Kaip aš pastačiau Vilniaus Universiteto MIDI roko operą?

Skaityk toliau!

Ką darytum, jei vieną dieną sužinotum, kad turi surežisuoti ir nuo pradžios iki galo pastatyti spektaklį? Ir dar: kas, jeigu tą spektaklį matys ne tik tavo tėvai?

Jeigu tavo atsakymas „eee… Nežinau?“, gali pasidžiaugti – aš irgi net neįsivaizduoju, kaip tokioje situacijoje elgčiausi.

Tačiau šiandienos pašnekovė Milda ne tik įsivaizdavo, kaip tai padarytų, bet ėmė ir sėkmingai įgyvendino sumanymą:

Surežisavo Lietuvos mastu žinomą Vilniaus Universiteto MIDI Roko Operą.

Į kasmetine Vilniaus universiteto studentų tradiciją tapusį renginį bilietai parduodami tūkstančiais, todėl režisuoti šį spektaklį didžiulė atsakomybė ir iššūkis. Ypač, kai tavo darbo vaisių įvertina netgi pati D. Grybauskaitė!

Na, bet čia pat pradžioje geriau neišduosiu visų detalių, kaip gi Mildai sekėsi pastatyti šį kūrinį. Geriau pasiklausykime pačios Mildos.

milda-savickaite-kaip-as-pastaciau-roko-opera
Mūsų šiandienos herojė Milda!  ::  Autr. VYRI

Labas, Milda. Pirmiausiai prisistatyk. Penkiais arba mažiau sakinių – kas tu?

Labas! Aš Milda. Jau 16 metų braidžioju po kultūrą, sceną, aplink ją ir už jos. Pajuokaudama konstatuoju: Niekada nenuvertink kultūros istoriko, nes vieną dieną jis taps Tavo prodiuseriu.

Kaip susipažinai su teatru, scena?

Esu iš mažo miestelio, Ignalinos, tad augant akiratis nebuvo toks platus kaip mieste. Tačiau provincija tikrai turi savų pliusų. Čia sutikau pirmąją mokytoją, nutiesusią kelią į sceną – Jolantą Narbutaitienę. Daug jos pamokų atsispindi šiandienos darbuose.

Mano mama – įstabi kūrėja ir kultūros puoselėtoja. Stebėjau lietuviškųjų korifėjų darbus ir pasaulėžiūrą. Daug patirties davė ir dalyvavimas tarptautiniuose projektuose vakarų šalyse.

Nenoriu išskirti ko nors vieno – gerąją patirtį ėmiau ir imu iš aplinkos, kurioje esu, kurioje norėčiau būti.

Ar dažnai sau keli iššūkius? Kur dešimtbalėje skalėje nuo bailaus Nuobodylos iki superherojaus Betmeno padėtum save?

Iššūkis skamba labai jau muškietininkiškai. Nekeliu jų – jie patys mane susiranda.

Per prievartą neieškau ir neforsuoju. Ateina savaime – svarbiausia norėti ir sugebėti juos priimti.

Racionalumo nestokoju – visada viską gerai apgalvoju ir dar keliskart pergalvoju. Negalėčiau įvardyti tikslios savo pozicijos šioje skalėje. Tačiau Betmenai, Robinai Hudai, Herakliai ir viskas, kas iš tos operos – visada viliojo.

Papasakok, kokio iššūkio ėmeisi ir kokios buvo jo taisyklės?

Vilniaus universiteto Studentų atstovybė kasmet organizuoja fakultetų dienas. Vienas didžiausių Lietuvos studentų organizuojamų renginių – tai Matematikos ir informatikos dienų baigiamoji šventė – MIDI Roko Opera.

Tai bene vienintelis fakulteto renginys, kuriam ruošiamasi beveik visus metus. Apie naująją MIDI Roko Operą pradedama kalbėti jau rudenį, kai vyksta vokalistų, muzikantų, šokėjų ir aktorių atrankos.

Mano iššūkis – nors jį pavadinčiau likimo dovana – MIDI Roko Operos „Naktis, kai sustojo malūnas“ režisavimas.

Šios pareigos susideda iš studentijos problemas atskleidžiančio turinio kūrimo, kur mano pareiga: sukurti scenarijų ir jį išpildyti taip, kad išėję iš renginio žmonės turėtų ką apmąstyti. Kas be ko – repeticijos, darbas scenoje, premjera ir postprodukcija.

Beveik 9 mėnesius prižiūrėjau ir koordinavau daugiau nei 100 žmonių kelią link vieno bendro tikslo – Roko Operos premjeros.

Taip pat neturėjau teisės nuvilti Matematikos ir informatikos fakulteto bei viso Vilniaus universiteto, nes ši Roko Opera buvo jubiliejinė –penkiolikta. O ją pastebėjo ir teigiamai įvertino net prezidentė D. Grybauskaitė!

milda-savickaite-kulturos-istorike-rezisiere

O kaip pasirinkai šį iššūkį?

Kaip jau minėjau – tai iššūkis, bet kartu ir likimo dovana. Kai rinkausi gyvenimo kelią – kur studijuoti, blaškiausi tarp režisūros bei kultūros istorijos ir antropologijos specialybių. Pasirinkau pastarąją.

Ir tikrai –stebuklai vyksta, svajonės pildosi! Nes tai, apie ką slapčia galvoji, ateina su kaupu.

Lig šiol mėgaujuosi garsiąja „Velnio nuotaka“, o šioji Roko Opera, kaip ir „Velnio nuotaka“, buvo kurta pagal K. Borutos apysaką „Baltaragio malūnas arba kas anuomet dėjosi Paudruvės krašte“.

Tai kaip sekėsi siekti savo tikslo? Kas labiausiai trukdė tavo kelyje ir ką tuomet darei?

Nuskambės banaliai – tačiau tikrai buvo visko… Nors kitaip ir neįsivaizduoju kūrybinio darbo: prisifantazuoji, pradedi daryti, užklimpsti, pasiožiuoji ir žygiuoji toliau.

Aišku sutrukdė labiausiai – patirties stoka. Ir charakteris mano ne šilkinis.

Tačiau komanda, kad ir kas nutikdavo, išlikdavo kartu. Tai žmonės, kurie mane supa ir šiandien! Kai tavimi tiki ir pasitiki, negali sau leisti pasakyti „Nepykit, pavargau, išeinu“.

Jeigu jau apsiėmei, daryk iki pabaigos!

Štai kaip sukurti roko operą!
Finišas!  ::  Autr. Živilė Trimakaitė

Kaip jauteisi pabaigus iššūkį? Ar pasiekei, ko pradžioje tikėjaisi?

Tai buvo ta būsena. Visi kada nors ieškoję ir atradę žino, ką turiu omenyje…

Premjera praskriejo labai greitai. Neslėpsiu – malonu, kai tau dėkoja visa Teatro arena. Tarsi skanautum eklerą.

O praėjus šurmuliui be galo malonu prisiminti komandos džiaugsmą – pagaliau įveikus. Ašaras – pabaigus. Ir žinoma – tylius apkabinimus. Džiugu, kad patirti malonūs išgyvenimai išliko mūsų širdyse.

Savo užgyventa komanda didžiuojuosi, rūpinuosi ir globoju kiek tik galiu dar ir dabar. Su kai kuriais kuriami nauji projektai – ne ką mažesni iššūkiai!

Ką naujo išmokai per šio spektaklio kūrimą?

Mane draugai vadina ožkute arba Etno Bejonce. Esu labai užsispyrusi ir viską noriu padaryti pati. Perfekcionistė. O Roko Opera daug ką mano gyvenime pakeitė:

  • Nugludino ragučius;
  • Išmokė dirbti komandoje, pilnai pasitikėti kolektyvu;
  • Gilino pažintį su scena, aktoriais, režisieriaus, prodiuserio darbo specifika;
  • Atskleidė techninės įrangos elementorių;
  • Nepatingėjo lavindama įgūdžius komunikavimo, projektų valdymo nišose;
  • Ir, tikriausiai, svarbiausias dalykas – išmokė atpažinti, pripažinti, nebijoti ir ištaisyti klaidas.

Kadangi neseniai tapau diplomuota kultūros istorike – ačiū Vilniaus Universitetui už žmones ir už galimybes.

Ar turi patarimų žmonėms, kurie norėtų sukurti SAVO spektaklį?

Tikrai žinau, kad be noro niekada nieko nebus. Tad raginu kelti savo svajones kuo aukščiau ir gaudyti likimo dovanas, o pagavus – darbuotis!

  1. Mažas „labas“ veda į didžius kūrinius. Kalbėk(is).
  2. Užduok kuo daugiau klausimų. Be klausimo – nebus atsakymo.
  3. Tyrinėk aplinką, kurioje gyveni. Turi suprasti, kokiai auditorijai kuri.
  4. Atradimo džiaugsmas! Spektakliai, parodos, filmai, išpardavimai, vakarėliai, nauji veidai, rytinė kava.
  5. Skaityk! Nebūtinai knygas – skaityk viską – nuo sms žinučių iki JCDecaux stendų stotelėse.
  6. Pažink (savo) šalies istoriją! Istorija susideda iš asmenybių. Kokios personos atvedė iki tokios šiandienos, kurioje esame dabar?
  7. Įgyvendink tai, ką svajoji prieš miegą.
  8. Atsimink, nuo ko, dėl ko ir su kuo pradėjai.
  9. Mylėk sceną savyje, o ne save ant scenos. Ir šią formulę galima pritaikyti ne vien tik scenos reikalams.

Ačiū už pokalbį, Milda!

Taigi taigi! Ne kiekvieną dieną mes gauname progą režisuoti spektaklį! …Tačiau turbūt dažnai gauname begalybę progų išbandyti kažką naujo.

Ir Milda gali būti įkvėpimas tavo šiandienai: jei kada svajojai padaryti kokį dalyką, kodėl dar nepradėjai to daryti? Ar todėl, kad bijai susimauti?

Tik ar pamiršai, kad Milda sako – iš tų pačių klaidų mokomasi?

Na, o pabaigai turiu klausimą jums. Klausimas: Kokį dalyką visada norėjai padaryti, tačiau niekada nepadarei? Ir ką pradėsi prieš šiandienos miegą?

Atsakyk komentaruose žemiau, prašau!

Tavo,
Danielius

Prisijunk prie diskusijos!

avatar
Rikiuoti pagal:   naujausius | seniausius | mėgstamiausius
Jolanta
Jolanta

Įkvepia! Aš šiandien padarysiu, ką senai norėjau padaryti.parašysiu pačiam Debesylai konsultacjai kaip išleisti savo senai svajotą romaną!

Ačiū Milda!

wpDiscuz