Tinginiams ir pasakose, ir gyvenime grūmojama pirštu, todėl nedaug kas yra pagalvojęs, kad iš tinginystės galima užsidirbti. Bet, pasirodo, tai visiškai įmanoma. Dvidešimt ketverių kaunietis Danielius Goriunovas, geriau žinomas kaip Debesyla, statybos inžinieriaus specialybę iškeitė į tinklaraštininko karjerą, knygos apie tinginystę rašymą ir vis naujų iššūkių paiešką. Jos metu padarytos klaidos pavirsta išsamiais patarimais kitiems, kaip tų klaidų išvengti. Danielius dalijasi produktyvaus tinginio gyvenimo receptu.
– Viskas nuo ko nors prasideda. Kaip prasidėjo jūsų tinklaraštis?
– Prieš maždaug 13 mlrd. metų atsirado mūsų Visata. O aš vieną dieną užsukau į interneto serverio užsakymo formą ir suvedęs duomenis paspaudžiau užsakyti. Taip gimė Debesyla. Tinklaraštis, pakeitęs visos Visatos ateitį. Na, gerai, išties viskas, ką darome, keičia ateitį – tai neišvengiama. Bet skamba įdomiai, kai taip prisistatau, ar ne? Iš tikrųjų maniškė istorija prasidėjo ne taip įdomiai. 2013 m. lapkritį aš, trečią kartą pažiūrėjęs „Baltos drobulės“ spektaklį, neturėjau, ką veikti. Taigi nusprendžiau, kad reikia sudėti savo kūrybą (savo kurtų origamių dizainą, pieštus mokslinės fantastikos žemėlapius) internetan.
– Tinklaraštį pavadinote „Debesyla“. Kokią reikšmę šis pavadinimas jums turi dabar, ar jame galite rasti save?
– Paklausęs draugės, kaip pavadinti savo naująjį tinklaraštį (nes pats norėjau vadinti „Danieliaus tinklaraščiu“), išgirdau pasiūlymą „Debesyla“. Pamenu, kaip tada papurčiau galvą ir pasakiau, kad reikia geresnio! Po kelių dienų užregistravau tinklaraštį „Debesylos“ vardu, nes nieko geriau nesugalvojau. Ir nuo tada vis sulaukiu klausimų, kokia šio pavadinimo reikšmė, nors net ne pats jį sugalvojau. Turbūt reikėtų sukurti kokią įdomesnę istoriją.
– Vienas jūsų šūkių – „kad klaidų nereikėtų daryti Tau“. Nuo kokių didžiausių klaidų stengiatės apsaugoti savo skaitytojus?
– Ak, ir pamažu tinklaraštis, kuriame turėjau pasakoti apie savo kūrybą, pavirto tinklalapiu, kuriame stengiuosi atsakyti į skaitytojų klausimus. Vis naršiau internetą ir bandžiau pateikti atsakymus į klausimus: „Kaip susitvarkyti su nerimu?“, „Ką daryti, kai sunku kurti?“, „Kaip rasti laiko pomėgiams?“ Tačiau ko verti patarimai iš interneto, jei niekas niekada neišbando jų praktiškai? Aš pradėjau bandyti. Kasdien rašyti, mėnesį nesinaudoti internetu, visą mėnesį keltis 4 val. ryto, susidraugauti su 100 čekų per vieną mėnesį nekalbėdamas čekiškai, parašyti ir išleisti knygą per vieną mėnesį… Natūralu, kartu ir pats pamačiau, kas kaskart trukdo įgyvendinti šiuos dalykus. Išties bene dažniausia klaida – nepabandymas. Dar iki šiol gailiuosi, kad būdamas 8 klasėje nepamėginau pakviesti vienos merginos į pasimatymą. Dabar bandau viską, nes galiu bandyti. Man 24 metai, taigi jei imsiu ir suklysiu, – nieko tokio, turiu sočiai laiko iki mirties (tikėtina, apie 55 metus), kad pasitaisyčiau! – Ar Kaunas, jo kultūra ir gyvenimo būdas daro įtaką jūsų asmenybei, rašymo stiliui? – Taip, truputį. Prieš trejus ar dvejus metus labai išgyvenau, kad esu kaunietis ir gyvenu Kaune, nes juk didžioji dalis kitų autorių ir kietų asmenybių gyvena Vilniuje. Kai pats pradėjau burti kuriančių ir drąsių žmonių bendruomenę, pamačiau, kad tų drąsių ir kietų kauniečių ne ką mažiau nei vilniečių. Tinginystė Debesylai reiškia atsiversti seniai skaitytą knygą, pažaisti su savo vaikais, nueiti į teatrą ar pakeliauti po pasaulį. (V. Kontrimaitės nuotr.) Dabar esu pasikėlęs kaunietis, nes man maniškis miestas patinka labiau. Patogus, pilnas kultūros, susipynęs su žaliais parkais ir miškais. – Ką šiandien reiškia būti tinklaraštininku? Pasidalykite, kas lieka tinklaraščio paraštėje. – Tai turbūt panašu į programavimą prieš 20 metų. Ateina žmogus ir klausia: „O kokį čia velnią darai? Kam tavęs reikia?“ Tada pasijunti lyg kokia Dievo užmiršta šiukšlė, pamesta tarp socialinių tinklų, žiniasklaidos portalų, televizijų ir viso mus supančio informacinio chaoso. Tačiau išties nėra taip blogai. Man patinka, kad tinklaraštininkystė yra kaip savo mažos knygos rašymas, bet rašymas ne per rimtą leidyklą, kuri nurodinės, ką daryti, o per savo patirtis ir gyvenimą. Gabaliukas po gabaliuko – tavo įžvalgos gula į internetą. Žmonės vertina ir skaito. Bendrauji, sulauki kritikos, mokaisi. Po 5 m. turi tinklaraštį, kupiną straipsnių, ir šimtus skaitytojų kasdien. O užsiauginai juos visai netyčia! Išties tinklaraštininkystė yra skirta drąsiems žmonėms, nes čia reikia būti beprotiškai atviram ir nebijoti išmesti dalelės savęs į interneto dirvas. Panašiai kaip dalelę savęs mėto ąžuolai ir kiti sėklas svaidantys augalai. Tos sėklos ilgainiui užauga. Ir žiū – vaisiai gardūs. Gali duoti interviu „Savaitraščiui Kaunui“ ir tuo mėgautis. – Tinklaraštis „Debesyla“ jums yra darbas ar pomėgis? Ar Lietuvoje įmanoma uždirbti iš tinklaraščių rašymo? -Darbas. Dirbu nuo 2 iki 16 val. per parą kiekvieną savaitės dieną. Kiek būtent valandų, – priklauso nuo įkvėpimo ir veiklos. Kartais dirbu vos kelias valandas, paskui skaitau knygas, kartais dirbdamas pravarvinu akis visą parą. Ir taip, uždirbu. Aš ketinu apie tai knygą parašyti, nes kai paminiu, kad uždirbu apie 400–500 Eur per mėnesį, visiems sužimba akys. O aš tiek ir uždirbu. Tai nėra daug, bet, kadangi dar neturiu vaikų, pakankamai. – Jūsų knyga „Tinginio manifestas“ – šiokia tokia provokacija ar gero gyvenimo principai? – Tai maža pozityvaus ir produktyvaus gyvenimo biblija. Joje pasakoju apie visas savo tingaus gyvenimo priemones ir kodėl tinginiauti yra geriausia, ką mes galime daryti. Mes galime būti darboholikai arba atsirinkti, kas svarbiausia. Likusiu laiku – atsipalaiduoti ir patinginiauti. Tinginystė sveika kūnui ir protui. Tai įrodau išsamiais moksliniais tyrimais, kurių dalį atliko ir Lietuvos sporto universiteto rektorius Albertas Skurvydas. Tinginystė leidžia džiaugtis, nes gali atsiversti seniai skaitytą knygą, pažaisti su savo vaikais, nueiti į teatrą ar pakeliauti po pasaulį. – Save galėtumėte pavadinti tinginiu? – 100 procentų.
– Studijavote statybos inžineriją, tačiau dabar save įvardijate ne kaip inžinierių, o kaip rašytoją. Ar jaunam žmogui studijos būtinos?
– Būtinos? Prašau, pakvieskite ant kokio tilto visus žmones, kurie sako, kad studijos būtinos, – aš mielai savo rankomis visus juos nustumsiu į upę. Nejuokaukite, studijos nėra būtinos. Tokie pasakymai tik žaloja mūsų savarankiškumą, grūdamas dar vienas tikrasis kelias. Tačiau reikia mokytis savarankiškai. Neiti ir nestudijuoti dėl to, kad tėvai liepė (aš pats šią klaidą padariau), geriau užsiimti mėgstama veikla. Aš rašyti pradėjau tik baigęs studijas. Ketveri metai veltui. Nereikia studijų. Reikia gyventi.
– Ką veikiate tuomet, kai nerašote?
– Skaitau. Susitinku su skaitytojais. Įsimyliu dar vieną merginą. Valgau karamelinius ledus ir žiūriu animacinius filmukus. Padedu savo kolegoms su jų darbais ir jų tikslais – juk neįdomu, kai pats darau, o kiti ne. Dar kartais skaičiuoju naktines žvaigždes ir baksnoju mamos katinams į šonus, kol tie susinervinę išleidžia nagus man į pirštus. Mėgaujuosi gyvenimu. Nes gyvenimas yra beprasmis ir aš vis tiek mirsiu. Tai kodėl negaliu pasidžiaugti tuo, kad esu, ir laiką praleisti taip, kaip naudingiausia man bei kitiems? Todėl mėgaujuosi smulkmenomis ir padedu savo debesyliečiams.
– Jei kada nors rašytumėte autobiografiją, koks būtų jos pavadinimas?
– „Kaip iš medžio iškritęs“. Nes mokykloje mane taip vadindavo. Ir šiaip tai teisybė – vaikystėje ne kartą iš obelų savo kieme iškritau.