Mėnuo rašant 50 tūkst. žodžių romaną Mano pirmasis bandymas parašyti knygą

Skaityk toliau!

Viskas prasidėjo prieš dvejus metus, kai aš, nusprendęs, kad gyventi tiesiog malonų gyvenimą yra pernelyg švaistūniška, pradėjau neįmanomų iššūkių metus.

Tai buvo metai su 12 skirtingų iššūkių. Ir paskutinis – 2014 metų lapkritį, buvo NaNoWriMo išbandymas. 50,000 žodžių istorija per vieną mėnesį. Arba vienas mažas romanas, parašytas nuo pradžios iki galo.

Kad būtų įspūdingiau, leisk, pasinaudosiu prekybininkų triuku ir šį skaičių padalinsiu iš dienų bei valandų:

Netinginiaujant tai 1667 žodžiai kasdien arba 1,7 žodžio per minutę, skiriant aštuonias valandas miegui.

…Aha. Nemažai.

Kodėl nusprendžiau išbandyti savo jėgas rašant romaną per tokį trumpą laiką?

Idėja šiam iššūkiui, kaip ir kitiems neįmanomiems iššūkiams, iškilo pačią paskutinę akimirką. Taip, tai buvo tokie spontaniški metai.

Priešpaskutinę rugsėjo dieną sužinojęs, kad mano spalio išbandymas bus susipažinti su 100-tu žmonių Čekijoje, 1 iškart supratau, ką veiksiu lapkritį. Kadangi spalis – bendravimo mėnuo…

…Šiuos metus galiu pabaigti ramesniu, man įprastesniu ir, siekiant rašytojo karjeros, tikslingesniu užsiėmimu.

Pavyzdžiui, galiu parašyti savo pirmąją knygą.

Nes esu toks – šiek tiek uždaras, mėgstantis namų ramybę ir, kai sekasi, dievinantis klaviatūros tapšnojimą. Tai kodėl ne?

Tiesa, kartu lapkričiui iškart susiplanavau ir papildomą pramogą. Kadangi taip va rašysiu, tai… Kodėl nepasistengus atstumti visų žmonių, kurie norėtų su manimi bendrauti?

Taigi, pasinaudojau Ūsuoto lapkričio 2 proga bei pradėjau auginti ūsus. Tuos pačius, kurie tapo mano prekiniu ženklu.

Tai gali būti šiek tiek fotošopas. Tačiau galbūt tai nėra fotošopas ir aš tikrai dalyvavau Thermopylae mūšyje 480 metų prieš kristų. Kas gali žinoti?
Tai gali būti fotošopas. Tačiau gali ir nebūti, o aš tikrai dalyvavau Thermopylae mūšyje 480 metais prieš Kristų. Paklausk istorikų.

Tai kaip man sekėsi rašyti romaną?

Kas gimė iš mano iššūkio, papasakosiu jau greit. Tačiau pirma, atkursiu savo kelionės eigą, kad žinotum kaip viskas vyko.

Prieš iššūkį…

Kadangi tikslą sugalvojau dar spalio pradžioje, iki rašymo pradžios likus mėnesiui, pradėjau pamažu ruoštis išbandymui. Tai nebuvo kažkas labai naujo – tai buvau daręs ankščiau metuose

…Pradėjau kasdien rašyti.

Ne romaną, ne – taisyklės tai draudžia. Tačiau: laiškus merginai, kurią buvau įsimylėjęs, pamąstymus sau, kelis slaptus straipsnius draugams ir panašius eksperimentus. Tų tekstų beveik niekam ir nerodžiau.

Šis mažasis pasiruošimas iššūkiui reikalavo tik to, kad kasdien parašyčiau bent po 50, 100, 200, 400 arba 600 žodžių, kaskart didinant kiekį, jei keturias dienas iš eilės pavyksta parašyti tiek, kiek užsibrėžiau. 3

Ir taip, net didžiausias slenkstis paskutinę spalio savaitę – 600 žodžių – yra mažiau nei 1667 žodžiai, kuriuos turėjau rašyti tikrojo lapkričio metu. Tačiau tai buvo treniruotė, kad įprasčiau rašyti, kad pasiruoščiau tikrajai romano kūrybai.

Savaitė iki lapkričio…

Likus maždaug savaitei pradėjau tai, kam pagal NaNoWriMo taisykles 4 turėjau skirti visą spalį. Pradėjau galvoti…

…O ką, po perkūnais, išvis noriu parašyti?

Tai geras klausimas, kai ketini surinkti 50 tūkstančių žodžių istoriją, o trylikos metų tam neturėsi.

Mano vidinis dialogas buvo toks:

Aš: Man reikia sugalvoti, ką rašysiu. Ką aš norėčiau rašyti?
Kitas aš: Rašyk kažką Murakamio stiliumi. Tau juk Murakamis patinka!
Aš: Ei, šauni mintis! Bus labai mistiška, lėta ir žemiška. Labai natūralu ir daug žodžių. …O apie ką istorija?
Kitas aš: …Istoriją sugalvosi eigoje. „Leisk savo veikėjams kurti istoriją“, kaip sakoma. Taigi, pirma pradėk rašyti, tada ir pagalvosim apie tai.
Aš: Okey, vidinis aš! Dievaži, tu gudrus.
Kitas aš: Ačiū, žinau.
Aš: Haha! …Tai… Norėtum kada nueiti į pasimatymą?
Kitas aš: …
Aš:
Kitas aš: …Tu supranti, kad kalbiesi su savimi, ar ne?
Aš: …Ai taip. Atsiprašau.
Kitas aš: Jo, eik išsimiegot. Ir liaukis su savo keistais pokštais.

Na, ar kažkas tokio. Išties nelabai pamenu, ką tuomet galvojau, bet užtai dabar galvoju:

…Ką, po velnių, aš tuomet galvojau???

Rimtai. Pradėti romaną neturint jokio plano? Net nežinant, kokie bus mano pagrindiniai veikėjai ar kokioje aplinkoje vyks veiksmas? …Ar aš durnas? Ar iš tos obels kritau stipriau, nei maniau? 5

Na, pasirodo buvau toks durnas. Nors neplanuoti atrodė geniali mintis, eigoje pamačiau DIDELIUS šio požiūrio trūkumus.

Savo romano heroję sugalvojau paskutinėmis spalio valandomis, iki rašymo likus maždaug septynioms. Taip pat apsisprendžiau, kad veiksmas vyks Kaune, Šilainiuose. Kitą teko galvoti eigoje.

Ir tada netikėtai atėjo lapkritis!

…Kurio 30 dienų kartojasi pagal tokią rutiną:

  1. Atsibundu.
  2. Prisimenu, kad šiandien turiu parašyti 1667 žodžių tęsinį istorijai. Mintyse (arba garsiai) sudejuoju ir riebiai nusikeikiu.
  3. Visą dieną studijuoju, skaitau niekus internete, kuriu Debesylos dizainą, kurį matai dabar, 6 ir kitaip atidėlioju rašymą.
  4. Maždaug pirmą valandą nakties suprantu, kad daugiau nebegaliu atidėlioti.
  5. Atsidūstu ir nusileidęs iki pirmojo Erasmus studentų barako aukšto, bei prasibrovęs pro niekada nemiegančius ispanus nusiperku kakavos iš kavos automato.
  6. Pradedu rašyti paros dalį. Neinu miegoti, kol nebaigiu.
  7. Maždaug 3-5 valandą nakties (ar ryto?) griūnu lovon. Miegu iki dešimtos arba vienuoliktos valandos.

Kai kuriomis dienomis rašau bibliotekoje iki vienuoliktos valandos vakaro, kai ši užsidaro. Bet daugiau šiame iššūkyje nieko ir nebuvo. Tik kasdien bandžiau parašyti reikiamą istorijos tūrį.

„Tai ar spėjai baigti savo romaną? Ar pavyko?“

– Galbūt tu

…Taip, spėjau!

Ir savimi didžiuojuosi.

Taip, buvo sunku. Kasdien kęsti kambarioko 3D printerio triukšmą ir tragišką kavą bibliotekoje, kurti dienos scenarijų sėdint statybos inžinerijos paskaitose… Išvargina.

Tačiau tai padariau. Galbūt iš aklo užsispyrimo.

„O ar parodysi ją? Jau išleidai savo knygą?“

Eee… O tai jau ne tiek malonus klausimas. Ne, neparodysiu. Ir ne, jos neketinu išleisti, paviešinti ar kitaip demonstruoti.

Nes mano romanas buvo siaubingas. Dėl kelių priežasčių:

Rašyti-romanus-išmokstama-tik-rašant-romanus

Ko išmokau per mėnesį su NaNoWriMo ir ką galėčiau patarti tau?

Štai, kas atvyko į mano suvokimą: 7

Pirma: Rašyti romanus išmokstama tik rašant romanus.

Manytum – ei, kadangi rašau šį tinklaraštį ir jo straipsnius, mėnesį jau kasdien rašiau ir mėgstu skaityti daug knygų – tai tikrai turėtų būti lengva. Taip iš pradžių ir aš maniau. Tačiau klydau.

Rašyti ilgą istoriją yra visai kas kita, nei rašyti straipsnį, atsakantį į kelis įdomiausius klausimus.

Tai visai kas kita, nei rašyti ant feisbuko sienos. Tai kita, nei pasakoti draugui linksmą ir įdomią istoriją.

Antra: …Ir tai labai gera žinia tau.

Nes, jei nori parašyti savo romaną, tau nereikia ypatingų įgūdžių. Tau nebūtina eiti į kursus, skaityti knygas ar atlikti magiškus rašytojų ritualus su viskiu ir rūkalais. 8

Tau tereikia tik pradėti ir žiūrėti, kas gausis. Žinios ateina bandant.

Garantuotai kažkas gausis. Galbūt ne pats geriausias romanas pasaulyje, kaip man nepavyko parašyti tikrai įdomaus kūrinio, bet tai bus romanas. Tavo, nuosavas, pilnas.

O kiek senelių gali pasakyti savo anūkams, kad jie kažkada parašė knygą? Ar norėtum būti tokiu seneliu?

Trečia: Geros idėjos ateina vaikštant ir valgant kebabus.

Tai turėtų būti kokios kebabinės šūkis: „Trūksta idėjų? Užkąsk kebabo!“. Tai patyriau per naktinius pasivaikščiojimus iki kebabinės ir atgal.

Jeigu trūksta idėjų – prasiblaškyk.

Pažiūrėk geriausią visų laikų anime, 9 kuris mane įkvėpė dar vienai knygai ar padaryk kažką beprotiško. Man tai padėjo, taigi tikiu, kad gali padėti ir tau.

Ketvirta: Jei praleidai dieną – nesustok ir tęsk toliau.

Dalykai nutinka. Nutikdavo ir man. Tačiau viena praleista diena ar penkių tūkstančių žodžių trūkumas likus savaitei iki iššūkio pabaigos dar nereiškia, kad tu pralaimėjai.

Galima knygą parašyti ir per savaitę. Tik turbūt miegoti teks mažiau.

Knygą parašyti įmanoma. Ir kelios dienos, praleistos dėl ligos, giminaičio vestuvių ar dar ko nors išblaškančio, nėra nuotykio pabaiga. Tęsk. 10

Penkta: Nori rašyti greitai? Nežiūrėk į tekstą.

Geriausiai rašomą tekstą susimažink iki tokio dydžio, kad ekrane nebematytum, ką būtent rašai. Taip nekils pagundų taisyti ir save vis pertraukinėti.

Aš savo tekstą nustačiau į 4 pt dydį. Beveik nematomą.

Ar tikrai nori savo kasdieninį valandos trukmės rašymą pratęsti iki penkių valandų, nes kas kelis žodžius tau knieti kažką pataisyti?

Jei rašai ant popieriaus, 11 tai gali taip pat rašyti greitai, arba prirašytus lapus užversk ir pasidėk į spintą.

Šešta: Turėk planą. Nes knyga be plano – be ryšio.

Nors aš parašiau 51,2 tūkstančio žodžių… Jie nelabai turėjo ką bendro. Taip, tai buvo viena istorija – ji turėjo pradžią, vidurį ir pabaigą… Tačiau aš nežinau, ką iš jos galima pasilikti. Ką istorija sako.

Ir tai buvo klaida, kurią aš padariau.

Tai, kas vyko pradžioje, pabaigoje tapo visai nesvarbu. O tai, kas vyko pabaigoje, buvo keistai nesusiję su pradžia. Ir mano siužetas, kurio ne itin buvo daug, 12 galutinai išsilakstė po pirmų dienų. Auč.

Pasistenk turėti planą. Nebūtina visko susirašyti skiemenų tikslumu, užtenka ir bent trumpo plano. Idėjos. Vietovės. Vienijančio pojūčio.

Tau turiu gerų žinių.
Tavo romanas bus geresnis.

Nes jei nori pradėti savo istoriją, tai nesi išskirtinis žmogus. Esi kartu su kitais Tampančiais rašytojais, Nanowrimo nariais, ar rašytojais, bijančiais rašyti. Ir tu gali semtis žinių iš tų žmonių. 13

Gali netgi parašyti man asmeniškai. Aš padėsiu.

Kodėl? Na… Aš irgi noriu pamatyti lietuvišką knygą artimiausio knygyno lentynose ir žinoti, kad padėjau ją parašyti. ;)

Pabaigai turiu mažą klausimą tau.

Ar rašysi? Ar prisijungsi šį lapkritį prie Nanowrimo? O gal nesijungsi, bet rašysi atskirai? Ir ar pradėsi galvoti idėjas savo istorijai, kurią norėtum papasakoti?

Jei taip – parašyk komentarą apačioje ir pasisveikink! O galbūt ir pasidalink idėjomis, skambančiomis tavo sieloje.

Tavo rašantis,
Debesyla


  1. Ir apie tai, kaip sekėsi, pasakojau straipsnyje „Kaip išmokau bendrauti ir sukūriau 87 naujas pažintis per 27 dienas“.

  2. Lietuvoje Barzdotas, nes mes turbūt vis dar bijome ūsų?

  3. Aš mėgstu įvairiai pažaisti su savo iššūkiais – vienuose kasdien išleidžiu 1% ilgesnį straipsnį, o kituose, kaip matai, skaičiuoju sėkmingas dienas iš eilės ir panašiai. Kodėl? Nes gi smagu!

  4. Kurios nėra tokios jau oficialios. Apie tokias beveik išvis neužsimenama!

  5. Obels, apie kurią tau pasakojau čia: „Netikėti gyvenimo pokyčiai arba Debesylos atsiradimo istorija“.

  6. Taip, jį 100% susikūriau pats. Naudotas WordPress underscores pagrindas.

  7. Taip, šis sakinys specialiai toks medinis. Juk galiu pažaisti poetą, ar ne?

  8. Nors tiesa, nikotinas padeda susikaupti ir aktyvuoti smegenis. Apie tai plačiau rašė biohakeris Simas Balčiūnas: „Nikotinas padidina protinį aktyvumą“. Rūkymas nėra gerai, tačiau nikotinas mažomis dozėmis – padeda.

  9. Na, nežinau ar jis pats geriausias, tačiau man šiais metais patiko. Tai animacinis serialas apie mergaitės tapima moterimi, pasaulyje, kur seksualūs drabužiai yra tabu ir kartu skatinami. Taip pat pridėk per debesis šaunantį hiperbolizmą ir humorą iš kovos stiliaus anime.

  10. Matei ar skaitei kada „Žiedų valdovo“ seriją? Frodo su Semu nesustojo.

  11. O tai nėra blogai, dalis NaNoWriMo dalyvių taip parašo visą romaną; rinkis patogiausią sau metodą.

  12. Iš esmės tai buvo istorija apie merginą, kuri ieško dingusių tėvų. Pakeliui pakliūna į autoavariją, sutinka gydytoją, kažkas įvyksta, tėvus rodos randa. Arba ne. Pabaiga.

  13. Pavyzdžiui debesylietės Viktorijos, parašiusios savo 100-ties puslapių knygą per 7 dienas.

18 netikėtos mintys... Prisijunk ir tu!

avatar
Rikiuoti pagal:   naujausius | seniausius | mėgstamiausius
Rimvydas

Sveikas,
puikus tekstas, kaip visuomet naudingos idėjos.

Ne kartą buvo kilusi mintis paeksperimentuoti su rašymu, mokyklos vyresnės klasės, universiteto pradžia buvo trumpi tekstai – senokai jau tai buvo :)

Bet tik pabandant „išgeneruoti“ kokią nors idėją, siužetą – atsitrenkiu į sieną „kažkur tai jau girdėta, skaityta“. Ir kuo daugiau skaitai, tuo ryškesnis šis jausmas…

Tad klausimas tikriausiai tokis – kaip atrasti originalią idėją, siužetą, istoriją?

Virginija
Virginija

Danieliau, esi geriausia pasaulyje reklama! Tu greitai turėtum tapti miljonieriumi! O kas dėl NaNoWriMo – džiugu, kad nusprendei vėl dalyvauti. O visus kitus žadančius bandyti ir dalyvauti kvičiu prisijungti prie grupės NaNoWriMo lietuviai.

Karolina
Karolina

Wow! Tikrai geras iššūkis ir geras straipsnis – nė nepastebėjau keliems žmonėms užkliuvusių „beprotiškumo“ pasikartojimų Kadangi aš esu „deadline-žmogus“, tikriausiai ir man po egzaminų (kad jau būtų rami galva) reikės pasidaryti tokį iššūkį – knygos idėja jau seniai laksto galvoj, vis kažkas prisikuria ir labai viliuosi, kad iki vasaros mintys ne išblės, o susisistemins į romano planelį. Ačiū už motyvaciją, Danieliau!

Evaldas
Evaldas

Romano idėja mano galvoje jau irgi senai sukasi. Puikiai žinau kaip atrodys mano romano pabaiga, esu parašęs gal 10 puslapių pradžios, bet niekaip nekyla idėja kaip pradžią sujungti su mano suplanuota pabaiga, kad skaitytojui nebūtų nuobodu… :|

Aistė
Aistė

Aš jau esu parašiusi 1 romaną (bet neišleidusi, jis tik sklando tinklaraštyje). Ir dabar bandau rašyti jo antrą dalį (bet ne tęsinio pavidalu, o greičiau kaip naują istoriją, bet su panašia pagrindine esme).
Aš tai nemėgstu planavimo ir skaičiau, kad yra 2 rašytojų tipai – vieni planuoja, kiti ne. Bet nėra taip, kad vieni rašytų geriau nei kiti. Aišku, ir aš susidūriau su ta problema, kad neplanuojant kažkas nesutampa siužete. Bet mano knyga tokia, kad joje gali būti nesutapimų dėl pačios idėjos. :D O kiek bandžiau rašyti planuodama, tai man labai greitai nusibosdavo ta idėja ir nebenorėdavau tęsti rašymo.

monikamonika
monikamonika

Mielas Danieliau, seniai tave „subscribinau“, bet tik šiandien, atsivertusi paštą, paspaudžiau ant nuorodos. Ir labai pataikiau. Geras tekstas, nepriklausomai nuo to, kiek kartų jame pridėliojai „beprotiškai“. :)
Esu pradėjusi bent penkis didelius tekstus. Ir nei vieno jų nepratęsiau, nes, kaip pats sakei, vis skaitau ir taisau, o taisydama siekiu idealybės (liūliuoja raudonos bangos po mano idealybe, bet man patinka išgalvoti žodžiai). Ir nieko negaliu su savim padaryti. Kartais galvoju, kad rašyme išlendantis perfekcionizmas man niekada neleis parašyti knygos, nes aš negaliu tiesiog rašyti srautu. Paskiausiai vis tiek viską ištrinu. Neklausiu tavo patarimo, tik pasipasakoju, kaip kartais būna :)

Danielius Goriunovas
Danielius Goriunovas

Vienam Debesyliečiui labai padėjo triukas susimažinti šrifto dydį iki beveik neįskaitomo. Kai negali matyti gramatikos klaidų – jomis nesirūpini ir rašai.

Ir pavyzdžiui, dirbu kartu su Alex Monaco. Ir jis rašydamas tekstus pirmiau išvis nieko netaiso – žiūri turinį, ne gramatiką. Pastarąją jau taiso redaktoriai.

Žodžiu, tai tikėsiuos tavęs šių metų Nano arba gal jau rašančios šiandien!

(:)
(:)

Sveikas. Esu tikrai labai jauna ir jau praeitamet norėjau dalyvauti nanowrimo. Dėja apie šį iššūkį sužinojau per vėlai. Dabar visus metus laukiu, laukiau iki tol kol nesupratau, kad norint parašyti „nepaliavą“ reikia pastangų, reikia laiko. Dabar aš bijau nespėti ar parašyti visišką nesamonę, bet bandysiu, o gal pavyks? Labai ačiū, kad pasidalinai patirtimi ir patarimais :)

Danielius Goriunovas
Danielius Goriunovas

Nesvarbu ar pavyks šiais metais sugalvoti planą, ar ne – pirmyn! Feisbuko grupėje mūsų yra įvairių. Vieni planuojantys (aš pradėsiu daugiau, taip pat planuoja Debesylieta Milena Koles), kiti visai ne (pavyzdžiui yra vienas 48 metų tėtis, kurio vardą vis pamirštu).

Laiko reikės. Bet čia suveiks maniškis triukas „nenueiti miegoti, kol neparašei“. Tai keista, bet veikia.

…nes juodraštis svarbiausia. Kad nebūtų pusė darbo 5 kartus iš eilės, kaip Monikai aukščiau.

(:)
(:)

Dar norėčiau paklaustkvailo klausimo(:D), o ten galima lietuviškai rašyt?

Danielius Goriunovas
Danielius Goriunovas

Taip, tikrai galima! Aš ir rašiau lietuviškai, nes taip man lengviausia.

Danas
Danas

Klausimas, Danieliau. Kodėl tiek daug ir taip gausiai to „beprotiškai“? Per tokį kiekį pats žodis praranda savo tikrąją reikšmę ir tampa labai panašus į parazitinę „ta prasme“. Nesupyk, čia tik draugiškas pastebėjimas – patarimas.

Danielius Goriunovas
Danielius Goriunovas

Ačiū, Danai! Tiesiog tie metai su iššūkiais taip vadinosi, tai norėjosi įžangoje pabrėžti, kad ne vienas atskirai išbandymas buvo, o eilėje kitų – jau kiek nuvargus nuo visko.

Visgi, dėmesį atkreipsiu kitame straipsnyje!

P.S. Ko čia pykti? ;)

wpDiscuz