Optimistai ir pesimistai klysta: Geriausiai nesitikėti nieko

laimė produktyvumas
Pamąstymai ir juodraščiai

Ar pastebėjai kiek streso, pykčio ir nusivylimo gimsta iš, rodos, mažų dalykų? Tokių mažų niekų? Aš pastebėjau. Ir tikiu, jog tas neigiamas emocijas sukelia mūsų viltys.

Mes juk kasdien tikimės naujų dalykų:

  • Kaip dovanas įvertins mylimas žmogus,
  • Kaip mus įvertins egzaminuose arba darbe,
  • Kiek „patinka“ sulauks nauja nuotrauka feisbuke,
  • Koks turėtų būti oras rytojaus kelionės metu,
  • Kaip pasibaigs tavo žiūrimas serialas,
  • Kaip pavyks pirmą kartą kepami blynai…

…Ar panašiai ir taip toliau.

Tačiau ar dažnai tavo viltys išsipildo?

(Spėju, kad tavo atsakymas trumpas ir susideda iš dviejų raidžių.)

Per savo trumpą gyvenimą aš spėjau tai patirti tūkstančius kartų. Kam nors nutikus ne taip, kaip planavau, pykdavau ant savęs, savo aplinkos ir visko, kas tik papuldavo į akis. Ir tai kartojosi.

Juk pažįsti šį jausmą, ar ne?

„Aha, pažįstu šį nusivylimą… Tačiau kur lenki?”

Juokingiausia, kad sprendimą į šią savo neišsipildančių vilčių bėdą radau atsitiktinai. Tai nutiko, kai prieš du metus pradėjau skaityti savo senus, neišsipildžiusius planus ir svajonių sąrašus.

Palauk, nieko nesitikėti?!

Viltis, iš pirmo žvilgsnio, galbūt ir neatrodo blogai. Juk galbūt, jei tikėsiuos kažko gero, tai ir gausiu? Galbūt suveiks The Secret magija ir mintimis pritrauksiu pinigus, sėkmę bei po žeme slypintį auksą?

Na, matematiškai šnekant – yra tokia tikimybė. Tačiau, kaip mane mokė KTU profesorius Bronislovas Burgis 1 – ar verta dėl nulinės tikimybės prarasti sveiką protą ir pirkti momentinės loterijos bilietus?

Štai dvi priežastys, kodėl dažniausiai viltis verta mesti pro langą, o ant viršaus užversti po fortepijoną…

Pirma: Tavo viltims, deja, nelemta išsipildyti.

Aš nežinau, kuo tu užsiimi, ką darai ir darysi; nežinau kaip gyveni ir kokie tavo draugų vardai. Bet žinau – tavo viltims nelemta išsipildyti. Ar tiksliau, bent taip, kaip tikiesi.

Ko tu tikiesi? Ko lauki? Kas žinai, kad nutiks?

„Viltis – durnių motina.” Lietuvių liaudies patarlė

…Pripažink – ar tikrai žinai?

Prisimink keliones, kurių kadaise nekantraujant laukei. Ar jos įvyko tiksliai, kaip planavai? Ar tikrai rekomenduotos vietos buvo tokios įdomios? Ar sutikti žmonės buvo tokie, kaip tikėjaisi?

…Ar bent atostogose pailsėjai, kiek norėjai?

Investuotojai 2 beviltiškų vilčių susidarymą ir griūtis patiria kiekvieną dieną. Ir jie iš to užsidirba – kažkas tikisi, kad akcijos kils, kažkas – kad kris. Iš anksto, kas laimės, niekas nežino. 3

Mūsų aklumą patvirtina ir 2008-tų metų Amsterdamo Universiteto tyrimai: šio eksperimento dalyviams buvo duota nežinomu principu veikianti kintanti akcijų rinka, o dalyviai apie kainų pokyčius dažniausiai spėliodavo arba pagal bandos jausmą, arba „tikiuosi man pasiseks“ principą.

Jie dažniausiai ir neatspėdavo. Nes ateitis yra nenuspėjama, nepaisant to, kad gali kartais atrodyti kitaip. 4

Antra: Nežinia ko tikintis, susigadini džiaugsmą patirti.

Tikintis didelio prizo kelionės gale, tik gadini vienintelę progą patirti kelionę, kol ji dar vyksta. Nepastebėjai?

Labai lengva susigadinti filmo seansą iš anksto paskaičius apie jo pabaigą. Lengva keliaujant planuoti, ką veiksi grįžus ir nepamatyti, kas atsiskleidžia aplinkui tave dabar. Lengva bendrauti su vaikinu ar mergina ir tikėtis, kad jis ar ji taps tavo gyvenimo meile, tačiau praleisti patį naujos pažinties įdomumą… 5

Stengiantis sukoordinuoti ateitį pagal tai, ko norėtum, nepastebėsi, kas vyksta aplinkui šią akimirką.

Tai tas pats, kaip nueiti į prabangų restoraną pasigardžiuoti ledais, tačiau, valgant juos, svajoti apie lovą namuose. Taip nepasidžiaugsi nei ledais, nei lova. Kaip koks Buridano asilas tarp šiaudų krūvų. 6

…Juk nenori būti asilu, tiesa? 🙂

Tada kaip išmesti šias viltis ir pajusti savo gyvenimo džiaugsmą?

Kai susiduria fantazijos ir tikrovė, atsiranda stresas, pyktis ir noras, kad pasaulis būtų kitoks. Tačiau pasauliui tavo norai ne itin rūpi. 7 Ir net labai norint bei tikint viltimis pasaulio nepakeisi.

„Tai ką tuomet daryti?”

Sprendimas paprastas: įsivaizduok, jog paimi į ranką viską, ko tikiesi iš aplinkinio pasaulio, savęs, artimųjų ir nepažįstamų žmonių…

Ir, giliai atsikvėpęs, išmesk tai į šiukšlių dėžę.

Nes taip ir reikia elgtis su bevertėmis šiukšlėmis.

Tiesą sakant, gali šį pratimą atlikti ne tik mintyse. Pavyzdžiui, surašyk ant popieriaus lapo, ko tikiesi iš sutuoktinio, egzamino dienos, savo karjeros ar gimtadienio… Ir surašius, lapą irgi išmesk šiukšlių dežėn.

Galbūt tai atrodo kiek kvailai, tačiau patariu išbandyti asmeniškai. Minties užrašymas ir išmetimas padeda jos atsikratyti. 8 Ir tai nėra aklas pažadas – tai pastebėta ir 2012-tais metais Madrido Autónoma universteto vykdytuose tyrimuose.

…O tuo labiau – dar prieš du metus išbandžiau ir pats. 🙂

Tvarkydamasis savo senus popierius su beverčiais planais nervinausi, kad pusė jų neišsipildė… Ir spjovęs mečiau tai šiukšlių dežėn. Po akimirkos, valandos, pradėjau jaustis laimingiau.

Pasaulis aplinkui nesiruošia pasikeisti vien dėl tavo pageidavimo. Tačiau gali pakeisti savo požiūrį, kad pasaulio negandos tau neberūpėtų.

„Jei iš aplinkos nieko nesitikėsi – niekada nebūsi apviltas.”

Sylvia Plath, poetė

Tu gali gyventi fantazijų pasaulyje ir nervintis, joms kaskart dūžtant. Arba gali nieko nesitikėti, atsipalaiduoti ir būti čia bei dabar.

Būti kelionėje. Būti laimingam.

Nieko nesitikintis, 9


  1. Man jis dėstė tikimybių matematiką ir statistiką. Jis buvo keistas dėstytojas, per pirmą paskaitą pasakojęs apie mūsų būsimą neįtikėtiną matematikos kelionę, užtat kupinas įdomių, naujų žinių.

    Ar žinojai, kad jis bandė sustabdyti @ ženklo įgarsinimą kaip „eta“ ir palikti originalųjį, angliškąjį, „at“? Vien dėl to gerbiu jį, nes @ ir reiškia „at“.

  2. Verslininkai, kurių darbas yra gyventi vilčių bei idėjų pasaulyje.

  3. Išskyrus milijoną laimėjusius kvailius bei naujokus investuotojus. Kai kurie jų būna šimtu procentų įsitikinę įmonių ir idėjų pelningumu. Kiek tai suveikia – gali prisiminti arba paklausti tėvų apie pirmojo nepriklausomybės dešimtmečio versliukus.

  4. Tiki, kad po savaitės vis tiek eisi apsipirkinėti maisto į parduotuves? Na, nebent, jei tavęs nesutraiškys peščiųjų perėjoje. Ir jei nesusirgsi kokiu virusu. Ir jei…

    Taip, tai baisu ir man. Tačiau taip veikia pasaulis – mes nežinome, kas įvyks ateityje. Nebent esi Isaac Asimov „Fondas“ knygų veikėjas. 😉

  5. Ar baisumą. Naujuose santykiuose praeinamos dvi bėdos: 1) Pernelyg baisu suklysti ir 2) Pernelyg nuobodu, nes nebėra kur suklysti. Išgyvenus šias dvi stadijas lieka tik tinkamiausios poros.

  6. Norėtus papasakoti plačiau, tačiau ši pasakėčia ir tėra tokia paprasta: Asilas tiek ilgai rinkosi, kuriuo keliu link šiaudų eiti, kad paprasčiausiai numirė badu. Lietuviškas pasakėčios atitikmuo turbūt būtų dviejų zuikių medžioklė vienu šūviu ar nemokamos vietos automobiliui ieškojimas Vilniaus centre.

  7. Nebent esi mažas kūdikėlis ir labai užknisančiai garsiai verki. Bveeeee, duokit dėmesio arba išvarysiu jus iš proto. *Verkia ir tada maniakiškai juokiasi*

  8. Net jei užrašoma ir išmetama kompiuteryje.

  9. Štai, šią akimirką galėčiau tikėtis, kad po straipsniu paliksi komentarą. Ir galėčiau tada jaudintis, bijoti, kas kelias dienas tikrinti ar niekas neparašė. Bet geriau dėsiu ir nieko nesitikėsiu. Te jums, viltys!

Komentuoti: Debesyla Atšaukti atsakymą

Palikite komentarą. Anonimiškai.

Niekas nenuspeja nieko,negali zinoti kas bus, pasakyta perstipriai?Jei taip yra tai visi valdininkai ir kiekvienas kas nori gali paprastai pateisinti visu pazadu neispildima?Dziaugtis kelione, o ne buvusiomis svajonemis apie ja.Nesvarbu,kad viskas vyksta ne taip kaip svajota.O , taip!Puikus patarimas, nes nuo to priklauso musu vidine savijauta.Priezastis,- nevykimo kaip mes norime viena,-mus supantis pasaulis ir veiksmai aplink mus, norime esame mazi atskiri veiksmai, kurie daznai nesutampa su aplinkiniais mazais veiksmais,kas isaukia ivairiausius nutikimus.Aciu, Danieliau.

As neizvelgiu priestaravimo tarp svajoniu siekimo ir vilciu ismetimo lauk. Tureti sau aukstus tikslus, siekius ir svajones butina. Tai yra gyvenimo gaires, skatinancios augti. Vis gi bet koki nauja beuzsimezganti patyrima-ypac jei jis dar siejasi su kitu zmoniu santykiu i mus ir reakcija i musu veiksmus-apkarstyti isankstiniais LUKESCIAIS-tai jau kenksminga ir su svajonemis nesisieja. Butent tokias tuscias iliuzijas, kad kazkas PRIVALO issirutulioti taip ar anaip, ar kazkas privalo baigtis treciaip-tokias ir reikia mesti lauk. Apdelioti kitus zmones savo isivaizduojamais scenarijais tiesiog nesazininga savo paties atzvilgiu, nes scenarijui neivykus ar ivykus kitaip ar kitu laiku – jis jau nebe toks skanus. daug sveikiau issikelus sau auksta tiksla kazkur kazko pasiekti – megautis procesu ir neuzsiprogramuoti, jog i Roma veda tik vienas teisingas kelias su butent tokiu krastovaizdziu, koki kazkada susikureme vaizduoteje. Kratovaizdziu ir keliu daug ir gal net grazesniu uz isivaizduojamus.

Kiek aš metu gyvenu su fantazijomis,viltimi,laukimu ir .t.t.o ne gana dar po to ateina nusivylimas ir ratas vėl sukasi, gėda šiuo momentu,tikiu kad sąrašas padės o ji rašant atsiras dar didesnė gėda :)bet tai gal bus pabaiga,fantazijoms ir gal ratas sustos 🙂

Skiltyje „apie teksto autorių” sakai, kad padedi žmonėms įgyvendinti beprotiškas jų svajones, bet šiuo įrašu sakai, kad tas svajones visas reikia išmesti šiukšlinėn. Prieš rašant straipsnius ir pompastiškus savo „About” siūlau pagalvoti, ar mintys viena kitai neprieštarauja.

Svajonių nereikia išmesti šiukšlinėn. Jas reikia pergalvoti ar tikrai jos tai, ko tau reikia.

Gal ne padeda įgyvendinti, o prisideda prie svajonių įgyvendinimo.

Per daug galvoji, kritike mėgėja.

O ir tuo labiau – skirtumas tarp svajonių ir vilčių tas, kad vienos yra tikslo pagrindas, o antros – atsiradusios pakeliui.

Galima viltis, kad pasieksi tikslą (svajonę) ir tu dažniausiai nusivilsi.

Arba galima nesivilti nieko, siekti svajonės, tikslo – to ko nori – ir gausi tai daug lengvesniu keliu.

Bet ačiū už komentarus, kritikos megėja ir purpt :))

purpt: o padėjimas įgyvendinti ir prisidėjimas prie įgyvendinimo labai skiriasi? regis, pilstai iš tuščio į kiaurą. 🙂

Šiaip jau pakomentavau todėl, kad labai ryškų prieštaravimą tarp minčių įžvelgiau, o kai pastebiu klaidas, mėgstu jas padariusiems žmonėms tai pasakyti, ypač, tinklaraštininkams, kadangi juos skaito daug žmonių, o medijos brukamo šlamšto ir taip pakanka. Norėtųsi, kad jei jau žmonės rašo plačiajai visuomenei, tai rašytų protingai ir patys sau neprieštarautų.

Tai, pagal Debesylos teorijas, reikia turėti tikslus, bet nesitikėti, kad juos pasieksi? Nelabai matau prasmės tada iš viso apie kažką svajoti, jeigu nemanai, kad tai yra realu. Aš, kaip savo gyvenime jau šiek tiek pasiekęs žmogus, galiu pasakyti, kad kaip tik reikia norėti, ir norėti labai labai daug, tik gal nesitikėti iš kitų, kad viską tau ant lėkštutės padės, o suprasti, kad viską gali pasiekti TIK sunkiu darbu. Todėl pirmiausia tikslus reikia kelti sau, t.y. pačiam įdėti pastangų į tas svajones. 🙂

Čia, žinoma, tik mano asmeniniai pasvarstymai. Gyvenu aš pagal tokią filosofiją ir kol kas neblogai sekasi, nemokėčiau turbūt gyventi negatyve, niekados nieko nesitikėdama, tikriausiai todėl ir užkliuvo. Tiesiog lietuvių tauta jau ir taip pirmauja pagal savižudybes, nesinori daugiau nelaimingų žmonių, kurie nieko iš gyvenimo nebesitiki. 🙂

Iš pradžių ir aš pasimečiau, bet pagalvojus – svajonės ir viltys du skirtingi dalykai. Štai, kaip aš tai suprantu: Svajonių ir norų jokiu būdu atsikratyti nereikia, nes tai yra tikslai, gyvenimo siekiai. Pavyzdžiui, aš svajoju išmokti čiuožti snieglente, tiesiog noriu ir mėgaujuosi mokymosi procesu, keliu naujus tikslus ir siekius, nepaisant kelių nesėkmių ar mėlynių, kiekvienas žingsnelis į priekį suteikia vis daugiau džiaugsmo ir pasitikėjimo. O viltis būtų jei aš tikėčiausi, kad kai išmoksiu čiuožti tada būsiu laimingesnė, kažko pasieksiu, būsiu „kietesne” ir pan. Tada mokymasis būtų kitoks, tikriausiai dantis sukandus judėčiau link finišo, o pirmai nesėkmei pasitaikius, apimtų nusivylimas, kad nieko nesugebu.. O jei ir šiaip taip išmoksti, nei tos išpasakytos laimės nei „kietumo” nėra, tada dar didesnis nusivylimas. Na tai mano nuomonė, o straipsnis neblogas, man patiko. Bet kolkas neturiu vilties, kad pavyks visų vilčių atsikratyti, bet manau pasistengsiu 🙂

Ačiū, Smilga! Visiškai teisingai supratote straipsnio mintį! 🙂

Patiko straipsnis, sutinku, viltis ismesti I siukliu deze, bet kaip ismesti jausmus?, giliai sirdyje tai sunku padaryti, tam reikia daugiau laiko. Turbut kai jausmus ismesime is sirdies, jokio pykcio mes nejausime.

Beatrice, o kodėl norite išmesti jausmus? 🙂

Mano manymu kaip tik jausmų mesti nederėtų – juk tai padaro mus žmonėmis. Tačiau galima jausmus ignoruoti. Kaip ir kylančias viltis bei norą planuoti.

Išties geriausiai sutinku turbūt su tuo ką rašo Mark Manson, kadangi nenoriu visko to pačio persakyti savais žodžiais, štai ką jis sako: http://markmanson.net/your-two-minds

Emocijos nėra blogas dalykas. Mintys nėra blogas dalykas. Blogai, tačiau vadovautis vien emocijomis ir vien viltimis 😉

Kai ismeti jausmus, tada neskauda, jautiesi laisvas…
Aciu uz nuoroda ,paskaitysiu 😉

„Man niekas nepriklauso, todėl neturiu ko prarasti”. „Lūkesčius į muziejų !