? – atsir\u0117musi \u012f sien\u0105 ranka timptel\u0117jau kelnes \u017eemyn.<\/p>\n

– Na, ne\u017einau… – sumurm\u0117jo jis, – a\u0161 tiesiog \u0117miau ir atsiradau. O kaip atsiradai tu, kaip asmenyb\u0117?<\/p>\n

Sustojau vidury viso kelni\u0173 movimosi manevro ir atsistojusi pagalvojau.<\/p>\n

„Na, tiesiog atsibudau.”<\/p>\n

– Na taip, – palinks\u0117jau pritardama, – tiesiog atsidarau. Atsibudau po Arena ir tiek. Esu dabar.<\/p>\n

– Tai va, – lyg ir lauk\u0119s tokio atsakymo pakartojo Naoki, – ir tikiu, kad visiems taip. Niekas neatsiranda galvodamas, kad jis yra ka\u017ekoks nepilnas ir jam dar tik reikia atsirasti. Ka\u017ekaip manau, kad visi atsiranda jau tik\u0117dami, kad jie yra pilni. A\u0161 irgi atsiradau toks. Kaip ir tu, matau.<\/p>\n

Palinks\u0117jau patempus l\u016bp\u0105 pritardama Naoki ir kadangi joki\u0173 kit\u0173 klausim\u0173 jam nesugalvojau \u0117miau toliau nusimaudin\u0117ti kelnes. \u0160ias irgi \u012fme\u010diau skalbykl\u0117n. Likau visai nuoga. Tik gerai tai, kad visai nebuvo \u0161alta – nors keli krioklio pursliukai pasiek\u0117 ir mane, bet jie buvo labai \u0161ilti. Maloniai!<\/p>\n

– U\u017edaryt ir spaust mygtuk\u0105, sak\u0117? – paklausiau prie\u0161ais skalbykl\u0117s skyl\u0119 dirbtin\u0117je oloje.<\/p>\n

– Taip, teisingai, – atsak\u0117 Naoki ir tuoj prid\u016br\u0117:<\/p>\n

– Prasiplauk ausis, kad po to kit\u0105 kart\u0105 nereikt\u0173 klausti, gerai?<\/p>\n

Prunk\u0161tel\u0117jau ir trinktel\u0117dama u\u017edariau dureles, kurios tyliai krustel\u0117jo. Tada paspaud\u017eiau mygtuk\u0105 ir pasigirdus labai tyliam o\u0161imui i\u0161sitiesiau.<\/p>\n

– Gerai, be abejo. Tave gal irgi reik\u0117jo i\u0161plauti kartu su drabu\u017eiais?<\/p>\n

– Oi taip, a\u0161 labai m\u0117gstu vanden\u012f, – sarkasti\u0161ku balsu atsak\u0117 jis.<\/p>\n","protected":false},"excerpt":{"rendered":"

Dienos tikslas: 1239 \u017eod\u017eiai<\/a>. Para\u0161yta: 1254<\/b>.<\/p>\n","protected":false},"author":1,"featured_media":15560,"comment_status":"open","ping_status":"open","sticky":false,"template":"","format":"standard","meta":{"footnotes":""},"categories":[5],"tags":[2,82,90],"class_list":{"0":"post-2567","2":"type-post","3":"status-publish","4":"format-standard","5":"has-post-thumbnail","7":"category-pamastymai","8":"tag-365-tekstai","9":"tag-fikcija","10":"tag-siela-akmenyje"},"_links":{"self":[{"href":"https:\/\/debesyla.lt\/uzrasai\/wp-json\/wp\/v2\/posts\/2567","targetHints":{"allow":["GET"]}}],"collection":[{"href":"https:\/\/debesyla.lt\/uzrasai\/wp-json\/wp\/v2\/posts"}],"about":[{"href":"https:\/\/debesyla.lt\/uzrasai\/wp-json\/wp\/v2\/types\/post"}],"author":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/debesyla.lt\/uzrasai\/wp-json\/wp\/v2\/users\/1"}],"replies":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/debesyla.lt\/uzrasai\/wp-json\/wp\/v2\/comments?post=2567"}],"version-history":[{"count":0,"href":"https:\/\/debesyla.lt\/uzrasai\/wp-json\/wp\/v2\/posts\/2567\/revisions"}],"wp:featuredmedia":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/debesyla.lt\/uzrasai\/wp-json\/wp\/v2\/media\/15560"}],"wp:attachment":[{"href":"https:\/\/debesyla.lt\/uzrasai\/wp-json\/wp\/v2\/media?parent=2567"}],"wp:term":[{"taxonomy":"category","embeddable":true,"href":"https:\/\/debesyla.lt\/uzrasai\/wp-json\/wp\/v2\/categories?post=2567"},{"taxonomy":"post_tag","embeddable":true,"href":"https:\/\/debesyla.lt\/uzrasai\/wp-json\/wp\/v2\/tags?post=2567"}],"curies":[{"name":"wp","href":"https:\/\/api.w.org\/{rel}","templated":true}]}}