Idėjos iš Debesylos galvos

Danielius kalbasi su savimi (apie savo santykių problemas)

Išleista 2017-07-05 į 365 Tekstai
Pora2

Dienos tikslas: 1468 žodžiai. Parašyta: 984.

Ką tu jauti, Danieliau?

Baimę. Nerimą.

Ką tiksliau?

Na… Jaučiuosi lyg… Nežinau, ar galiu tau kalbėti viską?

Taip, gali! Pirmyn, tavęs čia niekas neteis.

Tai jaučiu tuomet nepasitikėjimą savimi. Ir baimę dėl savo santykių su Elena.

Kas ta Elena?

Tai tokia mergina, kurią sutikau prieš maždaug mėnesį su puse ir tada ji man krito į akį. Netikėtai, gal kiek greitokai, bet visgi maloniai ir, man valdant situaciją, ji pasakė „taip“ į mano prašymą poruotis ir mes dabar kaip ir pora.

Tau nejauku ir sunku apie santykius kalbėti, ar ne?

Matosi? Taip, sunkoka. Aš neturiu žodžių tam apsakyti. Man jų šiek tiek trūksta ir… Kažkaip baugu. Ar čia tie santykiai, kurie liks ilgam?

Praplėsk?

Na, mano pažintys visad buvo dviejų rūšių: a) Tos, kur gimsta ir lieka draugiškos (ilgam) bei b) Tos, kur gimsta romantiškai ir tada pamažu sugriūna. Ar ne pamažu.

Ar bijai dėl savo santykių su Elena griūties?

Taip, bijau. Bijau, kad vėl viskas bus kaip su Milena. Pfiu, Mileta. Maišau vardus.

Neskubėk, nesinervink, aš klausau.

Tai va, bijau, kad vėl bus kažkas panašaus. Didelė meilė ir ryšys pradžioje, o tada po pusės metų – pasibaigusi kantrybė kažką daryti. Keista, bet jau dabar su Elena jaučiu tą retą nesutarimą ir nesusikalbėjimą. …Nors jos rūpestis toks žavus…

Kartu Elenai jauti ir gerus jausmus?

Aha – man jos rūpestis, jos palaikymo žodžiai ir palaikymo prisilietimai labai svarbūs. Ar nežinau, ar svarbūs, bet tikrai malonūs. …Hm, taip, malonūs. Man gera turėti ją kaip palydovę, kaip palaikančią mūzą.

Bet kažkas kartais ne taip?

Taip, kartais kažkas ne taip. Galbūt čia įtaką daro mano nepasitikėjimas savimi…

…Arba kažkas kito. Neišrašinėkime dar ligų taip greitai.

Na taip, arba kažkas kito. Žodžiu kartais man sunku su ja susikalbėti ir parodyti jai savo jausmus. Kartais ji jų ir nesupranta – humorą priima kaip tikrą pasakymą, o į svarbų skausmą atsako „Tai turi čia tai pats išspręsti, nieko tau nepadėsiu“.

Ji taip sakė?

Ne, turbūt nesakė. Bent nepamenu. Tik perfrazuoju.

Galbūt čia tavo perfrazavimai daro žalą? O ar galėtų būti, kad tai tu nesupranti Elenos jausmų?

Hm… Taip, gali būti! Todėl ir nuoširdžiai stengiuosi kalbėdamas su ja…

Kažkas nutiko?

…Taip, prisiminiau, ką buvau galvojęs ankščiau. Aš taip stengiuosi bendrauti jos jausmų kalba ir jaudinuosi dėl jos savijautos, kad galbūt pamirštu save. Pavyzdžiui, šią akimirką galvoju, ką ji padarytų, jei perskaitytų šiuos žodžius. Ir buvau pagalvojęs, kad šis perdėtas rūpestis ir priverčia ją nesirūpinti atgalios manimi – gi aš visada šalia, nesvarbu, ji stengiasi ar nelabai. Tereikia jai pasakyti, kad bloga ir aš šalia. Kaip prie vaiko.

Užkabinome jautrią santykių natą?

Aha. Aš jaučiuosi kartais prarandantis save. Darantis gausybę kompromisų vardan jos. Skiriantis jai laiką, kurį galėčiau skirti darbui (nors tai nėra blogai, Stephen King yra sakęs, kad „Gyvenimas nėra rašymo palaikymo sistema, tai rašymas yra gyvenimo palaikymo sistema“ – gyvenimas svarbiau už darbą), skiriantis jai dėmesį išpildyti jos norus. Bandantis padėti prisilietimais, geru seksu, įdomių ir naujų veiklų idėjomis… Ir nežinia, ką gaunantis atgal.

Jautiesi tarytum gautum pernelyg mažai?

Yra sakoma, kad geruose santykiuose svarbiausia, kai poroje iš vienas kito nieko nesitiki. Dar šiandien skaičiau tai portale Tiny Buddha.

Tai juk nėra atsakymas į klausimą.

Taip, jaučiuosi tarytum gaučiau pernelyg mažai. Bet kartu ir bijau – aš juk neturėčiau to norėti, ar ne?

Aš negaliu tau sufleruoti atsakymų, galiu tik klausti. Kaip manai, ko tau dabar labiausiai reiktų?

Nežinau. Turbūt pabūti su savimi ir ženklo iš Elenos, kad aš jai tikrai svarbus–

Ar tikrai manai, kad geriausia laukti, kol Elena pasakys, kad esi vertas jos?

…Uhh. Dabar, kai pasakai tai… Gal ir negerai nuolatos laukti palaikymo iš kito žmogaus. Galbūt reiktų tada skirti daugiau dėmesio sau, kaip pataria ir Tiny Buddha pasakojimai bei toliau pasitikėti savo sugebėjimais.

Kaip galėtum padaryti tai?

Nežinau.

Ką tuomet, kad dar gali padaryti?

Galiu tuomet prisipažinti Elenai, kad kartais nesu toks pasitikintis savimi ir kartais aš tampu vėl tuo mažuoju Danieliumi, kuris nuolat reikalauja dėmesio bei palaikymo. „Ar viskas gerai? Ar taip gerai? Ar tau aš patinku? Ką manai dabar? Ar dabar labiau patinku? Ar myli mane? Ar mes mylėsimės? Ar nori likti poroooojeeeeeeee?“. Ne bandydamas iš jos kažką gauti, o tiesiog. Aš kartais nukrentu į šį Danielių. Kartais pasitikiu pilnai, bet kartais nukrentu. Ir viena šių žemumų yra dabar. Tiesiog. Manau kadangi ji mane myli, o ji sakė, kad… Pala, pradedu net kažkaip pasitikėti savimi labiau *juokiasi*.

Tęsk *šypsosi*.

Manau, kadangi ji mane myli, tai ji supras. O jei nesupras – man bus aiškiau ar–

Oi. Ar tikrai manai, kad gerai kelti tokias sąlygas dar prieš klausimą? Ar pamiršai, ką rašei savo straipsnyje „Kodėl svarbu nieko nesitikėti“?

Hm. Teisybė. Gal tada neklausiu su jokiom sąlygom. Oi, tai yra, šiek tiek jau miegas ima – nepasakosiu su sąlygom. O tiesiog kaip prisipažinimą. Lyg prisipažinimą, kad naktį iš penktadienio į trečiadienį permiegojau su kita mergina.

…Tu permiegojai su kita mergina – ne Elena?

Tai taip, be abejo! Daug jų buvo. Tiesa, šį mėnesį su puse, kol ją pažįstu, nemiegojau. Ir neketinu to sulaužyti – žinau, kaip man pačiam skaudėtų, jei ji permiegotų su vienu iš ją kabinančių vaikinų. Fui…

Jaučiu tavo balse pavydą?

Taip, šiek tiek. Jaučiu pavydą. Ji juk mano mergina, po velnių! Ir tikiuosi, kad jai kokie idiotai su sėklos užspaustais kiaušais nepadarys jai viename iš tų vakarėlių kažko blogo – neišprievartaus ar panašiai. Žinant ją, ji galėtų spontaniškai, tiesa, sugalvoti kažką… Bet tikiu, kad ne permiegoti. Turbūt.

Hm. Skambi vėl šiek tiek neužtikrintai.

Aha. Juk dar nežinau to apie ją, neklausiau *šypsosi*. Bet palauk, kaip čia tema iki šito pakrypo?

Pamažu ir pakrypo *juokiasi*. Tai kaip jautiesi dabar? Ar dar kažką negero savyje jauti? Galbūt dar kažkas kirba?

Ne, rodos nieko. Man tiesiog turbūt tereikia vėl susitelkti į savo darbą, sukurti kažką fantastiško, nuveikti kažką beprotiško (Gal nukeliaut vienam geocachinti rytoj?) ir viskas bus gerau. Taip pat pasakyti Elenai savo bėdą, kad kartais jaučiuosi silpnas, bet kad tai praeina, jei galiu išeiti iš savo komforto zonos ir nugalėti. Ir dabar turbūt norėčiau tik pamiegoti. Mieste, už lango, jau juda automobiliai į rytinius darbus. Laikas eit miegoti ir man.