Idėjos iš Debesylos galvos

Debesyla.lt kūrėjas Danielius: Vienintelis būdas išlikti produktyviu šiame moderniame pasaulyje yra minimalizmas

Išleista 2019-06-19 į Užrašai
37 1200x600

Pirmąsyk išleista (ir iliustruota): http://igyvendink.lt/debesyla-lt-kurejas-danielius-vienintelis-budas-islikti-produktyviu-siame-moderniame-pasaulyje-yra-minimalizmas/


Tinklaraščio debesyla.lt ir knygos „Tinginio manifestas“ autorius Danielius Goriunovas garsėja originaliais iššūkiais ir netipiniais patarimais visiems, kas siekia savo tikslų. Jo rankose atsidūrė ir mūsų tikslų įgyvendinimo planas „Kasdien arčiau savo tikslo“, kurį Danielius išbandys planuodamas šių savo tikslų įgyvendinimą: išleisti naują knygą, „paleisti“ naują Debesyla.lt dizainą ir sukurti gerus mokymus apie tinklaraščio kūrimą. Danieliui linkime sklandaus tikslų įgyvendinimo kelio, o su Tavimi dalinamės specialiai Įgyvendink.lt skirtu interviu apie tikslų siekimą, produktyvumą ir netgi – tinginystę. 

Danieliau, garsėji kaip iššūkių fanatikas. Kada „susirgai“ šia manija ir nuo kokio iššūkio prasidėjo Tavo, kaip iššūkių fanatiko, istorija?

Viskas prasidėjo vakar.

Na, aš negaliu sakyti, kad tai prasidėjo anksčiau, nes pats nežinau kaip čia atsidūriau. Vaikystėje mėgau skaityti laikraštį „Kauno diena“ (kurį ir dar vis skaito mano tėvai bei seneliai), o šiandien – pats sau darytis Kauno dieną su kasdieniniais iššūkiais ir naujienomis.

Žinai, mes visi mėgstame magiškas istorijas. Aiškias istorijas. Kaip paprastas žmogus X patyrė tragišką įvykį Y ir netikėtai pasikeitė bei tapo Žmogumi Z. Šie mitai ne veltui buvo populiarūs antikos laikais… Ir ne veltui dabar tikimės, kad kiekvienas žinomesnis, veiklesnis žmogus atskleis gi savo tą paslaptį. Išleis knygą „Magiškas dalykas dėl ko tapau nuostabiu“ bei pritaikius tą vieną dalyką viskas pasikeis.

Tik.

Nėra aišku, kodėl aš esu toks. Ir nėra aišku kodėl kiekvienas kitas Lietuvos herojus yra toks. Ir nenoriu meluoti, kad viskas prasidėjo kai patyriau kokią tragediją…

Kokius iššūkius šiuo metu esi sau išsikėlęs ir ką jau įgyvendinai? Kokiais įveiktais iššūkiais labiausiai didžiuojiesi ir kodėl?

Esu įveikęs kelis. Apie juos pasakoju tinklaraštyje https://debesyla.lt/ ir asmeniniame instagrame @debesyla.lt, kur šiuo metu vykdau pažįstamos įkvėptą #100naujųDalykųKasdien iššūkį – 100 dienų iš eilės kasdien nuveikti kažką naujo.

Išties… Nematau priežasties didžiuotis, ką padariau.

Nes visi šie iššūkiai – be galo asmeniški. Tai man pačiam asmeniškai buvo sunku rašyti kasdien 365 dienas iš eilės. Man asmeniškai buvo OHO nuotykis mėnesiui išsijungti internetą. Ir nemanau, kad jie man suteikė priežastį girtis, koks nuostabus esu – kitiems tai gal nėra iššūkiai.

Aš tiesiog darau naujus dalykus, kurie yra nauji man. Tai mano kelionė.

Šalia kasdieninių, trumpalaikių iššūkių Tavo gyvenime yra vietos ir dideliems, ilgalaikiams asmeniniams tikslams. Kokie jie? Ar kasdieniniai iššūkiai „nepavagia“ Tavo dėmesio, kurį galėtum skirti savo ilgalaikių tikslų įgyvendinimui?

Esu įsitikinęs, kad ekologija ir ekonomika yra tai, kuo išties turėtume rūpintis.

Esu įsitikinęs, kad kiekvienas turėtų sau išsikelti iššūkį.

Mano visi darbai ir veda link šių dalykų – plėsti mano tikėjimą, dalintis idėjomis apie šias dvi pasaulio sritis, padėti kitiems prisijungti ir pakartoti tokius iššūkius.

…Ir mažesni iššūkiai yra kaip eksperimentai. Kaip mažos detalės. Iš šių detalių ir susideda didesni pasiekimai.

Mano iššūkiai ir A/B eksperimentai tik padeda pasiekti tikslus. Jei blaškytų – jų nedaryčiau.

Asmeninio augimo knygų autorius, verslininkas Tim Ferriss, siekdamas kuo produktyviau išnaudoti savo dieną, atsiriboja nuo blaškančio informacijos srauto tam tikram laikui užblokuodamas internetą, telefone įsijungdamas skrydžio režimą. Pasidalink savo receptu, kuris  padeda Tau sukoncentruoti dėmesį į tikslus, įveikti atidėliojimą ir tapti produktyvesniu.

Pirmiausiai – atsirenki, kas tau yra svarbiausia.

Viskas. Tiesiog. Problema su produktyvumo sistemomis, kad jos NESPRENDŽIA problemos. Jei tikrai dirbi tai, kas tau svarbu – nereikia jokių papildomų priemonių. Gali naudoti tiesiog Bomžrašinę ir tiek! O jei dirbi tai, ko tau asmeniškai nesinori ar nereikia – na, nereikia stebėtis, kad norisi nukrypti kažkur… Ten.

Rimtai. Viskas prasideda ir baigiasi minimalizmu. Vienintelis būdas išlikti produktyviu šiame moderniame pasaulyje yra minimalizmas. Susitelkimas. Atsisakymas.

Esi knygos „Tinginio manifestas“ autorius. Kaip produktyvumas dera su, atrodytų, visiška priešingybe – tinginyste? Kas yra produktyvi tinginystė ir kuo ji gali būti naudinga?  

Labai geras klausimas, nes – tai būtent atsisakymo tema. Tinginystė yra atsisakymas. Tinginys atsirenka tai, kas jam yra svarbu, o viso kito nedaro.

NES KODĖL BLEHAMUHA REIKIA DARYTI TAI, KAS NĖRA SVARBU?

Atleisk už keiksmus, bet blembački, yra tokių žmonių, kurie vis dar mano, kad gyvenime kažką privalomadaryti ir „nėra geresnių būdų tai padaryti“.

Pavyzdžiui, sako, kad privaloma eiti dirbti dizaino darbų ofise, kai, na, juk jau akivaizdu, kad didelę dalį darbų galime dirbti namuose. Arba kadaise buvo manoma, kad kam čia reikia to interneto ir Google (ar Wikipedijos) – gi yra senos geros enciklopedijos. (Dabar jas naudoju kaip staliuką prie lovos. Rimtai.) Arba dar kiti mano, kad PRIVALO visada rūpintis vaikais, žinoti, ką dirba darbuotojai, perskaityti visas dienos naujienas… Bet galbūt jei leisi vaikams patiems pasidaryti sumuštinį, tai gal jie IŠMOKS tai daryti patys? Jei leisi darbuotojui dirbti, gal jis tai padarys geriau? (Gal ne veltui autoservisuose juokaujama apie „mokestį už stovėjimą už nugaros“?). Gal, leidęs sau ilgiau pamiegoti vietoj nenorimo bėgiojimo rytais, gyvensi ilgiau, sveikiau ir, galų gale, tiesiog maloniau?

Na, aišku, viskas nėra taip paprasta. Be abejo.

Galbūt tavo vaikai yra protiškai atsilikę ir nemoka elgtis su peiliais. Galbūt darbuotojas nesuprato užduoties ir padarys klaidų. Galbūt nebėgioti tikrai būtų dar blogiau.

Bet.

Sąmoningas atsisakymas, tinginystė, nereiškia, kad dabar turi pabloginti savo gyvenimą. Tinginystė – gyvenimo gerinimas, ne bloginimas.

Tinginys darys tai, kas yra svarbu, tik kitais būdais.

Jis duos vaikui duonos, šaukštą ir žemės riešutų sviesto. Darbuotojui jis tikrai aiškiai viską užrašys arba patikrins darbą nustatytais periodais, pertraukos metu. Jis bėgios ne rytais, o vakarais, nes tada bėgioti jam smagiau.

Viskas prasideda ir baigiasi pasirinkimais.

Mes negalime sau leisti turėti visko (na, niekada ir neturėjome tokios laisvės, bet dėka reklamų ir influencerių pasigyrimų socialiniuose tinkluose atrodo lyg ir galėtume…). Tenka atsirinkti.

Ir žinai kas smagiausia?

JEI DIRBSI TAI, KAS TAU SVARBU – PADARYSI TAI GERIAU.

Tiesiog. Japonijoje yra tokia filosofija, kad nesvarbu ką dirbi – bandyk tapti geriausiu srities specialistu. Jei dirbi šlavėju, tai tapk geriausiu šlavėju visame Tokijuje! Ir panašiai.

Kai susitelkiame į tai, kas išties svarbu – tampame kaip adata.

Gali gyventi lyg sniego „šiūpelis“ ir bandyti įveikti gyvenimo sunkumus multitaskindamas ir būdamas darboholiku. Arba gali būti adata ir, įdėjęs daaaaaaaaaauuuuuuuuuug mažiau jėgų, įsmeigti taip giliai problemos šiknon, kad…

Susitelkimas, sąmoninga tinginystė, yra produktyvaus darbo paslaptis.

Gaila, kad kai kurios sielos dar vis galvoja, kad jei „tingiu“, tai esu blogas. Ne. Tai tiesiog reiškia, kad dar dirbi ne tai, kas tau asmeniškai svarbu, nesuteikei prasmės tam, ką dirbi.

Taip, nebūtina keisti darbo – užtenka surasti jame prasmę, kaip Viktorio Franklio knygoje „Žmogus ieško prasmės“.

Ir tai, iš esmės, yra sąmoninga tinginystė.

Kadaise irgi buvau „šiūpelis“. Tada pradėjau taikyti minimalizmo, atsisakymo technikas, apie kurias pasakoju savo knygoje „Tinginio manifestas“ (beje, rašiau labai taupiai, nes tingėjau rašyti bereikšmį šlamštą) ir pamažu nusidilinau… Na, dar ne iki adatos, o galbūt – iki darželio kastuvėlio, kas – daug geriau, nei buvo prieš 5 metus…

Dažniausiai apie tikslų išsikėlimą viešojoje erdvėje išgirstame prieš Naujuosius metus. Naujųjų metų pažadų tradicija, kilusi iš JAV, atsiranda ir Lietuvoje. Kaip manai, ar svarbu, kada į pasaulį bus paleistas tikslas? Ar turi savo tradiciją, kada užrašai naujus tikslus ir susiplanuoji jų įgyvendinimą?

Tai nėra svarbu.

Vadimas Zizas, toks į Gary Vaynerchuk, gerąja prasme, panašus Lietuvos herojus, dažnai kartoja – nėra svarbu, kada tu išsikeli tikslą ir panašios smulkmenos.

Svarbiausia – ar pradėsi to tikslo siekti?

Jei niekada nepaimsi į rankas jokio tikslų žurnalo, sąsiuvinio… Ir nepradėsi DIRBTI, tai ko tikiesi? Kad suveiks magiškas minčių traukos dėsnis ir visata tau viską paduos į rankas? Cha!

Aš savo tradicijos tokios irgi neturiu. Tiesiog išsirenku kas svarbu ir tada tai darau.

Kaip Tau sekasi planuoti tikslų įgyvendinimą? Ar visada viskas klostosi pagal planą? Kokias esi išbandęs tikslų planavimo strategijas? Kurios iš jų Tau pasirodė pačios veiksmingiausios?

Man asmeniškai atrodo, kad Bomžrašinės ir “Imi bei darai” technikos pilnai užtenka. Nereikia apkrauti savęs papildomomis sistemomis.

Bet!

Jei kažkam veikia sudėtingesnės sistemos – nereiškia, kad jos blogos. Svarbiausia, kad darbai būtų padaryti. Svarbiausia ne priemonės, o tikslas.

Danieliaus Goriunovo asmeninio archyvo nuotrauka.

Ką patartum draugui, kuris, siekdamas savo tikslo, susidūrė su kliūtimi ir prarado motyvaciją judėti pirmyn?

Ir nedaryk to. Varom kavos? Pasauliui reikia tavo užsidegimo. Jei praradai motyvaciją, vadinasi, darei kažką ne taip. O jei tikslas tau tikrai toks svarbus, tai motyvaciją tuojau rasi, tikslą pasieksi, jei išsikelsi sau iššūkį ir pabandysi tai padaryti kiek kitaip.

Na, nors išties dabar jau bandau nei draugams, nei šeimos nariams, nei išvis kam kitam nebepatarinėti. Atsakymus kiekvienas mes jau turime savyje.

Telieka skirti laiko sau, nuoširdžiai sau, patingėti, palaukti ir įsiklausyti.  Ir tais atsakymais, slypinčiais viduje, pabandyti pasinaudoti.

Nereikia susituokti su savimi ir laikyti savęs nuostabiu. Na, jei nori – gali. Bet nebūtina.

Užtat puodelis karšto gėrimo, skanus sumuštinis, tyli akimirka, diena, savaitė, mėnuo, pusmetis, metai be feisbukoinstagramo, triukšmo…

…Bent viena minutė tiesiog sau.

Na, prašau, bent jau sėdint ant klozeto…

Tai padės išgirsti save.

Ir nereikia čia kitų žmonių patarimų. Nereikia kalno straipsnių, knygų, „magiškų ir vienintelių sprendimų“, kurie pakeis viską.

Tiesiog reikia savęs.

Turbūt, kad mes daugiau nieko ir neturime. Tik save. Ir savo vidinius norus, kuriuos mums davė Dievas.

Mums buvo duota laisvė rinktis, siekti, dirbti, kovoti.

Man asmeniškai atrodo, kad būtų nepagarbu sau (ir savo Dievui) šią tikrąją, sveikąją laisvę nukišti po psichotropine bereikšmio darboholizmo kaldrute.

Mes esame sutverti tam, kad tinginiautume.

Ačiū už atsakymus!