[Laiškas] Pasiteisinimas, kodėl prievartauju tave pamilti mane

365 tekstai meilė
Laiškai

Dienos tikslas: 242 žodžiai. Parašyta: 1141.

Labas, Simona,

Rašau čia pat, nes juk šie laiškai susiję. Atsibudau susapnavęs keistą sapną apie riešutų sviestą ir pyragų gamyklas… Ir, na, aš nežinau ar tau jo reikia, bet tik visgi noriu pasiaiškinti, kodėl aš tau dabar (ir ankščiau) darau tokį psichologinį spaudimą. Kodėl tave prievartauju.

Ar tau įdomu?

Šią akimirką įsivaizduosiu, kad tylėdama ir suspaudus lūpas linkteli. Kaip dažnai darai.

* * *

Aš suprantu, kad mano spaudimas nieko labai smagaus tau neneša. Kad tau nemalonu. Kad tau su kiekvienu mano vertimu darosi vis sunkiau ir sunkiau… Ir visai nebesinori nieko kartu su manimi daryti. Tai neišvengiama.

Jei matyčiau (turėti gal ir turiu) kitą kelią – jį ir rinkčiausi. Bet tame ir esmė: aš nematau.
Aš nematau.

Mes bendraujame jau tris mėnesius, o aš tai daugiau, tai mažiau tau atsiverdavau. Nes gi jausdavau… Tą malonų jausmą, kai kitam įdomu ir rūpi, ką sakai. Tomis dienomis aš turbūt tave įsisvaigdavau po truputį vis daugiau ir daugiau…

Man būdavo įdomu klausytis tavęs. Dar net įdomiau, nei kalbėti apie save. Man būdavo smagu žaisti su tavimi žaidimus, vadint vienas kitą lochais ir paprasčiausiai džiaugtis akimirka. Akimirka!

Tačiau tuomet ateina dienos, kai tos akimirkos nežinia kodėl ir kur dingsta.

Ir aš nesuprantu. Aš pasimetu. Aš nebe sugebu jaustis laisvas ir džiaugtis tuo, ką turiu… Turbūt, kaip tu sakai, susiraukiu. Bet tai dar nepaaiškina, kodėl darau tau spaudimą.

* * *

Žinai, rašydamas šį laišką stengiuosi labai nesigilinti ir pernelyg negalvoti tai, kas jau buvo galvota. Tikiuosi man pavyks tai padaryti.

  • Kodėl verčiu tave rinktis?
  • Ko aš tikiuosi iš tavo atsakymo?
  • Kaip aš priimsiu tavo atsakymą?
  • Ar aš išvis tikiuosi tavo atsakymo?

Ir dar kiti panašūs klausimai, turbūt, sukasi tavo galvoje, ar ne? Pabandysiu atsakyti.

* Po kelių minučių pauzės. *

Gerai, turbūt man visgi sunku negalvoti. Leisk įkvėpsiu, iškvėpsiu… Ir rašysiu, tarytum kalbėčiau.

Sima… Dabar jaučiuosi, lyg elgčiausi kaip mažas vaikas, trokštantis dėmesio ir konkretumo pasaulyje. Bet priimk tai ne kaip prievartą, o kaip… Nuoširdumą. Atvirumą.

Žinai, kai pirmą kartą tave sutikau rugsėjo pirmąją dieną Vilniaus stotyje, skaitančią knygą ant suoliuko laukiamojoje salėje… Aš turbūt tave įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio.

Nežinau kodėl, nežinau kaip… Bet aš tai pajaučiau. Tą mažytę kibirkštį. Ir nors mūsų susitikimas buvo toks vidutinis, man jis patiko.

Grįžęs tuomet namo, į Kauną, aš jau nebegalėjau išmesti tavęs iš savo galvos. Nebegalėjau, nors tu ką. Klausiau tuomet draugų, kas manęs darosi… Ką man daryti.

Ar man tiktis antrą kartą ir tave pabučiuoti, ar pamiršti iki kol grįšiu iš Čekijos ir tuomet pratęsti tai, kas pradėta.

Paklausęs draugių patarimo (ir savo norų) aš visgi susitikau antrą kartą. Ir pabučiavau.

Ir tądien pirmą kartą pajutau netikrumą. Tu buvai pirmoji mergina, į mano bučinį sureagavusi taip… Atstumiančiai, šaltai ir nesuvokiamai. Ir aš pasimečiau, aš nieko nesupratau… Rodos tuomet ir panašų laišką parašiau – nežinau. Tuomet maniau, kad tai tik specifinis Tavo bendravimo būdas. Kad esi atsargi kaip katinas ir gudri kaip žvirblis.

…Tačiau man išvykus, tokie netikrumo kalneliai vis atsirasdavo ir pranykdavo. Aš tavęs klausdavau tiesiai, o tu pabėgdavai. Klausdavau abstrakčiai, o tu neatsakydavai. Neklausdavau nieko… O man vis tiek būdavo nejauku širdyje.

(Dievaži, aš visą šitą pasakočiau tau gyvai, jei galėčiau. Vis geresnis efektas, ar ne?)

* Vėl padaro pauzę. *

Per paskutinius mėnesius aš galėjau pamažu lupti tavo dažų bei tapetų sluoksnius ir žiūrėti, kokios freskos slepiasi ant tavo vidinių sienų… Nors nebuvai labai labai atvira ir atsiduodanti… Visgi pamažu atsivėrei.

Bet aš nesuprantu, Simona, ar tu išvis trokšti kada atsiverti… Na, nežinau? Iki dangaus ir toliau?

Ar išvis trokšti ir jauti tą nesustabdomą jausmą širdyje, kai myli, nori su mylimuoju būti ir daryti smagius dalykus… Tačiau pati nežinai kodėl?

Aš to nesuvokiu.

Aš nesuvokiu to ir mane tai kankina. Jau beveik keturis mėnesius.

* Nueina ir apsivelka megztinį, nes kažkodėl pasidarė vėsoka. *

Taip, pripažinsiu. Aš esu įsimylėjęs. Tave įsimylėjęs.

Ir, dievaži, kaip trokštu, kad tu mylėtum mane.

Kažkokiu būdu aš leidau, kad tu užimtum didelę dalį mano gyvenime. Pirmas rytines mintis ir paskutines prieš užmiegant. Ir kartais tarpe.

Dėl tavęs aš gebu keisti savo planus. Atvažiuoti vidury nakties į Vilnių. Dovanoti dovanas ir planuoti atostogas. Būti geresniu nei esu… Ir susitaikyti su tuo, ką duodi man.

Taip – esu beprotis.

Bet taip pat esu įsimylėjęs beprotis, taigi man visa tai atrodo natūralu. Rimtai. Aš galėčiau elgtis kitaip, tačiau aš visai visai nenoriu!

Mano širdyje dega troškimas būti kartu.

Ir pasakyk tu jam, ką nori – negalvok, nedaryk, nesitikėk, nebūk toks ir anoks… Tačiau ar tau panašu, kad jis klauso?

Prisimerkęs akimirką žvilgteli į iš už cepelinų spalvos debesų išlindusią saulę. Šalta žiemos saulė spigina lygiai taip pat ryškiai kaip vasarą.

Tačiau štai.

Mano širdis man sako: „Būk kartu, Danieliau, arba nebūk iš viso. Padaryk viską, ką gebi.“

Ir aš darau viską, ką gebu.

Jei atsakymas nėra akivaizdus ir jo nematau – aš jo klausiu tiesiai. Prievartauju, nes kitaip nesugebu… Kažkaip.

* Padaro pauzę. *

Aš tavęs nesuprantu. Tavęs nepermatau ir net neįžvelgiu.

Todėl klausiu: O ką jauti tu? Ką tu jauti?

Ar jauti degantį troškimą būti kartu, nepaisant tokių mano prievartavimų? O gal nenori būti, nes, tarkim, negražiai kirčiuoju žodžius ar gyvenu Kaune? O gal nežinai ir nieko nesupranti pati?

* Šypteli. *

Ir žinai… Aš tik tenoriu atsakymo – nori labai ar nenori iš viso.

Panašaus apsisprendimo, kaip aš darau su visais daiktais, darbais, tikslais, pramogomis ir žmonėmis savo gyvenime – klausiu savęs noriu to ar ne. Ir jei nenoriu arba nežinau (ir, svarbiausiai, nežinau ilgoką laiką) – tai aš to atsisakau.

Tai juk paprasto gyvenimo principas: Turėk mažiau. Kuo mažiau turėsi, tuo daugiau jėgų galėsi sukoncentruoti. Kuo daugiau galėsi sukoncentruoti, tuo daugiau pasieksi.

Aš tikiu, kad tau irgi tai padėtų. Gi žiū – atsakyk „ne“ arba „nežinau“ (man pasirodė, jog nežinai jau nuo rugsėjo) ir štai – manęs, kaip problemos, atsikratei. Pasakyk „taip“ – ir štai gali toliau džiaugtis visu kelionės, atradimo, virsmų ir atsivėrimų džiaugsmu.

Ir nepaisant to, ką atsakysi: skatinu šį principą taikyti visame savo gyvenime. Nes tai taip gerai veikia.

* Padaro pauzę. *

Bet, štai, ir vėl aš tave prievartauju. Atsiprašau… Nujaučiu, kaip tai skaudu… O gal kaip tik atstumia ir tik dar aukščiau užkelia tavo sieną.

Aš kasu sau duobę, o tu stataisi aukštą sieną.

* Paklauso dainos.*

Jei žinočiau, ką daryti geriau – aš tai daryčiau. Bet aš nežinau. Atleisk dėl to.

* * *

Na ir taip… Jaučiuosi, tarytum būčiau tiek daug visko praleidęs, jaučiuosi, lyg galėčiau dar rašyti ir rašyti. Bet šiandien laišką turėsiu baigti.

Jei nori, kad ką pratęsčiau, kitaip apsakyčiau ar ko nesupratai – sakyk taip ir aš tau parašysiu. Man patinka tau rašyti. Ypač kai žinau, kad skaitai.

Ak, o aš? O aš ką atsakyčiau į savo paties užduotą klausimą?

Aš atsakyčiau, kad taip, noriu tęsti nuotykį su tavimi. Noriu padaryti milijoną su puse beprotiškiausių dalykų ir dar tris milijonus ne tiek beprotiškų, tačiau vis tiek smagių.

Bet nemanyk, kad tuo kaip nors noriu paveikti tavo atsakymą ir tavo jausmus. Aš nenoriu tavęs, paveiktos aplinkos. Aš noriu tik tavęs, paveiktos savęs pačios… Na, ir galbūt dar geriausių tavo draugų bei šeimos – mamos.

O dabar ir vėl – iki trečiadienio! Tikiuosi tavo darbai juda gerai.

 

Danielius

Parašykite komentarą

Palikite komentarą. Anonimiškai.