Idėjos iš Debesylos galvos

Gyventi „pagaminant“ kuo mažiau šiukšlių užsibrėžęs Danielius: „Minimalizmas – mano filosofija“

Išleista 2019-09-04 į Užrašai
uco3xphss3s

Pirmąsyk išleista: https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/zalias/gyventi-pagaminant-kuo-maziau-siuksliu-uzsibrezes-danielius-minimalizmas-mano-filosofija-1007-954954.

Pokalbis žemiau – neredaguota versija.


1) Vieni žmonės rūšiuoti, galvoti apie aplinką, tausoti aplinką yra mokomi nuo mažens – auga tokiose šeimose, kitiems kažkuriame gyvenimo etape įvyksta savotiškas „lūžis“? Koks yra jūsų atvejis?

Užaugau sveikoje šeimoje – mūsų visad gerbė gamtą, senelis augino bites (iki kol visai nesuseno prieš kelis metus), o mama kartojo – šiukšles reikia surinkti! Mesti bet kur negerai.

Tada, po 24 metų gyvenant su tėvais, išsikraustai į savus namus. Ir pamatai – net ir tėvai, kurie išmano daug, nepastebi visko. Šį tą jie praleidžia. Pavyzdžiui plastiko perka daug (bet bent rūšiuoja, kas labai smagu), valgo daug gyvulinės kilmės maisto, išmeta nemažai maisto atliekų, kiekvienai kelionei naudoja automobilius…

…Nesakau, kad mano tėvai kažkuo blogi. Ne, jie daro jau pakankamai! Užtat pastebėjau, kad pats galiu daryti mažiau šių ekologinių nuodemių. O viskas prasideda nuo savęs, nejau ne?

 

2) Kas, jūsų nuomone, gali pakeisti žmogaus elgesį, požiūrį? Dauguma žino baisias taršos statisikos, klimato atšilimo grėsmę ir pan.dalykus. Tačiau įprotis numesiu šiukšlę ar nusipirksiu eilinį plastikinį maišelį lieka.

Deja nemanau, kad šiurpios iliustracijos padės.

Panašiai, kaip kalbant apie veganizmą – tik labai maža dalis žmonių tapo veganais (tai, beje, irgi ekologiška filosofija, apimanti daug daugiau nei mitybą) pamatę šiurpius vaizdus iš gyvulių fermų Lietuvoje.

Bauginimams, deja, įgauname atsparumą. Kaip ir šimtąjį kartą girdinti per radiją reklamą apie saugų vairavimą – tiesiog perjungi kanalą ir tiek.

Užtat, tikiu, reiktų dalintis idėjomis! Ir pozityviai remti, skatinti gamintojus kurti ekologiškai suyrančias pakuotes (tai, beje, viena iš Europos sąjungos misijų iki 2030 metų – labai džiaugiuosi), dalintis su draugais kaip galima gyventi nekuriant tiek daug bereikšmio šlamšto.

Bėda yra žemiau – nesirenkami ekologiški sprendimai, nes nenutuokiama, kaip tai paprasta!

…O taip pat, dalis žmonių pirkiniais bando pradžiuginti savo kasdenybę. Tarytum taip nusipirksi laimę – turėdamas telefoną, kurio modelio pavadinime skaičius vienetu didesnis. Seną, aišku, meta į šiukšlyną! Švaistant išteklius, naudotus tam sukurti.

Taigi, 3 dalykai: dalinkis su draugais šiomis geromis idėjomis, pabandyk pats, pabandęs paskatink gamintojus, kuriems rūpi gamta.

Pavyzdžiui manęs niekas neprašė, bet aš mielai pasinaudosiu proga ir pareklamuosiu – yra fantastiški veganiški šaldyti kotletukai pavadinimu “Pupuliai”. Jie ne tik skanūs (savaime suprantama), bet ir pakuotėje – ekologiškai suyranti! Beveik kiekvienam sutiktam draugui rekomenduoju šiuos paragauti!

 

3) Kaip susidomėjome „Zero waste“ filosofiją? Kas paskatino?

Ak, išties paskatino tai viena mergina, kuria buvau susižavėjęs. Kvaila istorija – aš įsisvaigau, o pasirodo ji ilgesnių santykių nė nenorėjo. Bet idėja, kad galiu gyventi ekologiškiau ir galbūt net visiškai be šiukšlių – prilipo!

 

4) „Zero Waste“ turi įvairių „modelių“. Į ką labiausiai orientuojatės jūs? Kokius esminius akcentus, principus galėtumėte išskirti? Visiškas plastiko nenaudojimas, jo keitimas stiklus ar pan.?

Esu išleidęs knygą apie produktyvią, laimingą gyvenseną: “Tinginio manifestas”. Ir joje miniu turbūt svarbiausią savo gyvenimo filosofiją – minimalizmą.

Kas yra minimalizmas?

Jo esmė – atsirink, kas svarbiausia. Visko turėti, padaryti, gauti vis tiek nepavyks (deja), tai kodėl nepasimėgavus tuo, kas kokybiškiausia?

Tai štai, manau geriausias būdas nesukurti šiukšlių yra jų prakeiktai nepirkti!

Taip, taip, tau labai norisi naujų batų… Bet ar jie išspręs tavo nepasitenkinimo priežastis? Ypač kai batų jau turi bent po porą kiekvienam orui? O kam tau tas naujas telefonas, jei vis tiek naudoji tik skambinimui bei feisbukui? O kokio velnio tau pirkti automobilį, jei vis tiek toliausiai važiuoji tik po 5 kilometrus, o tolesniam keliui gali pasinaudoti “Citybee” ar kitokia kelionės alternatyva?

Taigi: Ar man tikrai reikia?

Kartais reikia daug mažiau, nei nori akimirkos pasitenkinimas. Ir aš suprantu, kad galbūt dėl šitokio klausimo būtų mažiau pardavimų (taigi mažiau pirktų mano knygų, valstybė surinktų mažiau PVM…), bet pirkinys be prasmės – yra beprasmis. Geriau pinigus leisti tam, kas kokybiška, ilgaamžiška, tikrai apgalvota.

Na, o kai neperki šlamšto – tu jau, iš esmės, padarei milžinišką darbą! Dabar pabandyk naudoti daugkartinius medžiaginius maišelius (patogu, nes neplyšta!), pirkti produktus popierinėse pakuotėse… Ar, kad ir kas ateityje bus.

Galbūt ateityje plastikas nebebus toks siaubingai žalingas gamtai. Užtat esminis minimalizmo klausimas “Ar man tikrai reikia?” išliks.

 

5) Dažnai girdime apie įvairius iššūkius – savaitės šiuklės stiklainyje arba mėnesio šiukšlės balkone. Ar pats turėjote tokių? Gal galite papasakoti?

O taip! Visą sausio mėnesį – gyvenau be šiukšlių. Na, tiksliau bandžiau be jų gyventi. Kaip pamačiau – nepavyko 100% išgyventi nieko nesukuriant. Bet buvo smagu! Pasikviečiau kelias drauges ir pažįstamas, kartu susirašinėjom feisbuke idėjas kuo pakeisti įprastą kačių kraiką, kur rasti duonos ne plastike, ar verta atsisakyti popierinių rankšluoščių…

Kaip pamačiau – plastiko yra visus. Ir velniškai daug!

Bet džiaugiuosi, kad atradau medžiaginių maišelių (vietoj plastikinių) džiaugsmus, išbandžiau lietuviško “Solidu” šampūno, kuris gaminamas be vandens, galima įsigyti tiesiog supakuoto į popierių tarytum muilą… Iš tikrųjų, daug plačiau (su nuorodomis į “Zero waste” idėjų pilnus puslapius) rašiau savo tinklaraštyje Debesyla.lt! Šį pasakojimą galima rasti čia. (https://debesyla.lt/menuo-be-siuksliu/)

 

6) Ar jūsų šeima gyvena vadovaudamasi panašiais principais? Kaip bendraujate su artimaisiais, kurie nepaiso šių principų – moralizuojate ar ignoruojate?

Oi, jie dar patys negyvena taip labai zero waste. Užtat myliu šiuos žmones – tik per pozityvų palaikymą, tikiu, įvyksta pokyčiai!

 

7) Neretai kaip vieną iš priežasčių, kodėl nerūšiuoja, žmonės įvardija infrastruktūrą. Kaip jūs vertinate ją Lietuvoje?

Nerūšiavimui? Taip, tikra tiesa – infrastruktūros bėda.

Dar dalinai išsilavinimo – kai kurie balvonai galvoja, kad jei atvažiuoja vienas sunkvežimis paimti šiukšles, tai viską į vieną skyrių ir sumeta, kai išties – dabartinės šiuškliavežės ir šiukšlių rūšiavimo sistemos viską atskiria – tikrai nėra rūšiavimas beprasmis. Tai nieko neužtrunka (tiesiogine prasme – mesti į antrą šiukšlinę po kriaukle), o nauda milžiniška!

Bėda, kai nesuteikiama proga rūšiuoti.

Pavyzdžiui mes šeimoje ilgai nerūšiavome, nes tiesiog Kaune, privatiems namams, nebuvo teikiama rūšiuojamų konteinerių paslauga. Vos tik atsirado – ėmėm ir džiaugiamės, nes rūšiuojant išvežimas kainuoja net mažiau! Ačiū “Kauno švarai”. Tikiuosi, kad jie ir ateityje nepakeistų šios pozityvaus palaikymo politikos.

Bet situacija jau gerėja. Deja žinių apie Lietuvos tolimus kraštus nežinau, tačiau bent miestuose – turėtų būti visko pakankamai. Jau pakankamai!

 

8) Kaip atrodo jūsų namai, kiek skirtingų šiukšliadėžių rūšiavimui turite? Kokių dar gudrybių naudojate apsipirkinėdamas, kaupdamas šiukšles, panaudodamas antram kartui ar rūšiuodamas?

Šiukšlines šiuo metu turiu dvi – vieną plastikui, kitą maisto atliekoms.

Kas smagu – išmokau taip darytis valgyti, kad maisto atliekų praktiškai nelieka. Tiesiog suvalgau viską… Cha. Tai maisto atliekų šiukšlinė dažniausiai stovi tuščia. Tuomet yra plastiko šiukšlinė – šios, kadangi neperku daug plastikinių produktų, irgi nepripildau. Popierių sumetu į atskirą stalčių – kadangi namus šildau kietu kuru, tai bent jau žiemos metu viskas susikūrena, kas per metus susirenka – nereikia ieškoti kažko papildomo prakūroms.

Hmm… Tai ir tiek! Kai neperki šlamšto – nėra ką ir išmesti. Kai pirkdamas pagalvoji – vėlgi, nėra ką išmesti. Lieka džiaugsmas, kad darau kažką naudingo ne tik sau, bet ir aplinkai.

 

9) Kokių tikslų šiuo klausimu esate sau užsibrėžęs ateičiai?

Labai norėčiau mažiau važinėti automobiliu! Kol kas net tiems 5 kilometrams jį naudojau. Bet, ei, juk turiu dviratį, kurį ankščiau ištraukdavau taip retai… Tai va, jau kelias savaites, šią akimirką, važinėju iki darbo vietų mieste ir namo dviračiu. Lengva, malonu, džiaugiuosi, kad Kaune daugėja dviračių takų. Dar ir sako, kad visai sveika pajudėti – malonu!