Nuo mėmės iki žvaigždės: Debesylos autobiografija

Apžvalgos ir kitos temos

Perspėjimas 2021 metais: Prašau turėk omenyje, kad šis laiškas rašytas 2017 metais. Nėra tęsinio... 😉

Labas, aš Danielius! 25-erių metų mokymosi fanatikas, prieš dvejus metus baigęs statybos inžineriją KTU ir rašantis tinklaraštį, kuriame esi dabar.

Nelaikau savęs labai ypatingu: patyrusiu, protingu, gražiu, juokingu ar kitaip gamtos apdovanotu. Taigi ir rašyti apie save ne itin mėgstu.

Tačiau vis sulaukiu laiškų iš įvairių skaitytojų, 1 mokytojų, žurnalistų ar vos pažįstamų žmonių...

  • Danieliau, kas tu toks?
  • Kodėl rašai šį tinklaraštį?
  • Ko sieki iš jo ir savo gyvenimo?
  • Ar visada buvai toks, koks esi šiandien?
  • Koks tavo batų dydis...? 2

...Taigi, leisk, šiandien peržengsiu savo ribas ir papasakosiu istoriją.

Aš tikiu, kad šis pasakojimas gali tave įkvėpti įveikti senas baimes ir pagyventi kitaip nei įpratai. Jei nematai šviesos rytojuje – aš galiu pabūti įrodymu, jog gerai pasistengus ją galima sukurti.

Nes kadaise tikrai nebuvau toks žmogus, kuriuo didžiuočiausi. Bet dabar suprantu, kad visa tai, ką išgyvenau, mane privedė prie šio momento – rašymo tau, mokymo, nuotykių ir augimo.

Kitaip tariant – įvyko transformacija, kurios nesitikėjau.

Iš karto perspėju: šiame įraše pasakosiu intymiausias savo gyvenimo detales. Panašiai, kaip rašydamas šiuos 33 prisipažinimus. Viskas, ko prašau – perskaityk šį pasakojimą iki galo...

...Ir palik komentarą apačioje.

Nesvarbu, ką parašysi: pasidalinsi savo istorija, pakomentuosi manąją ar atsakysi į kitų debesyliečių mintis. Man svarbiausia, kad kažką parašytum. Nes su kiekvienu žodžiu žinosu, kad atsivėriau ne veltui. 🙂

Labas! Man malonu su Tavimi susipažinti!

Štai mano istorija.

Viskas, kaip ir įprasta mūsų gyvenimuose, prasidėjo lėtai. Įsivaizduok aštuonmetį vaikį – guli jis, štai, užsikoręs kieme ant obels šakos ir akimis ryja dar vieną mokslinės fantastikos knygą. 3 Pavasaris. Paukščiai gieda savo treles, o vaikio mama kažkur kieme laisto gėlyną.

Iš kažkur atidūzgusi bitė nutupia jam ant antakio. Tas, nesuprasdamas, deja, koks tai vabzdys, grubiai nusibraukia veidą...

Toliau seka tai, ko ir buvo galima tikėtis. Akimirksniu ištinusi akis, skrydis nuo medžio šakos ant krūmo ir velniop išskridusi knyga.

...Auč!

Toks vaikystėje buvau aš. Patologiškai nedrąsus knygų graužikas, neturintis nė vieno draugo (išskyrus brolį) ir dažniausiai savo kambaryje ką nors konstruojantis iš popieriaus bei kalno kitų medžiagų.

Prasukime laiką aštuoniais metais į priekį.

Aš – šešiolikos metų vaikinas, jau turintis du draugus 4 ir milijonu ne-bijau-nenoriu-bendrauti „pažįstamų“. Taip pat esu tas keistuolis, mokyklon vaikštantis neplauta galva, o likusias 18 valandų per parą maniakiškai paniręs į internetinius žaidimus ir pornografiją. 5

Šis vaikis neapkenčia visų pamokų, išskyrus dailę ir fiziką. O baisiausia jam – lietuvių kalba, kurios nemėgsta vien todėl, kad mokytojos kėdėje sėdi Hitleris su papais. Metaforiškai, be abejo. Vaikis dar nenutuokia, jog po ketverių metų gailėsis, jog nieko šiose pamokose nesimokė.

Vaizdas keliais metais vėliau – atsiimu „Metų ateivio“ apdovanojimą mokykloje. Į šį apdovanojimą taip pat pretendavo abu mano draugai! 😀

2011-tų metų Kovas. Dar du metai į priekį.

Likus mėnesiui iki devynioliktojo gimtadienio, mažai pasikeitęs mūsų herojus pirmą kartą įsimyli. Vėlokai, tačiau, ei, kažkada juk reikia.

...Ir, turbūt kaip ir reikėjo tikėtis, ši mergina (vardu Gerda) visai manimi nesusižavi ir pasiūlo likti tik draugais. Sutrikęs ir sugniuždytas sutinku su pasiūlymu, o grįžęs vakare namo puolu daryti tai, ką moku geriausiai – naršyti internetus ieškodamas atsakymo „Kaip ištrūkti iš draugų zonos“.

Atsakymo tuomet taip ir neradau, tačiau netyčiomis aptikau begalinius puslapius, seminarus, mokymus ir knygas apie merginų kabinimą, psichologiją bei saviugdą.

Tuomet dar nenutuokiau, ką man tai reikš ateityje.

Aš tik bandžiau apgauti savo pirmąją meilę, kuri man liko abejinga.

Bet mėnesiu vėliau...

Velniai žino kokiu būdu 6 mūsų herojus sutinka antrąją merginą. Nuo to laiko balandžio ir gegužės mėnesiai jam tampa pačiais mėgstamiausiais.

Birželį baigiu mokyklą ir paseku pramintu „Daryk, ką tėvai sako“ taku: pirmu numeriu įrašau statybos inžinerijos specialybę. Antro numerio nerašiau, nes tokio nesugalvojau.

Likusią vasaros dalį pradeda veikti kažkokia magija, gal dėl jaunos meilės,
o gal dėl begalinių saviugdos straipsnių.

Pats netikėdamas savo pasikeitimais pamirštu žaidimus, 7 pradedu rūpintis išvaizda, o kasdienybėje vis daugiau vietos atsiranda iššūkiams.

Rugpjūčio 31-mą dieną, grįžus iš šeimos atostogų Kretoje, baigiasi 100 mano vasaros dienų. Išsiskiriu su pirmąja mergina ir įstoju į statybos inžineriją. Prasideda studentavimo era.

2012 metų sausis. Pusę metų į priekį.

Šį mėnesį pirmą kartą pagalvoju, kad studijuoju visai ne tai, kas man patinka, o mieliau užsiimčiau rašymu ar kitokia kūryba. Tačiau pabijau ką keisti ir tęsiu ką daręs: piešiu fantastinius žemėlapius, mokausi bendrauti su merginomis ir tyrinėju religiją krikščioniškuose Alfa mokymuose. Per tuos metus mažai kas keičiasi.

Tačiau po 70+ pasimatymų su skirtingomis merginomis 8 ir daugiau nei 300 naujų pažinčių 9 pradedu suvokti, kad merginos irgi žmonės. Cha... Tau gal juokinga, tačiau man tai buvo naujiena.

Pusmečiu vėliau vėl viskas keičiasi.

Jau antrakursis mūsų herojus visą savo laisvalaikį leidžia skaitydamas ir asmeniškai išbandydamas patarimus iš puslapių, tokių kaip Zen Habits ar Art of Manliness. Iššūkiai ir mokymasis jam tampa gyvenimo dalimi.

Tų metų rugsėjį aš sutikau antrą savo gyvenimo merginą, tačiau greitai su ja išsiskyriau ir tapome tiesiog geriausiais draugais, kokiais esame iki šiol. Taip nutinka ne tik filmuose.

Spalį iš mokymosi repertuaro išmetu merginų kabinimo studijas.
Tą mėnesį suvokiau, kad man to nebereikia – merginų nebebijojau, o ir neliko ką daugiau šioje srityje atrasti. Aišku, vietos tobulėjimui buvo, tačiau to, ką turėjau – pakako. 10

...O lapkritį sukuriu naują tinklaraštį ir pavadinu jį Debesyla.

Taip jis pradžioje atrodė. Dabar gražiau?

2013 metų vasaris. Dar keturiais mėnesiais priekin.

Tinklaraštis ir būtybė vardu Debesyla pradeda įgauti savo spalvą. Nors pirmais mėnesiais rašiau nedaug, o ir temos neturėjau... Vasarį tai pasikeitė – Debesyla rado pirmąjį šūkį ir misiją.

„Nuo šiol gyvenk lengvai kaip debesis!“

Kažkur šią mūsų istorijos akimirką pradedu ieškoti panašių tinklaraščių. Angliškų randu begalę (įskaitant temą įkvėpusį Zen Habits)... Tačiau lietuviškų ne tiek ir daug. Tuo metu jau buvo rašoma „Super Gentis“, bet tai buvo tik išskirtinumas.

Pradedu suvokti: rašyti mėšlą gali bet kas, tačiau pateikti išbandytas, moksliškai ar bent asmeniškai patikrintas žinias sugeba retas.

Bet tai neatbaido nuo išsikeltos misijos. Nors kokybės kelias ir yra kur kas sunkesnis, nei kopijuoti tekstus bei citatas ir klijuoti tai ant nuotraukų su mašinomis bei papais.

Pamažu bėga mėnesiai, o Debesyla tai lėčiau, tai greičiau auga. Keičiasi ir rašymo gebėjimai. Gali palyginti progresą nuo pirmojo straipsnio 11 iki naujausio. Debesyla pamažu pradeda garsėti Lietuvoje.

Prasukime laiką iki šiandienos.

Debesyla tapo mano dalimi. Kadaise vienas vaikis turėjo mažytį pomėgį užsikorus medyje skaityti knygas. Tačiau viskas išaugo iki puslapio, enciklopedijos ar žurnalo, 12 jungiančio tūkstančius augti trokštančių lietuvaičių. Debesyliečių.

Ir štai...

Prieš kelias savaites žiūrėjau Gintaro Varno spektaklį „Biografija“. Tai buvo vienas geriausių mano matytų spektaklių, su velniškai geru klausimu, kuris ilgai nekrenta iš galvos:

„Jei galėtum pakeisti savo gyvenimą, ar žinotum, ką jame keisti? Ar norėtum?“

...Kuo toliau mąstau, tuo labiau įsitikinu, kad visgi ne – nežinočiau, ką keisti savo gyvenime.

Nors mano gyvenimas nebuvo nuostabus, tačiau jis atvedė mane iki šio taško. Kiekvienas mano sprendimas atvedė iki to, kad rašau tau šį laišką. Ir kuriu šį tinklaraštį, kuriu savo gyvenimą, bandau padėti tau.

Aš tikiu, kad jei skaitai šį tekstą, turbūt nelabai kuo skiriesi nuo manęs. Taip, tavo gyvenimas kitoks, bet tu irgi esi Debesylos dalis. Tu mokaisi, augi, turi tikslų ateičiai, iššūkių dabarčiai... Trokšti kurti savo gyvenimą ir gyventi be vargų.

Tu esi Debesylos dalis. Lygiai, kaip esu ir aš.

Ir nors mano pasakojimas čia sustoja, jis nesibaigia. Mūsų gyvenimai atvedė mus iki šio bendro taško! Dabar galime žiūrėti į ateitį drąsiau. Nes praeitis buvo praeitis, o ateitis neša tik gėrį, kurį tereikia pagriebti.

O kas dabar?

O dabar... Na, visų pirma, ačiū, kad perskaitei šį pasakojimą. Į jį sudėjau visą savo sielą ir stengiausi nepagražinti nė dalelės. Kartu stengiausi ir įkvėpti tave augti – tikiuosi man tai pavyko.

Viskas, ko dabar tavęs prašau – palik komentarą apačioje.

Nesvarbu kokį. Tau tai neužtruks nė akimirkos. 13 O su kiekvienu atsiliepimu galėsiu žinoti, kad atsivėriau ne veltui.

O dabar, perduodu žodį tau, debesylieti! 🤟


  1. Taip, tu nesi vienintelis.

  2. Na, gerai, paskutinio klausimo nieks neklausė. Bet mano išmiera 43-ia.

  3. Turbūt „Plieninės žiurkės“, „Fondo“ arba „Juodosios gvardijos“ serijas.

  4. Vienas jų – programavimo guru Henrikas, kuriam visada pavydėjau charizmos, o antrasis – Ernestas, šiek tiek primenantis Eriką iš „South park“ animacinio filmo.

  5. /b/ yra jo namai.

  6. Taip, aš dar vis nenutuokiu, ką manyje matei, Laimona. Bet tu buvai ir vis dar esi nuostabi.

  7. Tai lengviau, nei aprašoma baisiuose straipsniuose. Tereikia gyventi taip, kad nesinorėtų bėgti į žaidimus. Meilė visai padeda. (Taikoma ir alkoholikams bei kitiems narkomanams.)

  8. Taip, aš skaičiavau.

  9. Šį skaičių tik spėju.

  10. Dabar suprantu, kad išvis tai abejotinos vertės studijos. „Moterys irgi žmonės“ yra stebėtinai taikli frazė – tiesiog atsipalaiduok ir nereikia čia tų triukų!

  11. Kurio specialiai netaisiau.

  12. Nesvarbu, kaip pavadinsi.

  13. Nors jei nori pasidalinti ir savo pasakojimu – prašom!

  • Labai dziaugiuosi, kad laiku suradau.Taip tikrai yra panasumu ir mano gyvenime. Aciu, kad rasai.

  • >