Štai kelios taisyklės:
- Kitam žmogui pasakyti, kad jį myli, galima tik po 3-jų mėnesių arba daugiau;
- Per pirmąjį pasimatymą šiukštu nebučiuoti;
- Į darbo pokalbius reikia ateiti gražiai apsirengus ir pasikvepinus;
- Kai tavęs klaus, kokia didžiausia tavo gyvenimo svajonė, turi šiukštu nesakyti, kad tai šokoladinių vaflių valgymas vakarienei;
- Kai tavęs klausia, ar mėgsti keliauti, tu atsakai „taip“;
- Savo rankinės šiukštu nevalia dėti ant grindų ar žemės;
- Jei esi vyras, negali stebėdamas žaidžiančius kitų žmonių vaikus ir tuo labiau mergaites šypsotis;
- Kai Lietuvos pašte tau pasiūlo nusipirkti staltiesę, tu atsakai „ne“;
- Jei tau yra daugiau nei 14 metų, tu šiukštu negali pabandyti bėgti priešingos krypties eskalatoriumi ir bandyti jį nugalėti;
- Jei kažkas atsisako duonos gaminių, tu pavartai akis ir pagalvoji, kad jis/ji tik išsigalvoja savo problemas;
- Kai tavęs paklausia, koks tavo vardas, tu atsakai tik vardą;
- Kai sieki susipažinti su kitais žmonėmis, antru klausimu klausi, koks jo darbas, o ne kokia veikla jis labiausiai mėgsta užsiimti ar kas per žmogus jis yra;
- Jei esi mergina, privalai skustis kojas, ūsus, pažastis, rankas ir visas kitas vietas, išskyrus aplinkui apatines lūpas. Nors, geriau pagalvojus – nusiskusk ir ten, bjaurybe tu.
…Ir panašiai.
Ar bent viena iš šių taisyklių yra tavo? Galbūt vieną šių dalykų sakai kitiems?
O ar bandei pasielgti lyg beprotis?
- Troleibuse papasakoti savo verslo idėją žmogui, sėdinčiam šalia tavęs;
- Tau svarbiems žmonėms pasakyti dalykus, kuriuos seniausiai norėjai jiems ištarti – kad ir nuvalkiotus bei, rodos, nieko neypatingus;
- Pradėti miegoti po 10 valandų per dieną, nes niekada nesijauti pailsėjęs po 8-nių valandų;
- Kavinėje paprašyti nuolaidos kavai, nes čia lankaisi jau trečią kartą;
…Ir panašiai?
Mes gyvename taip, lyg būtume nemirtingi.
Tačiau ar galime sau leisti taip gyventi? Laikytis savų ar kitų žmonių sukurtų taisyklių, užmigti amžinai tiesioje gyvenimo linijoje, ramiai būti ten, kur gimėme…?
Mes gyvename lyg būtume nemirtingi.
(Ir taip, aš kartojuosi.)
Tačiau mes esame ne tik mirtingi. Mes esame LABAI mirtingi.
Nereikia ligų, maniakų žudikų, stačiatikių teroristų ar pačios įprasčiausios senatvės. Mes galime mirti per autoavarijas, mirti užstrigus lifte, mirti nukritus nuo laiptų, mirti suvalgius šiek tiek per daug kugelio, mirti užspringus vištos kaulu, mirti iš nuobodulio ar mirti nuo milijono kitų neįtikėtinų dalykų, niekada neplanuotų ir niekaip neapibrėžtų mūsų taisyklėse.
„Kartais gyvenime turime išprotėti, nustoti save kontroliuoti, atsitraukti nuo įprasto matymo ir sužinoti, kad pasaulis nėra toks, kokį manome esant, kad jis nėra tvirtas, struktūriškai apibrėžtas ir amžinas. Vieną dieną mes mirsime ir niekas negali to pakeisti.“
– Natalie Goldberg, „Apie rašymą“, 132psl.
Ir kodėl turėtume tęsti gyvenimą pagal taisykles, kurios galbūt visiškai nėra griežtos taisyklės, o tik tokios, kurias bijome laužyt? Kodėl turėtume visada bijot būti bepročiais ir būti normaliais?
Šiandienos idėja:
- Kitą kartą, kai galėsi būti normalus ir vadovautis senomis taisyklėmis…
- …Nebūk. Ir padaryk kažką beprotiško.
Padaryk eksperimentą. Paimk, rodos, vieną vienintelį dalyką – smulkiausią ir mažiausią (arba didžiausią ir dažniausią tavo gyvenime) ir nesielk taip, kaip elgiesi įprastai.
- Jei norėtum išmokti groti pianinu – pirmiausiai prisėsk prie jo be jokių pamokų ir padžiazuok. Pasitelk savo, kad ir prastą, klausą ir spaudyk klavišus tol, kol pradės skambėti ritmai.
- Jei kada norėjai pradėti verslą – neieškok specialaus gido, kaip tai daryti, o paprasčiausiai pabandyk pirkti, gaminti ir parduoti. Tai natūralu verslui. Arba net nebandyk parduoti – kurk [socialinį verslą], kuriame neuždirbi nieko, išskyrus laimę, pasitenkinimą ir geresnį gyvenimą aplink tave gyvenantiems;
- Jei nori pradėti rašyti – rašyk. Tada parodyk kitiems. Arba nerodyk – daryk taip, kaip tau sako intuicija.
…Ir panašiai.
Vietoj to, kad būtum protingas, bet plokščias, geriau būk beprotiškas, tačiau fantastiškas.
Tau prireiks šiek tiek drąsos. Šiek tiek įkvėpimo. Šiek tiek gyvenimo akimirkų. Tačiau tai bus fantastiška.
Ir jei nebus malonu – bus net geriau, nes, padarius kažką pagal taisykles, suprasi, kodėl šių taisyklių laikaisi. O ne šiaip vadovausiesi, nes kažkas kažkodėl sakė, kad moters negalima klausti, kiek jai metų.
„Vienas geriausių būdų suvaldyti avis, yra duoti joms visą lauką. Kai šioms laisvės bus per daug, jos pačios grįš į tvartą ir paklus taisyklėms. Tačiau grįžusios žinos, kodėl jų klauso.“
– Nežymiai perfrazuotas Katagiri Suzuki, dzen tikėjimo mokytojas
Šiek tiek beprotis,
Danielius