Dienos tikslas: 152 žodžiai. Parašyta: 249.
Štai esi tu. Rašytojas, tapytojas, bandelių kepėjas, programuotojas, dizaineris, motyvuojančių citatų ir anekdotų autorius. Kūrėjas.
Ir turi daug pradėtų, bet nebaigtų kūrinių.
Ne, pala, sakiau „daug“? Turėjau omenyje beprotiškai daug. Tiek, kad juos pabaigęs galėtum iš jų sukurti knygą, parodą bei užkariauti pasaulį.
Ir tavo idėjos pūva.
Vietoj to, kad jos keliautų per kitų žmonių emocijas ir mintis, vietoj to, kad įsimylėjėliai ir draugai jomis dalintųsi niūriais rudens (ar ateinančio pavasario) vakarais – tai trūnija.
Pšššš.
Tai garsas, skleidžiamas tavo orą leidžiančių kūrinių. Juos taip pūtei, taip taisei, taip didinai… O dabar jie guli tavo sąsiuviniuose, „galbūt kada ateityje“ svajonėse ir kompiuterio diskuose.
Na, gerai, gal idėjos kompiuteryje ir sąsiuvinyje neskleidžia garsų. Bet įsivaizduok, kad skleidžia.
Ar girdi visas tas valandas, kurias skyrei savo kūrybai, kurią dabar laikai nugrūdęs „kažkada pabaigsiu“ dėžėje? Ar girdi jų aimanas, šauksmus ir klyksmus?
…Kodėl savo kūrybą sukoncentravai vienoje vietoje ir dusini mirtinomis dujomis?
Nejau tau malonu klausytis savo kūrybos kančių?
Ne?
Tai va – štai todėl aš kasdien, 365 dienas iš eilės, kiekvieną mielą (ir nemielą) dieną rašau, atkrapštau senai „užmestas“ mintis, jas nuvalau ir išleidžiu.
Kasdien 1% daugiau, nei išleidau vakar.
Kadangi esu rašytojas – tai žodžių. Jei būtum komiksų autorius, galėtum kasdien po panelę, sukurtą vis gražesniu stiliumi. Jei būtum programuotojas – eilutę vis tvarkingesniu kodu. Jei fotografas – po papildomą išskirtinį kadrą.
Aš turiu stalčius, kompiuterį ir spintas pilnas idėjų.
Ir nesiruošiu jų žudyti.
Nes nesu mazochistas, kuriam būtų malonu stebėti, kaip jo kadaise išnaudotos valandos pranyksta be žymės pasaulyje.
Neleisk savo idėjoms mirti.
Prisijunk prie manęs!
Tavo,
Danielius