Ką daryti, kad viskas būtų lengviau? Tūkstančių metų senumo principas kurio niekas nenaudoja

Nustebinsi mane, jei pasakysi, kad gyvenime nesusiduri su sunkumais. Juk susiduri? Ir aš susiduriu. Visi susiduria. Tuos sunkumus įveikdami sudeginame daug kalorijų ir smegenų ląstelių. Nors ir būna malonu tuos sunkumus įveikus, bet ar nepasvajoji kartais: „kaip būtų gerai, kad viskas būtų lengviau?“.

Debesyla klausia „Ar žinai, kaip nuo šiol gali gyventi lengviau?“, o aš atsakau – taip žinau.

Pasidalinsiu tūkstančių metų senumo principu, kuris palengvins visų veiksmų atlikimą. Tokių principų yra ir daugiau, bet aš išsirinkau vieną iš stipriausių. Taigi, laikykis, tuoj pakilsi į orą (nes pajusi lengvumą).

Kas gali būti sunku?

Prieš kalbant apie lengvumą, reikia suprasti, kas tas sunkumas, kurį mes čia kilnosim. Sunkumai gyvenime yra veiksmai, kuriuos mes turime atlikti, ir kuriems reikia labai daug energijos, pastangų, pasiruošimo ar pasiryži-mo. Tiek daug, kad tokie šūksniai kaip „Just do it!“ tiesiog nesuveikia.

Sunkumai būna trijų rūšių – proto, bendravimo ir kūno.

Protui gali būti sunku priimti sprendimą, pasirinkti tarp kelių alternatyvų, sugeneruoti idėjų, sugalvoti kaip išspręsti vienas ar kitas gyvenimo užduotis.

Bendraujant taip pat tyko daug sunkumų – juk gali būti sunku atsiprašyti, paprašyti paslaugos ar pagalbos, sunku kalbėti viešai, pranešti nemalonią naujieną, sunku derėtis.

Kūnas gi patiria sunkumus, kai mes jį verčiame atlikti fizinius pratimus, laikytis režimo, dietos, sunku būna atsistoti ir išeiti kai kas nors užkniso, į snukį duoti taip pat sunku. (Jei taikysi principą – viskas bus lengviau. Ir geri darbai, ir blogi.)

O kodėl sunku?

Nes daugelis šitų veiksmų taip įsipina į apmąstymų ir vertinimų voratinklį, kad imi nebesusigaudyti ar gerai tai ar blogai, daryti tai ar ne, noriu ar nenoriu. Pradedi galvoti, kad kitiems tai nepatiks, nereikšminga, negražu, nepatiks, tada pačiam pasidaro nebeaktualu, tada dingsta motyvacija ir tada reikia save priversti imtis veiksmo ir veiksmas pasidaro toooooks sunkus… kad nebesinori nieko daryti iš viso.

Sakoma, kad „daryk iš karto ir nieko nelauk!“. Tada, atseit, nespėsi įsivelti į perteklines analizes. Gal ir taip, bet mes kalbam apie tuos atvejus, kai „Just do it!“ neveikia.

Tai ką daryti?

Jau jaučiu, kaip nekantrauji išgirsti atsakymą. Bet Tu jį jau žinai. Jam tūkstantis metų.

Tūkstančių metų senumo principas kurio niekas nenaudoja

Nustok viską vertinti. Turiu omenyje nemėgink pavadinti, klasifikuoti, reitinguoti, lyginti, apibūdinti, apibrėžti, įvertinti balais, sureikšminti, priskirti etiketes ar stereotipus.

Priimk viską taip, kaip tuo momentu yra.

Atrodytų, kad kalbu, ko reikia nedaryti, lyg ir paprasta – nebedarai ir viskas, bet, žinok, staiga nustoti vertinti nepavyks. Reikia sau nuolatos priminti, kad nereikia vertinti, stebėti ar nepradėjai vertinti, o jei pradėjai, iš karto vėl priminti – „aš nemėginu nieko iš anksto vertinti, priimu taip, kaip tuo metu gaunasi“.

Biblijoje parašyta „Neteiskite ir nebūsite teisiami“. Suprask – jei nemėginsi įsprausti į savo sugalvotos vertinimo skalės rėmus kitų, pats būsi laisvas nuo tų savo rėmų.

Budistų raštuose kalba apie šunjatą (tuštumą) ir kad kiekvienas šio pasau-lio objektas yra šunjata (tuštuma). Tai reiškia, joks objektas pats savaime jokio vertinimo neturi, vertinimus, apibūdinimus sugalvoja žmonės.

O tai kas iš to?

Štai kas būna, kai prieš spręsdamas užduotį ją mėgini įvertinti:

  • Visų pirma iššvaistai daug jėgų nuspręsti juoda tai ar balta, žalia ar geltona.
  • Kartais įsiveli į vidinius svarstymus ir niekaip negali apsispręsti dėl to, žalia visgi tai ar geltona. Tada iš viso viskas sustoja, tenka atidėti darbą kitai dienai.
  • Jei įvertinti nepavyksta, apima nusivylimas ir atrodo, kad nebesupranti ką reikia padaryti. Nors pats veiksmas kurį reikėjo padaryti yra aiškus.
  • Jei įvertinti pavyksta, tada ima atrodyti, kad jau žinai kaip viskas bus ir tada arba atsiranda baimė, kad viskas bus blogai, ir nebesinori nieko daryti, arba ima atrodyti, kad viskas ir taip bus gerai, ir nebesinori nieko daryti.
  • Blogiausia, kad taip sunkiai priskirti įvertinimai ima atrodyti absoliučiai teisingi ir neginčijami ir kad visi kiti žmonės pasaulyje duotų tokius pačius įvertinimus. Iš to kyla dauguma konfliktų.

Jei atsikratysi įpročio viską vertinti, taps lengviau, nes lieka tik pats veiksmas kurį reikia padaryti, neapipintas reikšmėmis, klasifikacijomis, palyginimais, pavadinimais, apibūdinimais.

Kai lieka tik veiksmas, gal galvoti apie tai kaip jį atlikti, nebereikia spręsti moralinių problemų, kurias visai be reikalo su juo susieji.

Nevertink ir tau bus lengviau.
Alpinistas: Oho, pasirodo galima ir lengviau! Bėgikas: Uff kaip sunku.

Taigi kodėl geriau nevertinti?

Štai kokia nauda Tavęs laukia, kai nustosi viską vertinti:

Pirma: Kai nustoji vertinti, atlaisvini daug energijos.

Nes priskirti vertinimus kainuoja daug proto pastangų. Vietoj to, kad mėgintum nuspręsti ar ledai raudoni ar mėlyni – juos tiesiog suvalgai. Padaryk tą patį su rimtesnėmis problemomis – prieš pasidalinant idėja nemėgink įvertinti ar ji gera ar bloga – pasakyk, o tada tegu vertina kiti. Prieš einant sportuoti nemėgink įvertinti ar pavyks numesti (ar priaugti, čia kaip kam) 2 kg per šią savaitę ar ne, tiesiog sportuok.

Antra: Kai nelieka vertinimo, sumažėja baimė.

Vėl grįžtam prie ledų. Jei nemėginsi įvertinti ledų temperatūros, nebijosi nušalti liežuvio. Juk žinai, kad nuo ledų liežuvio nenušalsi, tačiau mistinis -5°C gali atrodyti grėsmingai. Jei nemėginsi įvertinti kiek žmonių klauso Tavo pranešimo auditorijoje, bus drąsiau. Juk „pustuštė salė“ skamba drąsiau nei „100 žmonių“. Jei atsisakysi iš piršto laužto spėjimo, kad 50% vairuotojų yra „kelių ereliai“, bus mažiau baisu vairuoti.

Trečia: Kai nelieka vertinimo, netrukdo emocijos.

Jei nemėginsi įvertinti, kiek balų ledai gautų „sveiko maisto“ skalėje, juos suvalgyti bus lengviau, nes nekaltinsi savęs. Jei nevertinsi elgetų kaip „veltėdžių išmaldos kaulytojų“, galėsi lengvai ir be pykčio pro juos praeiti. Jei nevertinsi gulėjimo lovoje šimto procentų „palaimos skalėje“, gulėjimas teiks mažiau džiaugsmo ir bus lengviau keltis.

Ketvirta: Kai nelieka vertinimo, nereikia kovoti su savimi.

Jei priskirsi sau įvertinimą „žaliavalgis“, tai pasmerksi save kovai su trauka ledams (jei, tarkim, tokią turi). Homo sapiens nėra žaliavalgis, čia yra new age išmislas. Jei priskirsi įmonei, kurioje dirbi įvertinimą „kapitalistinės kiaulės“ ar „Afrikos vaikų išnaudotojai“, tikrai reikės save perlaužti, kad prisiversti nueiti į darbą.

Penkta: Kai nelieka vertinimo, nebereikia kovoti su įsivaizduojama aplinkinių reakcija.

Jei negalvosi, kad ledus valgo tik „apsirijėliai“, juos valgyti bus lengviau, nes nebus baisu pasirodyti „apsirijėliu“. Jei nevertinsi savo nuomonės išsakymo, kaip veiksmo, kurį atlieka tik „įžūlūs žmonės“, bus lengviau išsakyti savo nuomonę, nes nebijosi kitų suerzinti. Juk kitas žmogus sakys, kad ledus valgo „gurmanai“, o savo nuomonę išsako „protingi žmonės“.

Šešta: Kai nelieka vertinimo, protas išlaisvinamas nuo įprastų mąstymo šablonų.

Jei neapibūdinsi ledų ant pagaliuko, kaip „valgomų laikant už pagaliuko“, tai galėsi juos valgyti kaip tik patinka. Susidėk į stiklinę, užpilk persikų sultimis ir kabink šaukšteliu. mmm… Jei neapibūdinsi laikraščio kaip „skaitymo daikto“, galėsi jį panaudoti kaip tualetinį popierių. Jei neapibūdinsi taburetės kaip „sėdėjimo daikto“, galėsi ją sukūrenti malkoms.

Kai priskiri apibūdinimą, apibūdinimas iš karto pasako ką turi daryti.

„Mokinys“ – mokytis. „Darbuotojas“ – dirbti. O kodėl negali tiek vienas, tiek kitas kurti? „Rašytojas“ – rašo. „Verslininkas“ – uždirba pinigus. O kodėl negali abudu svajoti?

Vienas esminių idėjų generavimo sesijos (brainstorm) principų yra išsakytų idėjų nevertinimas. Pasakė – užrašei. Tik tada, kai idėjų prigeneruota pakankamai, galima jas vertinti ir rinkti geriausias.

Nevertinimas – labai senas ir plačiai žinomas principas versle, tačiau retas jį naudoja kasdieniame gyvenime.

Esu sulaukęs netgi tokių komentarų, kad va, pabandytum daryti verslą nevertindamas, iš karto bankrutuotum. Tiesa ta, kad mintis parašyti šį straipsnį man kilo stebint verslo žmones.

Jie kaip tik puikiai įvaldę gebėjimą imtis veiksmo, kartas net nepasvėrus visų už ir prieš, nesusimąsčius apie toli siekiančias pasekmes visuomenei ar darbuotojams. Jie neseka taisyklių, jie jas kuria.

Idealo link!

Jei negalvosi, kokia gyvenimo prasmė, nesistengsi savo gyvenimo vertinti, gyventi bus lengviau. Jei nesistengsi įvertinti kitų žmonių (šitas toks, anas kitoks) bus lengviau su jais bendrauti. Jei nesistengsi įvertinti savęs (o aš visada darau taip nes esu toks) išlaisvinsi save iš savo paties rėmų ir bus lengviau.

Juk kai muzikantas kuria muziką, jis kuria tai, kas jam ant dūšios, tuo instrumentu, kuriuo moka. Paskui ateina vertintojai ir pasako „tai džiazas, geras džiazas“.

O kas būtų, jei jis iš pat karto stengtųsi pataikyti į gerą džiazą? Ar būtų tada atsiradęs Tavo mėgstamas muzikos stilius?

Vertinimai mus uždaro, užrakina jau sugalvotų dalykų pasaulyje. Jei nori judėti laisvai ir lengvai, neatsitrenkdamas į kito sukurtus apribojimus, nustok vartoti kitų žmonių vertinimus.

Aš nesu rašytojas, aš tiesiog rašau. Klausimas yra ne kas Tu esi, o ką Tu darai?

Nesivargink savęs įvertinti, tai padarys tie, kas rašys Tavo biografiją.

Valtininkas

26 netikėtos mintys... Prisijunk ir tu!


Asta
1 m. 2 mėn.

Super straipsnis! Geri pastebejimai. Manau dazniausiai mes tikrai per daug demesio skiriame vertinimams ir bereikalo svaistom enegija. Labai geras priminimas pervertinti savo vertinimus ir ivertinti kad jie neverti vertinimu arba jau nuverteje:)

magicflo
1 m. 3 mėn.

Budistai sako, jog pats “sunkumas” egzistuoja tik galvoje…t.y. ne tiek sunku kažką padaryti, kiek sunklu galvoti kaip sunku kažką padaryti. kančia patiri vertinimo ir įsivaizdavimo momente, dar nė nepradėjęs veikti, ta kančia tave ir stabdo nuo veiksmo, tačiau pats veiksmas yra tiesiog veiksmas, tad mažiau įsivaizdavimų (vertininmų) o daugiau veiksmo. Paprastai kalbant pakartosiu jau išsakytus čia žodžius: “mažiau kalbų, daugiau darbų!” kalba neina apie tai, jog aplamai nieko niekada nereikia vertinti (dargi tokių globalių dalykų kaip karai ir nusikaltimai), tiesiog reikia išlaikyti sąmoningumą ir vertinimo procesą kontroliuoti, suprantant, t.y. įvertinant ar verta šiuo atveju vertinti ar ne (kaip minėjo Donatas). Beto juk kalbama apie sunkumus su kuriais susiduri tu, apie smulkmenas(iš kurių ir susideda gyvenimas, bei dideli dalykai), apie reiškinius ir įvykius, kurios kažkiek gali kontroliuoti ir paveikti savo valia, savo sprendimu ir veiksmu, o ne apie visišką analitinio mąstymo atsisakymą gyvenime. Beto “aukso vidurio kelias” yra žmogaus sąmoningumo viršūnė. Supratimas, kad taisyklės būtinos, kaip ir tokios pačios būtinos išimtys joms, o kada jas taikyti tai ir yra menas gyventi…

Sicilija71
2 mėn. 9 d.

Rasa

Danielius Goriunovas
1 m. 3 mėn.

Ei, Magicflo, galėtum būt vertas(-a?) vienų geriausių Debesylos komentatorių vardo! Geri pastebėjimai, ačiū! :)

Raimondas
1 m. 3 mėn.

patiko straipsnis bet ne vertinu, :)))

Inga Ingute Inga
1 m. 5 mėn.

Nežinau kodėl, bet daug tavo straipsnių man kelia šypseną, nes juose vis kažkas šmaikštaus yra. Manau, tai parodo, jog linksmas vaikinukas esi. :))
Tu rašai “Jei negalvosi, kokia gyvenimo prasmė, nesistengsi savo gyvenimo vertinti, gyventi bus lengviau. Jei nesistengsi įvertinti kitų žmonių (šitas toks, anas kitoks) bus lengviau su jais bendrauti. Jei nesistengsi įvertinti savęs (o aš visada darau taip nes esu toks) išlaisvinsi save iš savo paties rėmų ir bus lengviau.“ Bet.. Bet… Yra taip, kad nesigauna imti vieną dieną ir nesistengti vertinti savo veiksmų, kitų.. Man neišeitų paiimti ir nevertinti savęs, aš tiesiog iš prigimties save kritikuoju/vertinu. Manau, dauguma taip daro. :)

Danielius
1 m. 5 mėn.

Tikiuosi šiuos komplimentus sakai @valtininkas:disqus, nes jis straipsnio autorius :-D Bet ei. Aš irgi maniau, kad tai neįmanoma. Kol pamažu neišmokau. Tai išmokstama. ;-)

Rem
2 m. 3 mėn.

Dovydai,manau sis straipsnis skirtas suprantantiems,kad imdamasis,bet kokiu metodiku ar klausydamas patarimu tuei islaikyti sveika prota ir nereikia pulti i krastutinumus,tu paklausk saves kada si metoda tinka taikyti,o kada ne ir jei sugebesi sau nemeluoti viskas bus tvarkelej ;-)

Donatas Dumskis
2 m. 3 mėn.

Kitais žodžiais: prieš nevertindamas, privalai įvertinti, ar šiuo atveju reikia vertinti ar nevertinti. Marazmas, bet taip yra :-D :-D :-D

Donatas Dumskis
2 m. 3 mėn.

O jei praktiškiau, tai kliuvinys yra ne pats vertinimas, o pusiausvyros pažeidimas į vertinimo pusę (kaip ir į priešingą). O pusiausvyra – čia jau asmeniška, „kas dera briedžiui, nedera Vytautui“
Sėkmės pusiausvyros išlaikymo mokykloje! ;-)

Mantas
2 m. 4 mėn.

Kai perskaitysit si straipsni, tai tikiuosiu, kad nebusit apsupti graziais zodziais ir pasirinkta logika. Pagal sio autoriaus logika, taip reiketu pritaikyt ir kituose, neaprasytuose scenariuose kaip pvz jeigu zmogus tave izeidzia ir tau tame momentu tu jam (nu nezinau) nori sulauzyti kojas, ir tada taip padarai? Arba jeigu ateinana neistikimybes pagunda, su sia logika reiketu ja paimti ir negalvoti kad turi seima ir vaikus ir tai gali reiksti skirybas. Sis mastymas nera naujas, bet taip pat nera geras. Autoriui net nerikeja tiek daug laiko svaistyti energijos aprasinejant, nes nuo pasaulio karu mes turim paprastesni suki is Britanijos „Keep calm and carry on“. Jeigu nori gert dar, tai gerk, jeigu nori vartot narkotikus, tai tegul valdzia leidzia legaliai ir t.t.
Tikiuosiu tie zmones kurie labai graziai pritare siam straipsniui tada niekaip nevertina kas darosi Ukrainoje, Gazoje, arba apie Sovietu okupacija, apie ka Hitleris padare…nes manau tenais nera, nebuvo, labai daug vertinimo I zmoniu gyvybe arba socialini doruma.
Tad pasvartom is tokiu minciu ir galimibiu su kuriomis mes susiduriam ir kazdien, kurios irgi svaisto daug energijos. Bet tas besalygis ar kaip aprasytas vertinimas ir pasirinkimas yra dabar neimanomas. Nes jeigu nevertinti, tai tada ir netureti vertybiu :)
P.S. ir jeigu neturi vertybiu, tai as nezinau kodel kazkas kitas svaistys savo energija rasytadamas tavo biografija :P

magicflo
1 m. 3 mėn.

Na Mantai, nereikia visko suplakti į vieną. kalba neina apie tai, jog aplamai nieko niekada nereikia vertinti (dargi tokių globalių dalykų kaip karai ir nusikaltimai), tiesiog reikia išlaikyti sąmoningumą ir vertinimo procesą kontroliuoti, suprantant, t.y. įvertinant ar verta šiuo atveju vertinti ar ne (kaip minėjo Donatas). Beto juk kalbama apie sunkumus su kuriais susiduri tu, apie smulkmenas(iš kurių ir susideda gyvenimas, bei dideli dalykai), apie reiškinius ir įvykius, kurios kažkiek gali kontroliuoti ir paveikti savo valia, savo sprendimu ir veiksmu, o ne apie visišką analitinio mąstymo atsisakymą gyvenime. Beto „aukso vidurio kelias“ yra žmogaus sąmoningumo viršūnė. Supratimas, kad taisyklės būtinos, kaip ir tokios pačios būtinos išimtys joms, o kada jas taikyti tai ir yra menas gyventi…

asta
2 m. 6 mėn.

Manau, kad tai kažkas panašaus, ką kiti autoriai vadina įsitikinimais. Reikia atsisakyti įsitikinimų, kuriuos mums primentė kiti arba susikūrėme patys

das
2 m. 6 mėn.

kaip galima nevertinti, mano nuomone vertinti butina

Danielius
2 m. 6 mėn.

Kodėl taip teigi, Das? ;)

Dovydas
2 m. 5 mėn.

Sutinku su Das, bet nenoriu pasmerkti viso rašinio. Manau tai tikrai pritaikoma praktikoje, tačiau galutinis „nevertintojo“ modelis būtų daug maž panašus į daržovę. Tam tikra prasme žmogus be emocijos, betoniniu veidu. Jei jis nevertina, vadinasi neatskiria gero nuo blogo, o tai yra laaaabai negerai abiem atvejais.

Pirmuoju- jis niekada nesišypsos.
Antruoju- bus keista, kad toks žmogus dar nesėdi už grotų.

Žinoma mintyje turiu galutinį ir išbaigtą nevertinimo principo pritaikymą. Atskirais gyvenimo momentais beabejo tai gali labai pasitarnauti (kuomet dvejoji) ir man pasitarnavo (manau kad tai būtent buvo tai, apie ką čia parašė Valtininkas).
Kodėl vertinti būtina? Nebūtina, jei esi tikras, jog tavo pasąmonėje įdiegtos vertybės yra biblijinės. Žodį „pasąmonėje“ įterpiau ne šiaip sau. Išjungti aplinkos vertinimą, manau, praktiškai lygu išjungti sąmonę, visą tą analitinį procesą, kuris leidžia mums susivokti, kur mes, kaip mes, kaikuriems net, kodėl mes. Žodžiu sąmonė išjungta, dabar eteris tenka pasąmonei. Žinome, kad pasąmonė dar ir dabar yra klaidus miškas psichologams ir t.t. Todėl reziume, toks sąmonės išjungimas gali pasibaigti antivisuomenišku poelgiu. Valtininkas perspėjo, kad visa tai tik tam, kad pasiryžtum kažką atlikti nesvarbu gerai tai ar blogai.
Bet betkokiu atveju, taikant tokią sistemą, kuri paremta citatomis iš šventų raštų negalime leisti, jog šitai būtų taikoma ir blogiems darbams, antraip tai šventvagystė.Kad to būtų išvengta manau tektų apsiriboti tik momentiniu sąmonės „atjungimu“ prieš tai visą veiksmą apgalvojant, apdirbant ir pasveriant bendražmogiškų, visuomeninių vertybių skalėje.

Nors rašant šį komentarą į pabaigą sudvejojau, kad gal būt viso straipsnio esmė tiesiog atsisakyti stereotipų ir išankstinių nusistatymų…. Būtų neįdomu….

Ernestas Skapinskas
1 m. 7 mėn.

o man atrodo,kad šuo straipsniu norėjo parodyti, kad reikia mažiau galvoti ir daugiau daryti

Donatas Dumskis
2 m. 3 mėn.

o aš, kai išjungiu sąmonę, užmiegu :-)

Mil
1 m. 3 mėn.

Tuo ir man patinka skaityti komentarus, jog lengviau pamatyti abi puses. Tačiau aš šį rašinį kiek kitaip interpretuočiau – abejoju ar čia kalbama apie absoliutų nevertinimą ir abejingumą. Kaip anksčiau minėtas pavyzdys su neištikimybe – tai juk veiksmas, kurio pasekmės lies ne vieną tave. Kadangi esame socialūs ir gyvename ne vieni, savo elgesį privalome vertinti, kaip tai gali paveikti su tuo susijusį asmenį. Kaip suprantu šis metodas labiau skirtas asmeniniam tobulėjimui. Nepaslaptis, jog dauguma žmonių yra prispausti visuomenės „normomis“ ir madomis. Viena daryti yra kieta, įdomu, o kažką kitką atrodo netgi keista, kas ne visda nuskamba teigiamai. Atkriepiau dėmesį , kuomet pasako „savotiška“ kiek kitokiu tonu. Tikriausiai esate ne kartą girdėję tokį atvejį. Ir prieš pradedant daryti darbą pagalvojus apie tokia reakcija tikrai nepaskatina džiaugtis tuo ka darai – greičiau sukelia spaudimą padaryti tobulai, įtikti. Asmeniškai man užsimant kūrybine veikla toks atvejis sužlugdo darbą. Būdavo, jog bedirbant apimdavo panika, nes atrodydavo, jog viską ką mokiausi tiesiog užmiršau. Užuot dariusi kaip man patinka galvoju kaip mane įvertins, galvoju kaip įtikti žmogui kuriam aš tuometu dirbu. Savaime suprantama aš nežinau kas jam tiesiog patiks, o kas labai. O mes juk visi norim būti įvertinti geriausiai, tiesa? : )

Ta proga kątik parašiau komentarą poste, kuris nėra tiesiogiai susijęs su manimi. (nes ansčiau kažko bijodavau rašyt, nors ir norėdavau išreikšt nuomone vienu ar kitu klausimu)

Danielius Goriunovas
1 m. 3 mėn.

…Ir ta progra gauni asmeninę padėką iš Danieliaus.

Ačiū, Mil! Geri pastebėjimai! :P

Laura
2 m. 6 mėn.

Sakykite, p. Valtininkai, kaip prisitaikyti Jusu teorija, skaitant sita rasineli vietoj to, kad ruostis egzaminui, kuris bus poryt? :D

magicflo
1 m. 3 mėn.

taigi atsakysiu aš: paprasta – vietoj to kad galvoti ir bijoti ar įsivaizduoti kaip tu susikerti ar kaip sunku ruoštis, tiesiog mokytis. Budistai sako, jog pats „sunkumas“ egzistuoja tik galvoje…t.y. ne tiek sunku kažką padaryti, kiek sunklu galvoti kaip sunku kažką padaryti. kančia patiri vertinimo ir įsivaizdavimo momente, dar nė nepradėjęs veikti, ta kančia tave ir stabdo nuo veiksmo, tačiau pats veiksmas yra tiesiog veiksmas, tad mažiau įsivaizdavimų (vertininmų) o daugiau veiksmo. Paprastai kalbant pakartosiu jau išsakytus čia žodžius: „mažiau kalbų, daugiau darbų!“

2 m. 6 mėn.

Šaunus straipsnis, man patiko. Labai gražūs piešiniai, man patinka. Dabar seksiu ne tik Debesylos blogą bet ir Valtininko :)

Danielius
2 m. 6 mėn.

O tikrai verta! :)

wpDiscuz