Dienos tikslas: 324 žodžiai. Parašyta: 662. Foto autoriaus nerandu. 🙁
Kokius planus kuriu aš? Kokius planus man kuria aplinkiniai? Mano kasdienybė ankščiau buvo panaši į šią:
- Atsibundu;
- Šliaužiu į paskaitas, kuriose snūduriuoju ARBA lieku namie ir snūduriuoju čia;
- Praleidžiu N minučių feisbukui ir interneto pramogom (nes reikia pailsėt!);
- Vakare supratęs, kad mažai ką nuveikiau, sukaupiu jėgas paskutinei kamehamės bangai ir puolu rašyti, mokytis ar atsakinėti į begalinius laiškus ir prašymus;
- Pirmą arba antrą valandą nakties griūvu miegot iki kito ryto.
Ir tokios dienos, kas keisčiausia, visai neprieštaravo mano planams. Planų turėjau šimtus ir nepaisant nuolatinio darbų žongliravimo, planų verte šventai tikėjau.
* Čia įterpk lėtą, nelaimę pranašaujančią, smuikų melodiją. *
Turėjau gausybę planų.
Tik bėda: Pusė planų tapdavo beverčiais po kelių dienų, dėl pasikeitimų ir netikėtų atradimų juos tekdavo keisti naujais, o antra pusė – nuvedė visai ne ten, kur norėjosi.
Planais aš tikėjau. Gyvenau pagal juos, kūriau juos, ir prireikus keisdavau pagal situaciją.
…Kai dabar prisimenu tas dienas, gali būti, kad tuomet daugiau net planavau, nei dirbau.
O kiek planuoji tu?
Mano įsitikinimu, yra keli planuojančių žmonių tipai:
- Tie, kurie planuoja griežtai ir gyveną pagal planus;
- Tie, kurie planuoja griežtai, bet jų planai nuolat keičiasi;
- Tie, kurie planuoja nedaug ir gyvena laimingai;
- Tie, kurie planuoja nedaug ir nieko nenuveikia.
Mes visi esame linkę į kažkurią pusę. Aš, pavyzdžiui, būdavau tas, kuris viską planuoja, tačiau kuriam sunkiai eidavosi planus išlaikyti (B).
Kaip tu?
Idėja: Ilgalaikiai planai nėra tokie vertingi, kaip juos įvardina kai kurie autoriai.
Gali būti, kad tu irgi turi ilgų planų. Labai ilgų planų. Mėnesiui. Trims. Metams. Gal net „idėjų, koks būsiu po penkių metų“ sąrašą, kuris yra pakankamai populiarus pratimas saviugdos, savivizualizacijos, savitobulėjimo rateliuose.
Tačiau kokia išties yra ilgalaikių planų vertė?
Prieš bandant tai panagrinėti, apsibrėžkime, apie ką kalbu. Planai gali būti trijų rūšių:
- Ilgalaikiai – planuojami metams, pusmečiui;
- Trumpalaikiai – dienos;
- Neegzistuojantys.
Įsivaizduok, kad tu, kaip kadaise aš, susikuri sau gyvenimo planą.
Ar nebūtinai gyvenimo – susikuri penkių metų trukmės raštą, kaip atrodysi ir kur būsi ateityje. Juk žinai, yra tokių populiarių pratimų, kuriuos galbūt irgi mėgsti išbandyti.
Gi turi tokių ilgalaikių planų? Spėjimų, kaip atrodysi po tiek laiko ir ką tuomet veiksi? Kuo būsi ir kuo užsiimsi? Ką pažinosi ar kuo mėgausiesi? Ką veiksi kitą vasarą ar per kitas atostogas? Prisimeni juos?
Tai štai…
…Didžiausia bėda, kad mes visai nenutuokiame, kaip ateitis atrodys.
A) Mes nežinome, kuo tapsime.
Tiesą sakant, net jei ir planuojame arba nuo vaikystės tėvai už mus planuoja mūsų ateitį, nežinia, ar tai išsipildys. Geriau turbūt tai vadinti „spėjimais“ nei „planais“. Šią idėją radau bestseleryje apie verslo kūrimą „Rework“ (liet. „Nedirbk“).
Avarijos, širdies smūgiai, budistų teroristų ginkluoti išpuoliai, neviltis bei troškimai nusižudyti; pasikeitusi ekonomika, politinė sistema ar pomėgiai. Visa tai gali nutikti. Galbūt ne vienu metu (pripažinkim, tai būtų įdomus scenarijus), bet užtenka ir vieno šių dalykų.
Jei visgi netiki – tada sakyk, ar šią akimirką tikrai sieki to, ko labiausiai troškai septynerių? Septyniolikos? Ar dvidešimt vienerių?
B) Dažniausiai tais žmonėmis netampame.
Net ir nepaisant to, kiek stengiamės, tempiame save lyg gumą, skaitome saviugdos knygas ir visokias Debesylas ar dirbame po 15 valandų per parą bei vargstame vis labiau. …Ir vis tiek nieko negauname. Tiesą sakant, tarp kai kurių žmonių atsiranda net toks įsitikinimas:
„Dirbu, dirbu ir nieko neuždirbu. …Taigi – reikia dirbti dar daugiau!“
– Galbūt tavo mintys?
Tačiau kodėl? Dėl ko?
Kodėl manoma, kad jei toliau darysi, ką daręs ir kas neveikė, tai stebuklingai pradės veikti? Po dar vienos dienos nekenčiamame darbe, dar kelių naujų pažinčių ar kai santaupos banke perkops penkių nulių zoną?
Kokie tavo planai?
Didžiąja dalimi mūsų gyvenimas yra spėlionė. Kaip jis buvo ir mūsų tėvams ar seneliams – gali eiti ir jų paklausti (jei šie dar gyvi), ką jie planavo, kai buvo jaunesni, ir ką išties padarė iki dabar.
Ir būtent todėl aš atsisakiau savo planų.
Todėl aš turiu projektus, ties kuriais dirbu. Mokymų programas: Onbo, Kryptis; knygas: Tinginio Manifestas ir dar vieną slaptą planuose; savo tinklaraštį ir sveikatą. Pomėgį kasdien pasimokyti rusų kalbos per Duolingo ir nemirk-dar-vieną-dieną projektą.
Tam planų nereikia.
Čia planai tik švaistytų laiką.
Vietoj planavimo aš dirbu.
Ir tuo didžiuojuosi.
Ar prisijungtum?
Neplanuojantis,
Danielius