Visiškai bereikšmis meilės laiškas

365 tekstai meilė
Laiškai

Dienos tikslas: 522 žodžiai. Parašyta: 531.

Labas, [cenzūruota]!

Prašei, kad parašyčiau tau laišką.

Sėdžiu bibliotekoje. Vėl. Kaifuoju ir klausausi internetinio radijo, groja dainą, kurios žodžiai „Are we gonna be the same, Standing in corner…“. Čia pamečiau ritmą ir nebeišgirdau, kaip toliau. Ką tik pavalgiau. Valgiau nusipirkęs didelį sumuštinį. Kaip tikras vyras. Savarankiškas, sau nusipirkęs maisto už savo uždirbtus eurus! Dar vis jaučiu sumuštiako skonį burnoje.

Pavalgęs prisiminiau tave.

Štai dabar sėdžiu ir matau priešais save du vaikius. Iš išvaizdos jie gal kokie 16-mečiai. Na, žinai, One direction išvaizdos – grynai.

Ne itin nuostabus sutapimas, kad abu apsirengę praktiškai taip pat, šukuosenos jų irgi vienodos (tik vieno plaukai tiesūs ir šviesesni, o kito šiek tiek garbanoti), sėdi atsisukę į vieną pusę… Ir abu turi baltus Mac laptopus bei įsijungę Safari kažką naršo. Jokios pelytės, tiesiog laptopai, pirštai… Ar jie dvyniai?

Na, nežinau, ar tau įdomu, ką čia rašau. Jaučiuosi šiek tiek taip, lyg raščiau laišką, kokius rašo tik filmų herojai. Na, žinai, tokį lievą, be kabliuko, nuvalkiotą ir neįdomų. Reiks dar kiba gale pabaigti „Su meile, Danielius“ ir užanspauduoti bučiniu?

Čia susijuokiu iš savo pokšto. Na, ar labiau sukikenu, nes pokštas ne tiek ir juokingas.

Gurkšteliu negazuoto mineralinio vandens iš buteliuko. Vanduo aviečių skonio. Burnoje jis išlieka geras kelias akimirkas, o skonis stebėtinai panašus į aviečių. Būtent tokių, kokios auga mano kieme vasaros metu. Gal dėl to jų taip mažai būna, kad jas nuskina ir į mineralinio vandens buteliukus sudeda!?

Kodėl pirkau su skoniu? Ne, ne todėl, kad labai mėgčiau avietes. Niekada nebuvau didelis jų fanas. Nors namie nuvalgydavau visas, kiek nesuvalgydavo mama, brolis, kokios pelytės ir paukščiai – po aviečių rinkimo rankos likdavo apibraižytos aštrių aviečių stiebelių. Pirkau dėl to, kad, kaip keista, nebuvo (taip – NEBUVO) beskonio negazuoto mineralinio vandens, kuris arba nekainuotų dvigubai brangiau, arba nebūtų litro su puse talpos, kokius matau, kad aplinkiniai bibliotekos gyventojai nusipirkę.

O man juk tik tereikėjo butelaičio, kad vis galėčiau prisipilti vandens iš čiaupo, nes pirktas prieš dvi savaites įgavo kažkokį neaiškų kvapą.

Toli kampe matau vaikiną trumpai skustais plaukais. Šalia kompiuteris, o jis vilki žalius marškinėlius… Ir guli pasidėjęs ranką po galva. Tokia poza jis jau bene penkiolika minučių – tiek, kiek rašau šį laišką. Spėju, kad miega.

O apsimiegojusių žmonių netrūksta. Yra čia tokių. Apsimiegoję stebi kompiuterio ekranus. Mergina prie manęs tuoj išgers visą litrą mineralinio vienu kartu (prieš akimirką butelis buvo puspilnis), One direction vaikiai užhipnotizuoti ekranų…

…O aš svajoju bei galvoju apie tave. Visad tai darau, kai tau rašau – kitaip ir nesigauna.

Išties – net nežinau, apie ką čia dabar rašau. Turbūt rašau ne todėl, kad labai turėčiau ką pasakyti, o tik todėl, kad norėčiau tau kažką kalbėti ir turėti tave šalia bent mintyse. Kad galėčiau gulėti pasidėjęs galvą tau ant kelių ir tyliai burbėti, kol tu, ignoruodama mano žodžius, užsiimi sava veikla.

Šis laiškas turbūt toks. Visiškai bereikšmis, paprastas, plokščias, apie orą ir situacijas, kurios supa mus. Ir jei ką – atsiprašau, aš toks apsnūdęs! Tik duok man geriau savo įsivaizduojamą glėbį.

Oi, oi, bet štai ir pabaiga. Štai, turėčiau rašyti „Su meile, Danielius“, bet to nerašysiu. Geriau parašysiu kai ką, kas tikiu, kad tau patiktų labiau. Kažkaip nujaučiu…

Burku burku burku, [cenzūruota].

D.

P.S. Ar jau dareisi sumuštinių su mano atsiųsiu riešutų sviestu?
P.P.S …Aišku, kad dareisi. Žinau tave. Kaip skonis?

Parašykite komentarą

Palikite komentarą. Anonimiškai.