Combo streaks metodas: Siaubas, kokias nesąmones rašydavau (II dalis)

Straipsnio autorius: Danielius Goriunovas / Debesyla

Danielius Goriunovas / Debesyla

Dalinuosi ką patyręs, nes kažkas paprašė.

Kategorija: Iššūkiai

Kai trečiąjį kartą ėmiausi kasdieninio rašymo iššūkio, kėliau sau tikslą – žodžių kiekį pakelti tik įveikus septynias dienas su žemesne riba. Vakar dalinausi pirmąja išknistų, perrašytų ir atnaujintų tekstų dalimi.

Sausio 13, 2015. Ištrauka iš Danieliaus žodyno apie „Taip“ ir „Ne“.

Kai man sako „Ne“ – aš girdžiu „Ne“.

Kai man sako „Taip“ – aš girdžiu „Taip“.

Tai elementaru.

Tačiau štai, ką tau dar derėtų žinoti, jei nori suprasti, kaip veika mano smegenys:

Kai man sako „Ne“ – aš girdžiu „Ne“.

Kai man sako „Galbūt“, „Pagalvosiu“, „Gal“, „Maybe“ ar panašiai – aš girdžiu „Ne“.

Kai man sako „Turbūt“, „Atsakysiu vėliau“ ar panašiai – aš girdžiu „Galbūt. Tačiau neturėk vilčių ir nieko neplanuok“.

Kai man sako „Nežinau“ – aš girdžiu „Nežinau“.

O kai man nesako nieko – aš vėlgi girdžiu „Ne“.

Taigi turėk minty – aš nežinau, kaip veikia tavo smegeninė, aš nežinau, kaip tu galvoji ir kaip tu suvoki šiuos žodžius ir veiksmus…

…Tačiau aš, asmeniškai, jei negirdžiu savyje, kitame žmoguje, širdyje, prote ar bet kur kitur „Taip“, aš girdžiu „Ne“.

Taip, aš kartais klystu. Kartais praklausau. Kartais man atrodo, kad tą išganingą ir trokštamą „Taip“ girdžiu… Tačiau jeigu tai nėra „Taip“, tai tėra tik „Ne“.

Ir niekaip to nenuslėpsi.

/ Ištraukos pabaiga. /

Sausio 14, 2015. Ištrauka iš pasakos apie Berniuką Švyturyje.

Praėjus keliolikai dienų berniukas vėl išėjo link miesto ieškoti vaistų, galbūt galinčių grąžinti mergaitei gyvybę.

Jis dar nebuvo praradęs vilties, kad ji gyva. Jis tai jautė ir matė – mergaitės vokai vis virpėjo, tarytum jai sapnuojant.

Mieste aplankęs dar kelis seniai apleistus namus, jis, deja, ir vėl nerado nieko naudingo. Jau trečią dieną iš eilės, o tai nėra geras ženklas – tai reiškė, kad vėl galėjo grįžti dienos be lobių ir su nesėkmėmis. Jos ateidavo kasmet, kas kelis šimtus dienų ir tęsdavosi kelias savaites. Tomis dienomis geriausiai buvo nekelti kojos iš lovos ar bent namų, kadangi bet ko, ko imdavaisi, tau nesisekdavo.

Berniukas pasipurtė prisiminęs praeitą kartą, kai kažkokiu būdu užsiblokavo jo tualeto ir lauko durys vienu metu. Ne itin malonūs prisiminimai…

Šia tokią, ne itin sėkmingą dieną, tiesa, įvyko kai kas netikėto. Berniukui išėjus į miestą, po kelių valandų atsibudo mergaitė. Viena, švyturyje.

 

Sausio 15, 2015. Apie kūrinius ir jų emocijas.

Visai neseniai pastebėjau keistą dalyką – žiūrint gerus filmus, serialus ar spektaklius… Jiems pasibaigus įgaunu kūrinio ar veikėjų emocijas ir būdą.

…Arba, kitaip tariant – tampu kūrinio dalimi. Įgaunu kūrinio sielą ir dvasią.

Štai, duosiu pavyzdžių:

Skaitant Krikštatėvį, aš pradedu judėti, elgtis ir galvoti panašiai kaip Korleonių šeimos narys.

Pamačius Baltą drobulę teatre, vėliau kalbėjau panašiai kaip Garšva ir jo daktaras.

Pažiūrėjęs serialą Vikingai pradėjau šypsotis, kaip pagrindinis herojus.

…Ir aš visai nenutuokiu – ar tai normalu? Ar geras kūrinys ir yra tuo geras, kad paverčia mus kitokiais, nei buvome pradžioje?

Ar geras kūrinys ir turi mums suteikti, bent jau akimirkai, kūrinio dvasią?

Ar tik man vienam tokios nesąmonės vyksta? O gal ir tau?

Kas tai – geras kūrinys ar geros vaizduotės ir įsijautimo įtaka?

…Kaip manai TU?

Sausio 17, 2015. Prenumeratos laiškas apie mėnesį be interneto.

Štai klausimas – tu ar internetas? Kas laimi kasdieninę kovą dėl dėmesio? Tu nusileidi interneto malonumams, ar jis paklūsta tau?

…Bet palauk, ar neturėtum šią akimirką veikti kažko svarbesnio? Pavyzdžiui, dirbti nebaigtų darbų ar miegoti saldžiu miegu??? A?!

Juk matai – internetas yra stiprus. Jis geba patenkinti bet kokius tavo poreikius vos per akimirksnį. Jis yra malonus, draugiškas, šiltas ir žino daugiau nei tavo mama bei trys Einšteinai kartu.

Juk turbūt nenuostabu, kad jame kartais praleidžiame ir visą dieną (bei dalį nakties). Naršydami. Skaitydami. Atidėliodami svarbesnius darbus ir mokymąsi egzaminams (ar geresniam gyvenimui). Kartu aukojame miegą ir savo laiką, kurio, vienintelio pasaulyje, turime ribotą kiekį.

…O tuomet rytais atrodome taip…

Nieko gero, tiesa?

Bet štai, yra sprendimas. Toks, kurio galbūt ir nenori priimti, bet kuris pakeis tavo gyvenimą geryn. Sprendimas, kurį privalai priimti, jei nori gyventi laimingą gyvenimą.

Tau privalu apriboti laiką, skiriamą internetui. Taip, kaip riboju aš.

Kadaise turėjau iššūkį – jokio interneto nuo 23-ios iki 11-tos valandos (arba lygiai pusę paros). Kitaip tariant – svarbiausiu paros metu. Metu, kai turėčiau miegoti arba valgyti pusryčius ir ruoštis dienos darbams.

Ir štai, kaip tai padariau: Mano mėnuo be interneto ir ką iš jo išmokau.

Skaityk ir sužinok, kaip man sekėsi. O taip pat, ką patariu tau, jei nori pakeisti savo įpročius ir nugalėti interneto monstrą. 😉

 

Ar priimi šį iššūkį vardan savo ateities?

Tavo draugas,
Danielius

Parašykite komentarą

Palikite komentarą. Galite pasirašyti slapyvardžiu – visiškai anonimiškai.