Dienos tikslas: 696 žodžiai. Parašyta: 712.
Po naujausios paskaitos moksleiviams Jonavoje (kur pasakojau, kaip internetą išnaudojantys žmonės – tapinai ir landsbergiai – tampa politine galia ir kaip tai pakartoti pačiam) dovanų gavau knygelę.
Kvadratinę (20x20x1 cm) knygą tvirtu popieriumi ir kietu lygiu viršeliu. Jei teisingai suskaičiuoju, 93 puslapių foto knygą apie Jonavą ir jos kraštą, išleistą 1000 egzempliorių tiražu.
Renata Kilinskaitė – menotyrininkė ir fotografė.
Jos sukurta knyga… Na, tiesą sakant, neužkliudė akies.
Tai tiesiog foto knyga, kurią, tikėtina, gali įsigyti Jonavos krašto muziejuje ir pasilikti kaip atminimą sau. Paskaityti apie Jonavos krašto istoriją, paveizėti nuotraukas, padovanoti knygą anglakalbiui.
Popieriaus, siuvimo, leidybos kokybė: 9/10.
Ir, kaip, spėju, pridera foto knygoms – ją laikyti rankose malonu ir smagu. Aišku, dėl savo neįprasto formato ji netelpa lentynoje, kas nepatiktų mano keliems draugams, tačiau manęs tai netrikdo.
Popierius geras, nuotraukos nesitrina, išspausdinta tvarkingai! Net pirštų antspaudai ant juodų lapų matosi nežymiai. Komplimentai MB „Spaudos namelis“.
Gaila tik, kad knygos kampai tokie aštrūs. Jei aš leisčiau foto knygą – specialiai primokėčiau, kad šie būtų kokie apvalaini ar panašiai. Išskirtiniau!
Teksto ir vertimo kokybė: 4/10.
Tai – kiek nuvylė. Suprantu, kad menotyrininko profesija nėra poeto ar rašytojo (kurių, kiek girdėjau, ir Jonavoje gyvena, tai kodėl niekas nepasisiūlė?), bet buvo galima pasistengti labiau.
Įdėti… Aistros! Ugnelės! Pavasariško ar kito metų laiko gyvybės. Papasakoti ne enciklopedijos, o gyvo pasakojimo stiliumi.
Ši knyga nėra enciklopedija. Tai knyga, pristatanti Jonavą. Ir nejau Jonava yra kažkoks nuobodybių kraštas, kur nei gyvenimo, nei ko vyksta? Kur savaitgaliais bičiuliai eina į vietinę Norfą pirkti pigesnės dešros, o pirmadieniais…?
Netikiu. Jonava negali būti tokia. Kiek pravažiuojant man teko matyti ir apie valandą pasėdėti vietinėje kavinėje Jonavos centre (o taip pat dvi valandas bendraujant su moksleiviais) – Jonava gyvas kraštas.
Tekstas to neperduoda. Ir skaitydamas jį jaučiuosi, lyg skaityčiau Vikipediją. Viens bičiukas padarė tą, o tada įvyko anas. Tada metais XXX, kurie skaitytojui nieko nesako, įvyko dar va tas.
Bet niekis, skaityti buvo visai smagu.
Nuotraukų kokybė: 4/10?
Kaip knygai, kurios pagrindas – nuotraukos iš Jonavos (ar nejau istorija tekstu?) – šios gana įvairios kokybės. Vienos itin įdomios (kelios tarpukario archyvų), kitos ne tiek.
Bet labai kritikuoti negaliu, nes nuotraukose išmanau nedaug. Tačiau kelios tiesiogine prasme atrodo lyg fotografuotos 7 metų senumo telefonu.
Ar rekomenduotum pirkti?
Jei norisi sau priminti Jonavą arba kolekcionuoji visų Lietuvos miestelių knygas – pirmyn. Jei norisi turėti kūrinį, suteiksiantį gilių idėjų – galbūt investuok į ką nors kita.
Šią knygą, spėju, padovanosiu vienai savo draugei menotyrininkei (kuri pati galvoja, kad, oi, reikėtų savą išleisti – gyvas pavyzdys, kad tai įmanoma). Arba paliksiu kažkuriame Kauno „Knygų namuke“.
Panaršęs internete po Jonavos savivaldos puslapius ir enciklopedijas, deja, neradau kažko geresnio nei ši knyga. Taigi, turbūt, iki kito leidimo ji sueis.
O kas tu išvis per vienas? Ką tu išmanai ir ar bent geresnę knygą esi išleidęs? Debelila tu, ne Debesyla!?
Esu gavęs žinutę po to, kai perskaitęs (ir pasigailėjęs) vieną pseudo-mokslinę knygą apie visatos dėsnius, įvertinau ją neigiamu balu. Ta žinutė buvo pilna keiksmų ir įžeidinėjimų.
Be abejo, ši žinutė – visiško protinio (ar bent socialinio) atsilikėlio žinutė. Bet nėra ko kaltinti – šis veikėjas, nors ir rašęs klaikiai, visgi išsakė tai, ką kaskart apžvelgdamas knygas jaučiu aš.
Aš neišmanau tokių knygų rašybos.
Neišmanau ir leidybos.
Niekada gyvenime nesu rašęs kūrinių kaip „Jonava“. Tiesą sakant, norėjau čia – apžvalgos pabaigoje – pasidalinti keliais įdomiausiais faktais apie Jonavą, bet net ir šito nesugebėjau atlikti.
Aš nemoku rašyti. Bent jau tokių kūrinių.
…Tačiau tikiu, jog nepaisant savo neišmanymo galiu sau leisti kritikuoti kūrybą, kuri tiesiogine prasme žeidžia mano jausmus ir savijautą.
Renatos Kilinskaitės „Jonava“ nebuvo tokia knyga. Šios menotyrininkės knyga – vidutinė, bet tikrai nėra prasta. Ir tikrai nėra tokia, kaip viena…
Dar kol kas nesu išleidęs nė vienos knygos. Bet teisę kritikuoti turiu, nes:
1) Aš suvokiu, jog esu;
2) Aš vartoju turinį;
3) Aš atsimenu.
Sujunk ir gausi mašiną, gebančią vertinti.
O kas tu, kad galėtum kritikuoti mano mintis? Ar kada padarei ką geresnio? NU? ATSAKYK BLĖĖ. AŠ KIETAS, O TU PRIDUR**S. KĄ SAKAI, NŪŪŪŪ???
Nesi niekas? Nieko nenuveikei?
*nusišypso*
Nesijaudink, tuomet sakyk, ką manai. Juk mes abu nežinome, ką veikiame ant šio visata skriejančio akmens gabalo. Ir abu galime dalintis mintimis, kad ir kokios jos bebūtų 🙂
Ar pasidalinsi savosiomis?
Besišypsantis,
Danielius
P.S. Šiaip, žinai, būti neišmanėliu ir tai suprasti – visai gerai. Tuomet nereikia jaudintis, kai tave kažkas bando paspausti su „ė, ką tu pacanas“ žaidimais. Atsipalaiduoji, leidi rėkliams rėkti ir daliniesi tuo, ką matai. Tuo, ką jauti. Tuo, kas esi.
Leisti sau ir kitiems kritikuoti yra turbūt didžiausia laisvė, kurią galime sukurti.
Atsipalaiduok.