Dienos tikslas: 247 žodžiai. Parašyta: 348.
Aš myliu mokytis. Ir todėl taip dažnai klystu.
Prieš savaitę su keliais draugais aš buvau ledo arenoje. Čiuožinėti niekada nemokėjau, o pačiūžas gyvenime buvau užsidėjęs tik būdamas vienuolikos.
Aš mokiausi čiuožti ledu. Ir per tas 45 minutes dalinai išmokau – judėjau per ledą, nors ir vėžliškai, bet prakeiktai judėjau!
Bet grįžkime į pradžią. Pirmas momentas ant ledo.
„Tik nenugriūk“, patarimą pametė man draugė Kristina.
„Tiesiog bandyk ir pavyks – kaip vaikui“, pridūrė draugas Tauras, primindamas mūsų ankstesnį pokalbį apie tai, kodėl vaikai čiuožinėti išmoksta greičiau nei suaugę.
Šiaip ne taip pajudėjau kelis žingsnius ledu, nesilaikydamas tvorelės, bet turbūt atrodydamas, kaip koks girtuoklis.
Ir tada suvokiau. Man reikia padaryti tai, ką taip dievinu daryti.
„Palaukit, man reikia kai ką padaryti“, pratariau draugams ir išskėtęs rankas į šonus ir šiek tiek sulenkęs kojas…
…Griuvau užpakaliu ant ledo.
Akimirksniu įvykęs lūžis.
Vieną momentą aš bijojau nukristi, bijojau suklysti… O kitą – aš jau ramus, tarytum būčiau olimpinis ledo čiuožėjas.
Nes antrąją akimirką jau žinojau – nugriūti nėra jau taip blogai. Galima ir pakartoti – bus visai malonu. Juk šikna tai tik šiek tiek suskaudo.
Scena keičiasi.
Aš virtuvėje, pirmą kartą gyvenime kepu kiaušinį. Būdamas dvidešimt vienerių metų. Kodėl taip vėlai? Ne, ne todėl, kad būčiau mamyčiukas. …O tik todėl, kad aš negaliu gyventi su tėvais, kurie manimi rūpinasi. Pernelyg.
Tą dieną aš žinojau – mama ir tėvas išvažiavo į Senukus bala žino ko pirkti ir ten bartis. Kaip visada. Taip pat žinojau, kad šią retą dieną niekas nebandys manęs sustabdyti nuo klaidos darymo.
Tą dieną aš leidau sau klysti, nes niekas nestovėjo už manęs ir nesulaikė mano rankos.
Aš jaučiausi laimingas. Kiaušinis iškepė puikiai. Valio!
Vėl keičiame sceną.
Aš įsimylėjau merginą. Vėl. Kuri, rodos, tiek labai manęs neįsimylėjo. Šaunu…
Klausimai: Kodėl aš bijau suklysti? Kodėl šioje vienoje vietoje aš neduodu sau leidimo klysti? Kodėl aš bijau jai rašyti laiškus, nes, na, atrodo, jog ir taip per daug jų rašau? Kodėl bijau jai prisipažinti, nes, na, atrodo, kad taip ją atstumsiu?
Kodėl?
Ant stalo pieštuku paišau stačiakampius. Kampuotus. Kupinus pykčio ir nesusivokimo savo jausmuose. O aš tik noriu mylėti. Ir jaustis mylimas.
Kodėl aš bijau? Kodėl bijo ji?
Klausimai.
Besijuokiantis,
Danielius