Idėjos iš Debesylos galvos

Prisipažinimas: Kuo mane gąsdina tualetai?

Išleista 2016-10-10 į 365 Tekstai
Kuo mane gasdina tualetai

Dienos tikslas: 115 žodžiai. Parašyta: 196.

Dušas. Akimirkos prieš miegą. Nutūpimas ant porcelianinio sosto vienam dideliam dalykui. Kilimas liftu. Autobuso laukimas, neturint šalia išmanaus telefono ar draugo.

Kodėl tų akimirkų metu mums į galvas šauna tiek daug minčių? Idėjų? Suprantame ar patys sugalvojame tiek pokštų? Pastebime tuos ankščiau nematytus juodus plyšius tarp plytelių po kojomis? Kodėl būtent tuomet kyla toks didelis entuziazmas (ir noras) imtis kažko išties smagaus?

Atsakymas vienas – visą dieną, IŠSKYRUS tomis akimirkomis, mes kažką veikiame. Kažkuo esame užkimšę savo galvą ir kūną.

Ir tik tada, kuomet atsipalaiduojame, kuomet padarome tai, dėl ko kūnas senai stūgavo ir rėkavo, kuomet sustojame ir nieko nebedarome… Mūsų mintys išties pailsi.

Tuomet pailsi ir kūnas.

Natūralu, kad tuomet pasijuntame laimingesni. Aišku, jeigu mūsų neužpuola tas begalinis troškimas „kažką nuveikti“, patikrinti telefoną – galbūt-prašau-kažkas parašė kažką naujo feisbuke.

Laimės akimirkos būna geriausios tuomet, kai nėra nieko, kas vėl nukreiptų dėmesį ir grąžintų į man-reikia-dirbti priklausomybę. Pavyzdžiui, duše gi mobilaus telefono nelaikysi.

Juokingiausia, tiesa, tai, kad dušas turbūt ir liko vienintelė vieta, kur mūsų dar nenugalėjo technologijos. Juk kai kurie žmonės, jei eidami į tualetą pamiršta telefoną, pasijunta lyg patekę į kalėjimą. Tuomet jie puola skaityti buteliukų etiketes ar nervingai į skutelius plėšyti tualetinį popierių.

Kraupoka. Tiesa?

Kakojantis,
Danielius